Devynerius pastaruosius metus Danijoje treneriu dirbantis A.Skarbalius tiek tuomet, tiek dabar yra aiškus futbolo sirgalių favoritas, kuris vakarietišku mąstymu ir patirtimi galėtų išjudinti užrūdijusį Lietuvos futbolo vežimą, tačiau LFF vadovai į 42-ejų metų vilniečio pusę net nesidairo.
„Viborg“ komandą į elitinį Danijos futbolo divizioną šiemet išvedusio A.Skarbaliaus pavardė gimtinėje linksniuojama kas kartą, kai pasigirsta kalbų apie permainas Lietuvos rinktinėje, bet visos istorijos baigiasi vienodai – LFF pasirenka savo aplinkos kandidatą.
Auri, kaip Danijoje jį vadina futbolo aistruoliai, vienu solidžiausių pretendentų į nacionalinės rinktinės trenerio postą buvo laikomas 2009-aisiais, kai iš rinktinės buvo išspirtas puikiai ekipai vadovavęs portugalas Jose Couceiro, bet LFF tuomet rankomis sukirto su trenerio darbo patirties visiškai neturėjusiu Raimondu Žutautu. Dar kartą dėmesys į Danijoje du dešimtmečius gyvenantį lietuvį krypo 2013-aisiais, kai liepto galą priėjo nesėkmingomis avantiūromis užsiiminėjęs Csaba László. Tačiau ir tuomet A.Skarbalius liko užribyje – postas patikėtas buvusiam vengro asistentui I.Pankratjevui, o pokalbį, vykusį su LFF vadovu J.Kvedaru, Auri iki šiol laiko vienu didžiausių nesusipratimų.
Atrodo, kad čia, Lietuvoje, visi viską žino, o iš tiesų, tai tik parodo mūsų futbolo neraštingumą.
Po skaudžių pralaimėjimų virtinės I.Pankratjevo kėdę prilaiko vos keli varžtai, tačiau net ir treneriui netekus darbo, vargu ar „Herfølge“, „Køge“, „Brøndby“, „Haslev“ ir „Viborg“ klubuose dirbęs A.Skarbalius galėtų būti jo įpėdinis. Kuluaruose vis garsiau kalbama, kad pagrindinis pretendentas į karštą postą yra buvęs rinktinės puolėjas Edgaras Jankauskas, pernai treniravęs „Trakų“ klubą, bet nesulaukęs šiame poste sezono pabaigos.
Kodėl šių pareigų negalėtų imtis A.Skarbalius? Atsakymas – paprastas. Tarp A.Skarbaliaus ir buvusio jo trenerio J.Kvedaro yra perbėgusi juoda katė, o požiūrių skirtumai į futbolo vystymą skiriasi kaip diena ir naktis.
1995 m. J.Kvedaro treniruojamas Kauno „Inkaras-Grifas“ tapo Lietuvos čempionu, o A.Skarbalius buvo tos komandos vienas talentingiausių žaidėjų, į kurį dėmesį po UEFA taurės rungtynių atkreipė ir Kopenhagos „Brøndby“ vadovai. Sutartis su Danijos futbolo milžinu visiems laikams pakeitė gynėjo gyvenimą. Dešimt metų geltonai mėlynų marškinėlius vilkėjęs Auri tapo sirgalių numylėtiniu, o prieš keletą metų net buvo priverstas gelbėti komandą nuo išnykimo.
Nors Danijos sostinėje trenerio šeima yra giliai įleidusi šaknis, nuo Lietuvos futbolo aktualijų jis neatitrūko. Interviu 15min.lt specialistas atvirai kalbėjo apie dabartines mūsų futbolo žaizdas, konfliktą su LFF prezidentu J.Kvedaru, galimybę treniruoti rinktinę ir gyvenimą toli nuo gimtinės.
– Susitikimą paskyrėte Vilniaus centre. Kokie vėjai šįkart jus atpūtė į Lietuvą? – pradėjome pokalbį su A.Skarbaliumi.
– Turiu keletą sumanymų, kuriuos artimiausiu metu ketinu įgyvendinti Lietuvoje. Pirmiausia – tai projektas, padėsiantis Lietuvos futbolo treneriams dirbti moderniau. Man, kaip treneriui, visuomet yra svarbu atrasti tendencijas ir pamatyti, kuria kryptimi mes judame, kas mums sekasi ir kas ne. Lietuvoje matau požiūrio problemą. Subjektyviai konstatuojame prastus rinktinės rezultatus, beviltišką žaidimą ir klaidas gynyboje, tačiau neieškome priežasčių ir neanalizuojame, kodėl būtent taip nutiko.
