Tai buvo tryliktas V.Dambrausko iškovotas trofėjus penktoje skirtingoje šalyje. Jis ir toliau išlieka vieninteliu Lietuvos futbolo treneriu, sugebančiu laimėti net ir toli nuo gimtųjų namų. Po čempioniško „dublio“ V.Dambrauskas davė interviu 15min ir aptarė sėkmingiausią sezoną savo trenerio karjeroje.
Specialistas neslėpė: Azerbaidžano lyga buvo svarbiausias tikslas, trofėjus, apie kurį „Sabah“ svajojo nuo pirmos dienos. Tačiau taurės finalas tapo tuo retu šansu, kai prie gražios istorijos dar galima pridėti parašą – ir V.Dambrausko komanda jo nepaleido.
Azerbaidžanas šį pavasarį pamatė, kaip griūva tai, kas šiame Pietų Kaukazo krašte daug metų atrodė beveik nepajudinama.
„Qarabag“ – šalies futbolo mašina – per pastaruosius trylika metų buvo laimėjusi 12 čempionų titulų, o šį sezoną UEFA Čempionų lygoje pasiekė atkrintamąsias varžybas, pakeliui ant menčių paguldžiusi Lisabonos „Benfica“, Frankfurto „Eintracht“, „Kobenhavn“ ir lygiosiomis sužaidusi su Londono „Chelsea“.
Europoje Agdamo klubas atrodė gebantis griauti didesnių varžovų planus, tačiau namuose netikėtai atsirado komanda, sujaukusi jų pačių įtvirtintą tvarką.
Jaunas klubas iš Masazyro, Baku pašonėje esančios Abšerono gyvenvietės, sugebėjo sukurti stebuklą ir pirmą kartą savo istorijoje tapo Azerbaidžano čempionu. Vos 2017-aisiais įkurtas „Sabah“ azerbaidžaniečių kalba reiškia „rytojų“ ir retai futbolo klubo vardas taip tiksliai nusako kryptį, kuria jis juda.
Jis neturi šimtmečio dulkių, tribūnose užaugusių legendų ar iš kartos į kartą perduodamos didybės. Jis neturi praeities, kuria galėtų prisidengti. Užtat turi vardą, kuris pats savaime yra pažadas: ne vakar, ne tai, kas jau buvo, o tai, kas dar tik ateina.
Azerbaidžano futbolo peizaže „studentai“ ir „pelėdos“ – dvi „Sabah“ pravardės – atrodo ne tik susijusios, bet ir simboliškos. „Studentai“ primena pirmąsias klubo dienas, kai „Sabah“ žodis pirmiausia buvo siejamas su to paties pavadinimo mokslo projektu, skirtu gabiausiems studentams. „Pelėdos“ – nes jų emblemoje įsitaisęs išminties ir budrumo paukštis, matantis tamsoje, kai kiti dar tik bando priprasti prie šešėlių.
Azerbaidžano futbole daug metų tai skambėjo kaip graži metafora, kol galiausiai viskas stojo į vietas šį sezoną: klubas, dar neseniai mokęsis plasnoti tarp didesnių už save, ėmė matyti kelią ten, kur kiti matė tik „Qarabag“ baubą.
Ir šiai čempionų komandai dirigavo treneris iš Lietuvos, kuriam toks žodynas tinka kone natūraliai. V.Dambrauskas niekada nebuvo žmogus, ilgai besižvalgantis atgal. Jo karjera – tai nuolatinis judėjimas į kitą šalį, kitą lygą, kitą rūbinę.
Jis gali be perstojo dalintis mintimis apie futbolo procesus, taktikas, istoriją ir naujai perskaitytas knygas, bet iš esmės kalba apie tą patį, ką reiškia ir dabartinio jo klubo pavadinimas – rytojų.
Auksinėje 2026-ųjų „Sabah“ istorijoje susitiko trys vaizdiniai: studentai, kurie mokėsi greičiau už kitus, pelėdos, kurios tamsoje pamatė kelią, ir treneris, kuris niekada pernelyg ilgai neužsibūna vakarykštėje dienoje.
„Mane motyvuoja, kai niekas netiki“, – šyptelėdamas pokalbį su 15min pradeda V.Dambrauskas.
– Treneri, ar būtų likęs didelis kartėlis, jei po laimėto lygos titulo taurės finalas būtų pasibaigęs pralaimėjimu? – paklausėme stratego.
– Kiekvienas finalas yra svarbus ir kiekvieną finalą norisi laimėti. Žinoma, didesnis ir svarbesnis prizas buvo lyga – šį titulą mes buvo užsitikrinę kiek anksčiau. Bet kai turi tokį nuostabų sezoną ir pasieki finalą, būtų buvę apmaudu jį pralaimėti.
Metai buvo įspūdingi – 33 nepralaimėtos rungtynės, 99 įmušti įvarčiai, geras žaidimas, sezonas beveik idealus. Pralaimėti finalą, žinoma, būtų buvę apmaudu, bet iš tiesų jaučiausi gana užtikrintas. Žinojau, kad esame pasiruošę, žinojau, kiek pastangų esame įdėję. Vyrai labai gerai treniravosi, visi buvo sveiki, o rungtynių metu atlikome tik vieną priverstinį keitimą.
