Visi vienas kitą palaiko, padeda, ir ši fantastinė atmosfera galiausiai persikelia į aikštę. Tokie dalykai nėra matomi iš šalies, bet jie labai svarbūs.
Žinoma, Azerbaidžane gal norėtųsi aistringesnio palaikymo tribūnose, tačiau kartais tie dideli sirgalių lūkesčiai gali nusverti ir į kitą pusę – tada nebelieka balanso. Čia fanų mažiau, bet jie labai myli klubą.
Sunkiausia turbūt buvo įtikinti vietinius žaidėjus ir tuos, kurie čia žaidžia ilgiau. Dauguma jų puikiai matė visus tuos „Qarabag“ titulus, tą legendą, kurią šis klubas Azerbaidžane yra susikūręs.
Ir iš tiesų reikia pripažinti, kad tai yra fantastinė komanda, fantastiškas varžovas. Qurbanas Qurbanovas ją treniruoja jau aštuonioliktą sezoną ir per šį laiką sukūrė tokią mašiną, kuri Azerbaidžane daug metų važiavo beveik neužsikirsdama.
Šiemetinis jų žygis Čempionų lygoje daug ką pasako. Užtenka vien pažiūrėti, kokius vardus jie šiemet įveikė, ir reikia pripažinti, kad tie rezultatai nebuvo atsitiktiniai – kiekviename mače jie žaidė drąsiai, pirmu numeriu.
Pagarbos verta ir tai, kad „Qarabag“ neperka žaidėjų už milijonus, o tiesiog labai tiksliai atsirenka gero lygio futbolininkus, pavyzdžiui, iš antros ar trečios Ispanijos lygų, ir pakelia juos į dar aukštesnį lygį. Jie pasikviečia žaidėjus, atitinkančius klubo filosofiją ir mentalitetą.
Labai didžiuojuosi, kad mums pavyko juos aplenkti, bet šiam varžovui jaučiu didžiulę pagarbą. Tai unikalus klubas visos Europos kontekste. Kuri kita žemyno komanda aštuoniolika metų turi tą patį trenerį ir dešimt metų iš eilės žaidžia Europos taurėse?
– Čempionais tapote tuomet, kai eilinius taškus prarado pagrindinis konkurentas. Kiek apmaudu, kad trofėjaus nepavyko laimėti aikštėje, po finalinio švilpuko savo rungtynėse?
– Įdomiausia, kad tądien turėjome laisvą dieną, tad klubo bazėje buvo susirinkę tik keli treneriai ir ten gyvenantys žaidėjai. Aš pats buvau išvykęs į Turkiją, kur stebėjau Eurolygos ketvirtfinalį, kuriame žaidė Kauno „Žalgiris“, ir tądien kaip tik skridau atgal į Baku.
Žinoma, yra kitaip, kai laimi ne aikštėje, o prie televizoriaus. Todėl šventimas ir džiaugsmas po taurės finalo buvo dvigubai didesnis. Jausmas buvo nuostabus, atšventėme labai smagiai. Manau, tą naktį buvo ir tokių, kurie išvis nemiegojo.
Įdomiausia, kad sekmadienį mūsų dar laukia mačas su Baku „Neftči“, ir ten bus dar viena didžiulė šventė – mums bus įteikti aukso medaliai už čempionatą. Ši savaitė tokia jau yra – daugiau švenčiame nei žaidžiame. Nežinau, kaip sekmadienį reikės surinkti komandą (juokiasi).
– Ko Valdą Dambrauską išmokė šie metai Azerbaidžane?
– Kelių dalykų. Pirmiausia supratau, kokią reikšmę turi darbas ilgalaikėje perspektyvoje ir ką reiškia patirtis.
Kažkaip vis prisimenu pirmuosius metus Latvijoje, kai atėjau į Rygos RFS. Mes 28 turus pirmavome, bet galiausiai vis tiek nelaimėjome čempionato ir likome tik treti. Antrą sezoną buvo panašiai – tada finišavome antri.