Ar tikrai mes norime tokio nuoseklumo, kuris jau tęsiasi 20 pastarųjų metų?
Jei žiūrėsime ir vertinsime keletą rungtynių, pamatysime, kur progas sukūrė priešininkai, kur mes, kokios yra mūsų stipriosios ir kokios silpnosios pusės.
Šiomis taktinėmis ir individualiomis žaidėjų analizėmis, statistiniais duomenimis ir vaizdo įrašais paremta programa kiekvieno futbolininko elgesį aikštėje išanalizuoja iki mažiausių smulkmenų. Tik tuomet mes galime daryti išvadas ir kažką keisti.
Noriu pasidalinti savo patirtimi bei papasakoti Lietuvos treneriams apie visus šiuos dalykus. Žinau, jog sulauksime nemažo pasipriešinimo ir kritikos, tačiau į ją nekreipsiu jokio dėmesio. Noriu treneriams padėti mąstyti kitaip ir suprasti, kuria kryptimi mes judame. Po dešimt metų pamatysite rezultatą.
– Kas paskatino imtis šios iniciatyvos?
– Skaudu, kad Lietuvoje turime tokią situaciją, kai treneriai, kurie nepriklauso LFF sistemai, yra beveik pasmerkti. Jie neturi jokių seminarų, jokių galimybių tobulėti. Nematydami išeities, nemažai jaunų specialistų tiesiog numoja ranka, meta darbą ir išvyksta į užsienio šalis. Retkarčiais sugrįšiu į Lietuvą, mokysiu specialistus futbolo subtilybių.
– Iš retorikos susidaro įspūdis, kad Lietuvos futbolo trenerio paveikslas jums atrodo ypač niūrus...
– Vienas iš retų pavyzdžių – Valdas Dambrauskas. Jis nuolat gilinasi į naujoves, turi savo vaizdo įrašų analizių redagavimo sistemas, tačiau visas savo žinias taip pat sukaupė studijuodamas užsienyje.
Valdas pamatė, kad Lietuvoje įgyti tokių žinių tiesiog neįmanoma, todėl išvyko į Angliją. Ne veltui turtingiausi klubai išleidžia milžiniškas sumas analitikų komandoms.
Atrodo, kad čia, Lietuvoje, visi viską žino, o iš tiesų, tai tik parodo mūsų futbolo neraštingumą. Noriu supažindinti jaunus Lietuvos trenerius su naujovėmis ir uždegti juos darbui. Mūsų futbolui bus tik geriau, jei kuo daugiau gabių specialistų išvažiuos dirbti ir stažuotis į užsienio klubus.
– Šį sezoną su „Viborg“ klubu laimėjote Danijos antrojo diviziono pirmenybes ir sugrąžinote ekipą į elitinę „Superliga“. Kodėl nepratęsėte bendradarbiavimo?
– Futbolo pasaulyje manęs jau niekas nebestebina. Nesutapo mano ir klubo sporto direktoriaus požiūriai. Jis į klubą atėjo praėjusią vasarą, o aš – užpraėjusią žiemą. Aš turėjau vieną viziją, jis – visai kitą. Nors dirbdami kartu pasiekėme visus įmanomus rezultatus, tobulėjome pagal visus parametrus ir išvedėme komandą į aukščiausią lygą, tačiau nusprendėme pasukti skirtingais keliais. Išsiskyrėme be didelių nuoskaudų ir pykčių. Nenorėjau eiti į kompromisą ir dirbti ne pagal tokią viziją, kurią aš įsivaizduoju.
Jose Couceiro tuomet tiesiai šviesiai man pasakė, jog Lietuvoje visi galvoja, kad jie geriau išmano futbolą nei visi kiti.
– Ar šiuo metu turite kažkokių konkrečių pasiūlymų?
– Pasiūlymų buvo ir yra, tačiau kol konkrečios sutartys nėra pasirašytos, tol nenorėčiau daugiau šia tema plėstis. Pasakysiu tik tiek, kad visi galimi variantai yra iš Danijos.