Žinoma, praleistas įvartis 4-ąją minutę buvo netikėtas. Pirmosios 15 minučių nebuvo tokios, kokių norėjau, tačiau vėliau vis tvirčiau perėmėme iniciatyvą. Kuo toliau, tuo labiau.
Matėsi, kad varžovai mus labai gerbia, gal net pernelyg. Jie visiškai atidavė iniciatyvą ir bandė saugoti tai, ką turi. Žinoma, iš dešimties rungtynių kartą tokį rezultatą gal ir išsaugosi, bet tikrai ne kiekviename mače. O jei tokiose rungtynėse ta komanda praleidžia, galima sakyti, kad viskas tuo ir baigiasi – nei energijos, nei jėgų kažką keisti jau nebeatsiranda.
– Kas lėmė tokią varžovų pagarbą?
– Sezono eiga. Su ta pačia „Zira“ čempionate buvome žaidę tris kartus. Pirmą mačą laimėjome 3:0. Antroje dvikovoje 3:0 pirmavome dar iki pertraukos. Trečias mačas vyko ne taip seniai – jie žaidė žemu gynybiniu bloku, viskas baigėsi 2:2.
Buvo galima nesunkiai nuspėti, kad didelių pokyčių finale irgi nebus. Taip ir nutiko. Todėl panikos, praleidus tokį ankstyvą įvartį, tikrai nebuvo.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažniausiai taip anksti įsileistas įvartis net išeina į gera, nes savotiškai sujudinamas širšių lizdas. Finale rezultatas 0:0 kartais yra net pavojingesnis. Kai atsilieki ir supranti, kad esi stipresnis, dar labiau rizikuoji, stengiesi, eini į priekį.
Net ir praleidę, dar turėjome beveik visas 90 minučių. Žinojome, kad išlyginę, iš karto įgausime psichologinį pranašumą. Taip ir buvo. Bet net ir esant 1:1 apie jokį pratęsimą negalvojome.
– „Sabah“ šiemetinė sėkmė kaip reikiant supurtė Azerbaidžano futbolo pamatus. Kokius uždavinius kėlė klubo vadovai, kai pasirašėte sutartį?
– Taurės trofėjų klubas buvo laimėjęs ir pernai. O kai pagaliau laimi, pradedi tikėti.
Žinoma, lygoje komanda buvo užėmusi tik penktąją vietą ir nuo „Qarabag“ atsilikusi 41 tašku. Perėmęs komandą iš karto sakiau, kad panaikinti tokį deficitą per vieną sezoną bus labai sudėtinga. Ypač prieš varžovą, kuris žaidžia UEFA Čempionų lygos pagrindiniame etape.
Pasirašęs trejų metų sutartį, į „Sabah“ žvelgiau kaip į ilgalaikį projektą. Pirmaisiais metais norėjome šiek tiek sumažinti atsilikimą ir priartėti, antraisiais – galbūt jau kibti į atlapus. Aišku, planas laimėti – anksčiau ar vėliau – buvo.
Sezono pradžia Europoje nesusiklostė gerai, ir esu įsitikinęs, kad dabar su šia komanda galėtume nueiti kur kas toliau.
Prieš pat lygos startą pavyko pasirašyti sutartis su keliais man labai patikusiais ir mūsų žaidimo braižui puikiai tikusiais žaidėjais. Pradžia nebuvo įspūdinga, bet dar pasiruošimo laikotarpiu Austrijoje pajaučiau, kad su šiuo kolektyvu man labai patinka dirbti. Jautėsi, kad potencialas ypač didelis, tad reikėjo tik laiko.
Galiausiai viskas sustojo į vietas – žaidėjai patikėjo vizija. Spalio mėnesį jau pradėjome kalbėtis, kad galime svajoti šiek tiek rimčiau. Prisimenu, tuomet, matydamas artimiausią tvarkaraštį, savo štabui pažadėjau, kad atostogų išeisime ir metus baigsime būdami pirmoje vietoje...
O atėjus naujiems metams „Qarabag“ iš karto prarado taškus – pagreitis jau buvo pagautas, visi pradėjo tikėti.
Tuomet jau norėjosi, kad tik nepultume į euforiją, vyrai neperdegtų ir galvotų tik apie artimiausią treniruotę, artimiausias rungtynes. Džiaugiuosi, kad visi žaidėjai tai suprato. Niekas negalvojo apie galutinį tikslą ir šį mentalitetą išlaikėme iki pat sezono pabaigos.
– Kas buvo sunkiausia – įtikinti žaidėjus, klubą, save ar aplinką, kad „Qarabag“ galima nuversti nuo pjedestalo?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad viskas prasideda nuo viršūnės. Tai yra dešimtasis mano klubas, ir galiu pasakyti, kad „Sabah“ vadovai yra žmonės, su kuriais sutampa viskas – žmogiškosios savybės, vertybės, ambicijos, darbštumas, atsakomybių pasiskirstymas, noras nuveikti kažką didingo.