Manau, jeigu tuomet būčiau turėjęs dabar sukauptą patirtį ir žinias, būtume tapę čempionais. Bet čia ir yra tas sunkus, reikalingas kelias, kurį nueidamas įgauni stiprybės, žinių, supratimo.
Kitas dalykas – dar kartą sau pasitvirtinau tiesą, kurią ir taip žinojau. Futbole beprotiškai svarbu aplink save turėti tinkamus žmones, kuriais visiškai pasitiki. Vienas pats nieko nepadarysi, jei neturi palaikymo, bendraminčių.
Nepaprastai sunku dirbti su žmonėmis, kuriais sunku pasitikėti, kurie pasitaikius pirmai duobelei pradeda badyti pirštais ir ieškoti kaltų, nors prieš tai mušėsi į krūtinę sakydami, kad mes visi kartu. Visgi taip futbolas neveikia.
Čia radau nuostabią aplinką, ir ją dar labiau išpuoselėjome. Dabar tai labai stipri organizacija – nuo valytojos iki prezidento. Žmonės pasitiki vienas kitu, palaiko vienas kitą ir žiūri viena kryptimi.
Metai buvo puikūs, bet svajonės tuo nesibaigia. Aš vis dar vaikausi UEFA Čempionų lygos. Dabar vėl atėjau iki taško, kai turiu šansą ir galėsiu pabandyti.
Metai buvo puikūs, bet svajonės tuo nesibaigia. Aš vis dar vaikausi UEFA Čempionų lygos. Dabar vėl atėjau iki taško, kai turiu šansą ir galėsiu pabandyti.
Būtų nuostabu patekti į pagrindinį etapą, bet puikiai suprantu, kad lengva tikrai nebus. Reikės ir sėkmės, ir palankių burtų, ir pačių puikaus žaidimo, juk teks žaisti su čempionais, kurie turi tokį pat mentalitetą.
Bet aš tikiu, kad turime labai gerą komandą. Jei gali „Qarabag“, jei gali „Astana“, kodėl to paties negalėtume pakartoti ir mes?
– Kaip metams bėgant keitėsi žmogiškosios trenerio V.Dambrausko savybės? Ir bendrai – ar įmanoma pakeisti žmogaus charakterį bei temperamentą?
– Manau, visi mes keičiamės. Kai man buvo 30 metų, buvau gerokai kitoks, nei esu dabar.
Laikui bėgant išmoksti, kur reikia būti griežtam, kur yra mūšis, kurį gali laimėti, o kur – mūšis, kurio laimėti negali. Galiausiai kaip treneris išmoksti nekariauti karų, kurių negali laimėti.
Išmoksti, kur yra mūšis, kurį gali laimėti, o kur – mūšis, kurio laimėti negali. Galiausiai kaip treneris išmoksti nekariauti karų, kurių negali laimėti.
Kai esi maksimalistas ir perfekcionistas, būdamas jaunesnis nori, kad kiekviena detalė būtų ideali. Bet ne visos tos detalės susiveda į pergales. Išmoksti atsirinkti dalykus, geriau deleguoti užduotis, labiau pasitikėti savo aplinka.
Džiaugiuosi, kad šiuo metu turiu, ko gero, geriausias sąlygas kokybiškai dirbti. Galbūt Razgrade turėjome daugiau treniruočių aikščių, didesnį pasirinkimą, bet čia aplinka sutvarkyta idealiai. Gyvename bazėje, kuri yra penkių žvaigždučių viešbutis, o žmonės, kurie ten dirba, stengiasi dėl kiekvienos mažos detalės.
Prisimenu etapus Graikijoje ar Kipre – jie buvo visai kitokie, bet jų taip pat į nieką nekeisčiau. Ten sugėriau ir savo kailiu patyriau labai daug. Tokiose vietose dažnai jautiesi vienišas, nes klubus ten valdo minia ir gatvė. Klubo prezidentas tokioje aplinkoje bando pridengti save ir dažniausiai aukojamas treneris. Dažnai – visiškai be reikalo.