– Treneri, paklausiu atvirai, ar jei vis dėlto LFF vadovai pamintų savo asmenines ambicijas ir kreiptųsi į jus dar kartą su prašymu pagelbėti, ar stotumėte prie rinktinės vairo?
– Lietuvos futbolo didžiausias trūkumas – nežiūrėjimas į ilgalaikę perspektyvą. Prasti pastarųjų rungtynių rezultatai į viešumą išnešė daug negražių dalykų. Spaudoje jau teko matyti nemažai specialistų nuomonių, kurie kaip senais sovietiniais laikais bando užstoti federaciją ir skleidžia propagandą apie darbo nuoseklumą ir panašius dalykus. Tai tada kyla klausimas, ar tikrai mes norime tokio nuoseklumo, kuris jau tęsiasi 20 pastarųjų metų? Juk mes jau du dešimtmečius blogai dirbame ir tas klaidas nuolat kartojame.
Būsiu atviras, sulaukęs LFF pasiūlymo, tikrai neatsisakyčiau padėti, tačiau reikalaučiau priimti mano sąlygas. Privalome bent jau visas rinktines ruošti viena kryptimi. Dabartiniai žaidėjai ir treneriai tikrai stengiasi, tad, mano nuomone, puolimas jų atžvilgiu nėra teisingas.
Tiesiog turime per visą šį laiką savo sukurtą produktą. Jei dirbsime viena kryptimi, tikrai neturėsime tokių situacijų kaip buvo rungtynėse su Malta, kai treneriui tenka apgailestauti, kad į rinktinę pakviesti keli jaunimo rinktinės žaidėjai nėra kartu žaidę, nespėja apsiprasti prie naujo žaidimo stiliaus ir pan. Pažiūrėkime į pasaulio patirtį – belgai, šveicarai, danai ar vokiečiai dabar žaidžia taip tik todėl, kad su šių komandų žaidėjais nuosekliai pradėta dirbti dar nuo tada, kai jie buvo penkiolikmečiai.
– Prieš keletą metų rinktinei vadovavęs portugalas J.Couceiro taip pat kūrė šalies futbolo vystymo piramides ir strategijas, tačiau visi žinome, kuo tai baigėsi...
Rinktinės žaidėjai tikrai mato, kad kažkas yra ne taip, tačiau atvažiuoja žaisti, o tai reiškia, kad jie pritaria tokiai federacijai.
– Būtent. Su J.Couceiro man teko kalbėtis, kai jis dar buvo rinktinės treneris.
Kartą komanda skrido per Daniją, tad aš buvau atvykęs į viešbutį aplankyti žaidėjų, persimečiau keliais žodžiais ir su treneriu. Jis tuomet tiesiai šviesiai man pasakė, jog Lietuvoje visi galvoja, kad jie geriau išmano futbolą nei visi kiti.
Portugalui, kuris per savo karjerą dirbo keliose užsienio šalyse ir tikrai yra matęs visko, tai pasirodė nesuprantama. Bet kokie trenerio bandymai įdiegti naujovių baigdavosi didžiuliu pasipriešinimu. Stasys Stankus pasakydavo, kas ir kaip turi būti. Mūsų trenerių žinios yra labai menkos, todėl ir atrodo, kad jie viską žino. Tačiau kai pradedi gilintis, pamatai, jog yra visiškai kitaip.
– Lietuvos futbolo visuomenei vis garsiau diskutuojant apie perversmą, viena pagrindinių priežasčių, kodėl situacija nesikeičia, įvardijamas stiprios opozicijos nebuvimas. Ar sutiktumėte būti tos opozicijos vedliu, jei LFF kritikai nuspręstų suremti pečius?
– Priminsiu savo paties atvejį, kai LFF dar vadovavo Vytautas Dirmeikis. Tuomet rinktinės žaidėjai surengė maištą ir pasakė, jog taip tęstis toliau negali. Kol mes visi žaidžiame už Lietuvą ir nieko nedarome, kad situacija pasikeistų, tol mes leidžiame toliau žlugdyti Lietuvos futbolą. Rinktinės žaidėjai tikrai mato, kad kažkas yra ne taip, tačiau atvažiuoja žaisti, o tai reiškia, kad jie pritaria tokiai federacijai.
Taigi pirmiausia pasipriešinimas turėtų kilti iš pat šaknų. Kita vertus, sudėtinga kalbėti apie opoziciją, kai beveik nėra galimybės pakeisti mechanizmą, kuris turi sprendžiamąją galią. LFF vadovą renka apskritys, o į jas vadovais skiriami federacijai parankūs asmenys, kurie „nesišakoja“. Kol yra taip, vienintelis dalykas, ką gali daryti opozicija, yra kurti geresnį produktą. Ta linkme ir stengiuosi judėti.
– Tačiau, ar tai nėra užburtas ratas, kadangi vis dažniau viešai diskutuojama, jog rinktinės sudėtį formuoja ne treneriai, o LFF vadovai...
Šiuo metu Lietuvos futbolo rinktinės įvaizdis yra tiek prastas, kad visiems atrodo, jog treneriai tėra LFF vadovų nurodymų vykdytojai.
– Mano nuomone, šiuo klausimu lazda kiek perlenkiama. Galbūt kažkada taip ir buvo, tačiau norėčiau tikėti, kad dabar pats Igoris pasirenka tuos žaidėjus, kurie jam yra tinkami.
I.Pankratjevą pažįstu ir man atrodo, kad jis kietai laikosi savo nuomonės. Tą treneris yra įrodęs ir praeityje, kai treniravo klubus. Visgi šiuo metu Lietuvos futbolo rinktinės įvaizdis yra tiek prastas, kad visiems atrodo, jog treneriai tėra LFF vadovų nurodymų vykdytojai.
– Tačiau faktas ir tas, kad visų geriausių žaidėjų rinktinėje šiuo metu nėra, o LFF veiklą kritikavę Deividas Šemberas, Marius Stankevičius ar Žydrūnas Karčemarskas seniai išbraukti iš kandidatų sąrašų.
– Nebūtų korektiška vertinti kito trenerio darbą. Čia Igorio reikalas – jis renkasi žaidėjus, kuriais pasitiki. Nežinome, ar rezultatas būtų geresnis, jei visi patyrę žaidėjai žaistų rinktinėje.
– Būdamas treneriu jūs kviestumėte D.Šemberą į rinktinę?
– Tiesiai neatsakysiu, tai priklauso nuo to, kokį žaidimo stilių konkrečiose rungtynėse mes pasirinktume. Nesvarbu, tai – D.Šemberas ar kuris kitas žaidėjas.
Jei pakomentuočiau Deivido ar kurio kito futbolininko galimybes, tuoj pat sukelčiau diskusijų audrą. Mums šito reiktų vengti. Žinau, kad visi siekiame juodo arba balto paveikslo, tačiau šiuo metu mums reikia visiems susitelkti. Tačiau susitelkti nereiškia, kad turime susitaikyti su dabartine situacija.
– I.Pankratjevas neseniai prisipažino, jog apie D.Šembero užuominas nežaisti rinktinėje perskaitė spaudoje. Ar nekeista, kai nacionalinės komandos treneris nenori ar nedrįsta paskambinti futbolininkui ir jo paties paklausti apie tai, o daro išvadas iš straipsnių antraščių?
Čia ir yra mūsų futbolo bėda. Į viešumą vis išlenda įvairūs skandalai, nesusipratimai, nesusikalbėjimai.
– Čia ir yra mūsų futbolo bėda. Į viešumą vis išlenda įvairūs skandalai, nesusipratimai, nesusikalbėjimai.
Jei imsime Danijos pavyzdį, ten pats treneris paskambina rinktinės žaidėjui ir išsiaiškina, kas ir kaip. Man atrodo, tarp trenerio ir žaidėjų turėtų vykti normalus bendravimas. Aišku, nemažai priklauso ir nuo paties futbolininko – vieniems patinka bendravimas, kito geriau kurį laiką netrukdyti. Treneris turi jausti savo auklėtinius.
– Futbolo sirgaliai juokauja, kad rinktinė įvartį gimdo ilgiau nei moteris kūdikį, o per pastarąsias septynerias rungtynes patyrė šešis pralaimėjimus, net futbolo nykštukei Maltai pralaimėjo. Kurioje kitoje šalyje po tokios nesėkmių serijos treneris liktų savo poste?
– Būna įvairių nesėkmingų ruožų, tačiau vien ties pastaraisiais nacionalinės rinktinės rezultatais nenorėčiau apsistoti. Turime žvelgti plačiau.
Kokius rezultatus demonstruoja mūsų jaunių, jaunimo rinktinės? Pripažinkime, jog Malta mums įspyrė du puikius įvarčius, o vengrai taip pat viską sumušė per keliolika minučių. Tačiau kur kas didesnės problema, jog mes patys nieko nesukuriame.