Dirbant čia nebuvo nė akimirkos, kad aš kuo nors būčiau suabejojęs. Manau, kad lygiai taip pat niekas neabejoja ir manimi. Visa tai mus ir atvedė link šio puikaus rezultato, bet aš labai gerai suprantu, kad titulą iškovoti yra kur kas lengviau nei jį apginti.
– Pagaliau vėl sugrįžote į komandą, kuri kaunasi ne dėl išlikimo, o dėl trofėjų...
– Per mano karjerą tokių etapų, kai nekovojau dėl trofėjų, buvo vos du – Graikijoje ir Vengrijoje. Visgi į tuos metus žvelgiu visai kitomis akimis. Tikėtina, kad jei ne OFI ir DVTK, aš nebūčiau atsidūręs ten, kur esu dabar. Šių patirčių nekeisčiau į nieką.
Vengriškas etapas apskritai buvo labai įdomus. Klubas šiemet iškrito iš aukščiausios lygos, nors turėjo antrą biudžetą tarp visų komandų. Iki šiol manau, kad „Diósgyőri VTK“ yra nesvietiško potencialo klubas. Jei kas nors supurtytų, jis galėtų tapti kažkuo panašiu į Splito „Hajduk“ – pagal fanų meilę, stadioną, darbo mentalitetą.
Labai aišku, ką tiems žmonėms reikia duoti, kad laužas būtų užkurtas. Bet to neįmanoma padaryti dėl kitų priežasčių – vadybos, lyderystės stokos ir kitų dalykų. Potencialas buvo milžiniškas, todėl liko kartėlis, kad tų žmonių nepavyko įtikinti, nepavyko padaryti geriau.
Bet, žinoma, pats jaučiuosi kur kas geriau, kai yra dėl ko kovoti. Taip yra nuo pirmųjų mano dienų trenerio darbe – Panevėžio „Ekrane“, Vilniaus „Žalgiryje“ -tTai buvo čempioniški klubai, ir šį mentalitetą perėmiau nuo pat pradžių.
Baisiausias dalykas – būti vidutinioku ir dėl nieko nesikauti.
– Ar po tokių silpnesnių karjeros etapų Graikijoje ir Vengrijoje pasitikėjimas savimi nebuvo susvyravęs?
– Taip gali atrodyti tik tiems, kurie nežino dalykų iš vidaus, žiūri iš šono ir nesupranta priežasčių, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Jei, pavyzdžiui, turėdami dabartines sąlygas, vadovybės pasitikėjimą ir palaikymą, kovotume dėl išlikimo, gal tada ir kiltų klausimų sau. Bet dirbdamas tu suvoki priežastis.
Baisiausias dalykas – būti vidutinioku ir dėl nieko nesikauti.
Pasikartosiu – trenerio figūra futbole gal ir yra kertinė, tačiau tokia ji gali būti tik tada, kai treneris jaučia visokeriopą palaikymą. Kai tau nereikia galvoti apie smulkmenas, nes visi aplinkui puikiai dirba savo darbą, tada ir siekti rezultato kur kas paprasčiau.
Vengriškas etapas, priešingai, motyvaciją tik dar labiau padidino. Man tas laikotarpis labai patiko, tik gaila, kad nepavyko. Bet aš labai gerai žinau, kodėl nepavyko...
– Kiek „Sabah“ generalinis direktorius Raminas Hasanovas yra įsitraukęs į kasdienius klubo procesus?
– Labai daug. Tai labai aukšto lygio specialistas, valdantis klubą itin šiuolaikiškai. Šalia verslo dalykų jis labai gerai supranta futbolo tendencijas, žaidėjus, valdo skautingo departamentą, turi puikių derybinių savybių.
Jo nuopelnas dėl to, kur šį sezoną buvome, yra labai didelis.
– Azerbaidžanas – toliausiai nuo namų nutolusi vieta, kurioje kol kas teko dirbti. Ar dėl to sunkiau?