Versti visą kritiką ant trenerio, kai jis turi tokią medžiagą, nėra teisinga. Mūsų problemos glūdi žymiai giliau – tiesiog neturime jokios sistemos ir neparuošiame pajėgių futbolininkų. Rungtynėse su šveicarais Vykintas Slivka atsiskleidė kaip įdomesnis žaidėjas, tačiau prisiminkime, kada ir kur jis išvažiavo. Būtent Turino „Juventus“ futbolo akademijoje jis įgavo kitokį mąstymą ir techniką.
– Po C.László atleidimo buvote įvardijamas kaip vienas realiausių kandidatų tapti rinktinės treneriu, tačiau 2013 metų gruodį LFF pasirinko I.Pankratjevą. Daug kalbėta apie šnipštu pasibaigusį susitikimą su LFF prezidentu J.Kvedaru. Kaip manote, kodėl tada neįtikote?
– Jie mane pasikvietė, o aš tikėjausi, kad žmonės bent jau norės išgirsti, kaip moderniai pasaulyje yra dirbama. Kiekvieną kartą, kai yra kalbama apie potencialius rinktinės trenerius, įtraukiama ir mano pavardė.
Tuo metu aš buvau be darbo ir jie neturėjo, kur dingti. Man rodos, tai ir buvo jiems didžiausia baimė. Visi norėjo, kad su manimi bent pakalbėtų, tačiau federacija to akivaizdžiai vengė ir bijojo. Žinojo, kad atėjus man, jiems taip pat teks priimti naujus iššūkius. Buvo nueita lengviausiu keliu.
Paprastai tokie susitikimai vyksta niekam nežinant tarp keturių akių, tačiau LFF specialiai viską paskelbė viešai, kad būtų savotiškai „atsiskaitę“ prieš visuomenę. Julius be perstojo tris valandas kalbėjo ir skundėsi, kaip viskas yra blogai, o man leido vos keletą kartų įsiterpti.
Visi norėjo, kad su manimi bent pakalbėtų, tačiau federacija to akivaizdžiai vengė ir bijojo. Žinojo, kad atėjus man, jiems taip pat teks priimti naujus iššūkius.
Galiausiai susitikimo pabaigoje, paklausiau, ar įdomi mano siūloma strategija, tačiau gavau nukirstą atsakymą, kad į trenerių darbą jis nesikiša.
Jis tiesiai šviesiai manęs paklausė apie pinigus, o aš atsakiau, kad ateinu čia ne pinigų uždirbti ir mane tenkintų tokia suma, kokią LFF iki tol skyrė rinktinės treneriui. Pasakiau, kad kur kas svarbiau už pinigus man yra veiksmų laisvė.
Vėliau man paskambino ir tepasakė, kad sprendimą pasirinkti I.Pankratjevą priėmė Vykdomasis komitetas. Tai buvo iš anksto surežisuotas spektaklis – kam reikėjo mane kviesti, jei net nenorėjo išklausyti? Įdomu, ar Igoris irgi buvo pasirinktas taip pat, neišklausius nei vizijų, nei strategijų? Ar su visais potencialiais rinktinių treneriais taip kalbama? Jei taip, tuomet nestebina rinktinės vaizdas, kurį šiuo metu turime.
– Jei taptumėte rinktinės vyriausiuoju treneriu, grįžtumėte gyventi į Lietuvą?
– Jei kada prieitume prie to, kad man būtų leista užsiimti visų nacionalinių rinktinių ruošimo strategija, tuomet ir spręsčiau, tačiau, mano nuomone, faktas – kur treneris gyvena – nėra svarbiausias.
Danijos rinktinės treneriu 14 metų dirba Martinas Olsenas, kuris gyvena Belgijoje. Jo ir šios šalies futbolo legendos Michaelio Laudrupo prieš penkiolika metų pasiūlytos treniravimo metodikos užkrėtė visą šalį.
Danai patikėjo Amsterdamo „Ajax“ ir „Barcelona“ klubuose žaidusiu futbolininku ir pradėjo dirbti labai aiškiai bei nuosekliai. Šiais laikais nėra svarbu, kur gyvena treneris, jei jis gerai atlieka savo darbą. Su šiuolaikinėmis technologijomis viską daryti yra labai paprasta, tik reikia jų nebijoti ir į savo gyvenimą įsileisti. Juk skrydis į Kopenhagą ar atgal trunka vos pusantros valandos.