– Sunku pasakyti. Aš to kažkaip jau nesureikšminu. Kreta irgi buvo labai toli, logistika sudėtinga, nes į kiekvienas rungtynes tekdavo skristi lėktuvu.
O dabar – skrydis Vilnius–Stambulas–Baku, ir aš jau čia. Žinoma, jei žaisime Europoje, situacija gali būti kur kas sudėtingesnė ir tai pasijaustų labiau.
– Kuo Azerbaidžano futbolas yra specifinis?
– Mano nuomone, tai stipriai auganti lyga. Dar pernai joje galiojo legionierių limitas, o šiemet taisyklės supaprastėjo – galima turėti tiek užsieniečių, kiek nori, tik už juos reikia papildomai susimokėti.
Vietinių futbolininkų nėra daug. Pavyzdžiui, taurės finale tiek mes, tiek varžovai turėjome tik po vieną Azerbaidžano žaidėją. Bet, iš kitos pusės, tai labai stipriai leidžia augti pačiai lygai.
Finansinė klubų situacija yra gera, komandos žaidėjus gali suvilioti solidžiais atlyginimais, o jie gana noriai čia važiuoja. Manau, jei sistema išliks, artimiausiais metais lyga tik dar labiau stiprės.
Dvejopą įspūdį palieka infrastruktūra. Kai kurie klubai turi tikrai puikius stadionus, bazes, gerą atmosferą tribūnose. Rungtynėse su „Qarabag“ kelis kartus buvo gerinami lankomumo rekordai – susirinkdavo apie 25 tūkst. žiūrovų.
Visgi yra ir tokių vietų, kur infrastruktūra labai skurdi. Kai kurie klubai neturi stadionų savo mieste, kai kurie stadionai yra gerokai „pavargę“. Vienas klubas žaidžia dirbtinės dangos aikštėje, o tai irgi nėra pats maloniausias niuansas.
Manau, labai svarbu, kad, be „Qarabag“, dar kuris nors klubas patektų į Europos taurių turnyrus ir taip darytų reklamą visai lygai. Tuomet pasikviesti pajėgius žaidėjus būtų dar lengviau.
Man patinka, kad pajėgių trenerių čia jau dabar yra nemažai. Apie Qurbaną Qurbanovą jau kalbėjau. „Neftči“ komandą treniruoja Jurijus Vernydubas, ne vienerius metus labai sėkmingai dirbęs su Tiraspolio „Sheriff“. Ilgametis Kazanės „Rubin“ strategas Kurbanas Berdyevas treniruoja Tovuzo „Turan“.
Yra ir daug jaunų vietinių specialistų, todėl čia dirbti smagu – kiekvienas mačas reikalauja maksimalaus pasiruošimo.
– Ko Lietuvos futbolas galėtų pasimokyti iš Azerbaidžano?
– Sunkus klausimas. Jei žiūrėsime į jaunimo akademijas, lietuviai Azerbaidžano klubus netgi lenkia. Čia yra ta terpė, kur vietos futbolas tikrai dar turėtų ūgtelėti.
O kalbant apie aukščiausią lygį, jau sudėtinga brėžti kažkokias paraleles, nes labai daug lemia pinigai. Kai jų daugiau, žaidėjai jau būna iš kitos lentynos, ir tai labai jaučiasi.
Šiemet labai daug žiūriu lietuviško futbolo – dėl Andriaus Skerlos, Rolando Džiaukšto, Eivino Černiausko. Matau daug teigiamų pokyčių, susijusių su visuomenės dėmesiu, fanais tribūnose. Tai labai džiugina.
Bet turinys aikštėje... Reikia pripažinti, kad jis dažnai dabar jau neatitinka to, ką matome tribūnose.
Kaip tai pagerinti? Yra tik du būdai. Pirmas – investicijos į jaunimą ir trenerius. Kitas, kur kas greitesnis – pinigai. Tačiau matome, kad nėra taip paprasta laimėti net ir įliejus pinigų. Komandų biudžetai atrodo padidėję, bet žaidėjai dažnai lieka tie patys.