– Nemažai Lietuvos rinktinės futbolininkų žaidžia A lygos pirmenybėse. Pasižiūrite mūsų šalies čempionato rungtynes?
– Kartais pasižiūriu. Bendradarbiauju su Utenos „Utenio“ klubu, tad šios komandos rungtynes stengiuosi peržiūrėti. Apskritai, atkreipiau dėmesį, kad kelios A lygos komandos yra akivaizdžiai stipresnės už likusias.
Taip pat plika akimi matyti, kad A lygos klubų tempas yra labai lėtas. Privalome greičiau priimti sprendimus, greičiau atlikti judesius. Tik tuomet šį tą galėtume pasiekti ir tarptautiniame lygyje. Čia yra didžiulė problema. Kitas sopulys – technikos trūkumas. Kiekvieną dieną mes atsiliekame nuo viso pasaulio. Kuo greičiau pasirinksime strategiją, tuo greičiau galėsime pradėti tobulėti.
– Lažybos – dar viena pastaraisiais metais ypač išryškėjusi Lietuvos futbolo problema. Kaip su tuo kovoti?
– Į tai turėtų įsikišti valstybinės instancijos ir teisėsauga. LFF turėtų vykdyti prevenciją, kaip tai daroma kitose Europos šalyse. Danijoje šiuo klausimu yra dirbama jau su dešimtmečiais vaikais ir jų tėvais.
Bausmės taip pat turėtų būti kur kas didesnės nei dabar. Neseniai antrajame Danijos divizione kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad prieš ketverius metus vienos komandos žaidėjai statė milžiniškas sumas Azijos lažybų bendrovėse. Futbolo federacija ir teisėsauga reagavo žaibiškai – kalti žaidėjai buvo ne tik diskvalifikuoti, bet ir nuteisti. Tai yra didžiulis futbolo vėžys. Ar tikrai norime, kad Lietuvoje niekas neitų į futbolą? Jei ne, tuomet privalome kovoti griežtomis priemonėmis.
– Vadovaudamas ne vienam Danijos klubui turėjote daugybę legionierių, tačiau Lietuvos futbolininkai jūsų dėmesį patraukdavo ypač retai. Kodėl?
– Žaidėjų, kurių žaidimas man patinka, yra, tačiau medalis turi ir kitą pusę. Lietuvos futbolininkas turėtų būti dviem galvomis geresnis už daną, jei aš noriu pastiprinti savo komandą.
Toks atvejis buvo, kai „Herfølge“ klube turėjau Rytį Leliūgą. Tame lygyje jis tikrai buvo puikus žaidėjas, gaila, kad vėliau kortas sumaišė trauma. Kai atėjau į „Viborg“ klubą, jam priklausė Emilijus Zubas. Emilijui iš karto pasakiau, kad pagrindiniu komandos vartininku matau kitą žaidėją.
Mes tą sezoną iškritome iš aukščiausio Danijos diviziono ir atsakomybę už tai aš prisiimu, tačiau buvo epizodas, kai Emilijui išsprūdo frazė: „Treneri, juk aš lietuvis, galėtumėte man padėti.“ Tą žaidėjas sakė labai nuoširdžiai ir aš jį puikiai suprantu, tačiau pats taip pat turiu į darbą žiūrėti profesionaliai ir galvoti apie savo reputaciją. Danijoje tarp trenerių konkurencija milžiniška ir į užsienietį visi žiūri dar įdėmiau.
– Dirbdamas Danijoje turite puikią progą iš arti stebėti ir „Aalborg“ klube rungtyniaujančio Luko Spalvio žaidimą. Ką manote apie šio puolėjo perspektyvas?
– Kryžminių raiščių trauma gerokai sujaukė Luko karjerą. Jis yra vienas tų futbolininkų, kurių Lietuvos futbolui reikia kaip žuvims vandens. Jis turi puikią uoslę ir muša įvarčius. Buvo labai įdomu, ar tokį puikų žaidimą L.Spalvis sugebės demonstruoti nuolat. Aišku, trauma gerokai pakoregavo visus reikalus, tačiau žiūrėsime, kaip bus toliau.