Aš 2015 metais treniravau „Žalgirį“ ir Jurijus Kendyšas tada buvo vienas lyderių. Praėjo 11 metų, Jura, būdamas 35-erių, vis dar žaidžia Lietuvoje ir vis tiek yra komandos lyderis.
Prisimenu ir kaip panašiu metu į Marijampolės „Sūduvą“ atvyko Aleksandras Živanovičius. Vienuolika metų žaidžia ten pat ir vis dar yra vienas geriausių vidurio gynėjų lygoje, nepakeičiamas savo komandai.
Panaši istorija ir su Liviu Antaliu, kuris prie manęs į Vilnių atvyko 2017-aisiais. Visi šie pavyzdžiai nemažai pasako apie mūsų futbolą ir jo problemas. Jie rodo, kad progreso, kurio norėtume, vis dėlto nėra.
– Po auksinio dublio Azerbaidžano žurnalistai jūsų klausė, kur šie titulai su „Sabah“ rikiuotųsi jūsų karjeroje pagal svarbą, tačiau konkretaus atsakymo tuomet neturėjote. Paklausiu kitaip: kas sunkiau – laimėti Azerbaidžano čempionatą ar Kroatijos taurę?
– Laikotarpis su „Hajduk“ ir tas triumfas Splite yra geriausias vakaras mano gyvenime. Nežinau, su kuo galėčiau tai palyginti. Meilė šiam Kroatijos klubui išliks visam gyvenimui. Man tai yra kažkas ypatingo, ir tų emocijų negaliu palyginti su niekuo.
Bet taurę laimėti yra kiek paprasčiau – vos keli etapai, kelios rungtynės. Finalas prieš „Rijeka“ vyko namuose, prie pilno stadiono. Mes tada privalėjome laimėti.
Dabar visi kalbėjo apie dešimtmečio pasiekimą. Bet jei būtume pralaimėję, visi būtų sakę, kad tai dešimtmečio susimovimas.
Dėl to Azerbaidžano čempionatas su „Sabah“ man yra didžiausias pasiekimas karjeroje. Perėmiau komandą, kuri prieš tai buvo penkta, o šalia buvo dominuojantis klubas, dar ir kėlęs bangas Europoje.
Ir reikia pažymėti, kad sužaidėme fantastišką sezoną. Iki šiol su „Žalgiriu“ turėjau gal 17 nepralaimėtų rungtynių atkarpą. O čia, tokiame konkurencingame čempionate, pavyko nepralaimėti net 33 mačų iš eilės. Tai yra devyni mėnesiai be pralaimėjimo. Fantastika.
Neabejoju, kad galėjome šią seriją ir tęsti, bet norėjosi laimėti ir taurės finalą, tad praėjusią savaitę mače su „Kapaz“ kažkiek pasitaupėme ir pralaimėjome 0:1. Bet net ir tame susitikime buvome daug geresni už varžovą.
– Keičiasi laikui bėgant Valdo Dambrausko futbolas ar ne?
– Dambrausko idėjos lieka panašios. Didžiausias pokytis bėgant metams yra tas, kad niekam nieko nebenori ir nebereikia įrodyti. Ateini, turi savo idėjas ir jomis kliaujiesi. Jei nepavyks, mirsi su savo filosofija ir eisi kitur – ten, kur tavo nuostatos bus priimtos.
Sakyčiau, esu gana racionalus ir lankstus treneris. Galiu pripažinti, kai negaliu žaisti tokio futbolo, kokio norėčiau, ir tada privalau adaptuotis prie aplinkybių, prie žaidėjų.
Sakyčiau, esu gana racionalus ir lankstus treneris.
Visgi geriausiai jaučiuosi tada, kai galiu žaisti taip, kaip noriu, nekreipdamas į nieką dėmesio.
Taip buvo ir Nikosijos „Omonia“ klube. Labai gerai pradėjome sezoną, ir tikiu, kad ten galėjome padaryti tą patį, ką padarėme čia, bet būna, kad žmonės suabejoja... Panašiai buvo ir Splite.