– Visai neseniai Lukas kartu su dar vienu perspektyviu Lietuvos futbolininku Donatu Kazlausku įsivėlė į skandalą, kai viešai socialiniame tinkle išplūdo jų žaidimą ir rinktinės pralaimėjimus komentuojančius futbolo sirgalius. Kaip vertinate tokį futbolininkų elgesį?
– Tai yra mūsų futbolo problema, kad nesuprantame, jog prieš žiniasklaidą ar sirgalius tu nelaimėsi. Turime suvokti, kad sirgaliai ir žiniasklaida yra mūsų partneriai. Gyvename laisvoje visuomenėje, kur kiekvienas sako tai, ką nori.
Privalome nesiblaškyti ir koncentruotis tik į savo darbą. Turime galvoti apie dalykus, kuriuos galime pakeisti ar patobulinti aikštėje. Tačiau šioje situacijoje yra ir kitas lazdos galas. Negalime pulti ir spardyti gulinčio. Žaidėjai stengiasi, tačiau jie paprasčiausiai negali, nespėja, jiems nepavyksta. Mūsų bėda, kad futbolininkai neturi žaidybinės praktikos – išvažiuoja į silpnus klubus arba sėdi ant suolo. Norėčiau, kad nesibadytume vieni į kitus, o galvotume, ką galime pakeisti.
– Treniruodamas Danijos klubus perėjote ugnį ir vandenį. Kuris tarpsnis ir kokiame klube paliko giliausią pėdsaką?
– Labiausiai į atmintį turbūt įsirėžė pati trenerio darbo pradžia ir darbas su „Herfølge“. Paėmiau į savo rankas komandą, kuri balansavo ant iškritimo iš aukščiausio diviziono ribos. Mes iškritome, vėliau vėl sugrįžome tarp stipriausių. Man, kaip pradedančiam treneriui, tai buvo neįkainojama patirtis ir užaugino storą odą, pasidariau kur kas aštresnių akių.
Dirbdamas „Brøndby“ klube jaučiau, kad gyvenu. Kiekvieną dieną, vos pravėręs duris, turėdavau atlaikyti griūvančią didžiulę laviną. Dvejus metus tiesiog dirbau, nemiegojau naktimis, jaučiau žiniasklaidos spaudimą. Tai buvo puiki patirtis ir svarbiausia, kad mes atsilaikėme net sunkiausiu metu, kai buvo sprendžiamas klubo išlikimo klausimas.
Prieš atvykdamas į Viborgą trumpai vadovavau kukliam „Haslev“ klubui. Toje komandoje dirbau visuomeniniais pagrindais, kadangi pažinojau klubo savininkus, sutikau jiems padėti. Ten naudojau tas pačias technologijas kaip ir dirbdamas su profesionalais ir įsitikinau, kad tai veikia net ir pačiame žemiausiame lygyje – iki tol pralaiminti komanda iškovojo šešias pergales ir du kartus sužaidė lygiosiomis.
Darbas su „Viborg“ patiko tuo, kad per trumpą laiką pasiekiau rezultatą. Nuo to laiko, kai aš atėjau, mes pakeitėme 14 žaidėjų ir tikrai būtų buvę įdomu, kaip šiai komanda kitą sezoną seksis stipriausiame divizione.
Ar su visais potencialiais rinktinių treneriais taip kalbama? Jei taip, tuomet nestebina rinktinės vaizdas, kurį šiuo metu turime.
– Patys danai taip pat praleido pernai Brazilijoje vykusį pasaulio čempionatą. Ar šios valstybės futbolo bendruomenei tai buvo didelė tragedija?
– Pastaruoju metu Danijos futbolo sirgaliai buvo išlepinti pergalių, kadangi jų komanda į pagrindinius Europos ir pasaulio futbolo turnyrus prasimušdavo beveik visuomet.
Nepavykus prasibrauti į Braziliją, futbolininkams teko atlaikyti milžinišką kritikos bangą. Tačiau trenerio M.Olseno darbo metodų niekas nekvestionuoja. Visi šiuo specialistu pasitiki ir leidžia jam dirbti. Pasaulio pirmenybes danai praleido, tačiau kryptingas darbas su jaunimu jau dabar duoda savo – jaunais šios šalies futbolininkais domisi tokie klubai kaip Londono „Chelsea“ ar Miuncheno „Bayern“, o tai daug ką pasako. Manau, kad po ketverių metų ši jauna Danijos futbolo karta bus nepaprastai stipri rinktinė.
