Ganos ir Malio, Burkina Faso ir Zambijos dvikovas stebėjo 8 tūkst., Ganos ir Kongo DR 7 tūkst., Dramblio Kaulo Kranto ir Togo – vos 2 tūkst. žiūrovų. Tačiau ir šie skaičiai futbolą mylinčioje PAR dar nėra tokie prasti. Pernai vykusiame čempionate Pusiaujo Gvinėjoje ir Gabone statistika buvo dar graudesnė. Žiūrovų lankomumas retai perkopdavo ir tuos 8 tūkst. Afrikos futbolo konfederacijos vadovams teko rausti iš gėdos, kai ketvirtfinalio mačą Batoje tarp Zambijos ir Sudano stebėjo 200 piliečių. Visiškas antirekordas užfiksuotas grupės rungtynėse toje pačioje Batoje tarp Zambijos ir Sudano – apgailėtinas skaičius 132 protokolo grafoje „žiūrovai“.
Kodėl Afrikos žemyno gyventojų susidomėjimas savo futbolu vis smunka žemyn? Tai bandė išsiaiškinti BBC futbolo apžvalgininkas Piersas Edwardas.
P.Edwardas pirmiausiai linkęs daryti prielaidą, kad dėl to neva kalta kabelinės televizijos invazija į šiuolaikinį pasaulį – kai praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje pajėgiausių Europos lygų rungtynės imtos transliuoti visame pasaulyje, afrikiečiai nežinojo juoktis ar verkti. Viena vertus, pakako tik įjungti televizorių ir gali mėgautis geriausių klubų futbolu. Tačiau tuo pačiu Afrikos lygų populiarumas, lyginant su „Premier“, „La Liga” ar Serie A, smigo žemyn neįtikėtinu greičiu.
O anksčiau viskas atrodė daug gražiau. Afrikos futbolas savo aukso amžių išgyveno apie 1970-1980 metus, kai į vietinių lygų rungtynes traukė minios pramogų ištroškusių žmonių, į svarbesnes rungtynes ateidavo net 100 tūkst. aistruolių. Tačiau apie 1990-uosius Afrikos futbolui iškilo reali grėsmė. Geriausi ir perspektyviausi futbolininkai ėmė masiškai traukti į Europą trokšdami gerai užsidirbti ir afrikiečiai neteko galimybės mėgautis savo talentais. Afrikos futbolui skaudžiai kirto ir prasta varžybų vykdymo organizaciją, korupcijos šešėliai, apgailėtina infrastruktūrą ir, savaime aišku, mažėjantis žiūrovų skaičius.
O čia dar ir kabelinės televizijos atsiradimas. Priartėjimas prie Europos futbolo ir galimybė kiekvieną savaitgalį matyti „Real“, „Manchester United“ ar „Milan“ rungtynes buvo sutikta su dideliu džiaugsmu. Tai kur kas įdomiau už regresuojančių vietinių lygų rungtynes.
„Kabelinės televizijos atsiradimas skaudžiai smogė vietinėms lygoms. Žmonės tarsi susiliejo su Europos lygomis, jiems atrodė, kad po ranka turi Lionelį Messi, todėl vietinių varžybų populiarumas buvo stipriai paveiktas“, – mano Ganos futbolo komentatorius Karlas Tufuoh. Šis žodžius jis ištarė Akros stadione per Ganos pirmenybių rungtynes tarp „Liberty Professionals“ ir „Asante Kotoko“. Mačas vyko Akros stadione, kuriame yra 40 tūkst. vietų, tačiau labai aiškiai matyti beveik visos valstybinės vėliavos spalvomis dažytos raudonos, geltonos ir žalios kėdės. Tuo metu vos už kelių kilometrų esantis baras perpildytas – minia stebi „Premier“ lygos rungtynes.
„Jei neturėtume pasirinkimo, matyt stebėtume savo lygos rungtynes. Tačiau jei randame ką nors geriau, tą ir renkamės”, – paaiškina sirgalius vardu Kojo. Ir tokia situacija panaši daugybėje Afrikos miestų. Dar blogiau – daugelis Afrikos lygų savo tvarkaraščius derina taip, kad rungtynės nesikirstų su populiariausiais didžiųjų Europos lygų mačais.
Tiesa, kabelinė TV atkreipė dėmesį ir į Afriką. „SuperSport“ kanalas žemyne retransliuoja Kenijos, Zambijos, Ugandos, Ganos, Angolos ir Tanzanijos lygų rungtynes.
Nors teigiamas tokio žingsnio poveikis abejotinas, Kenijoje tai padėjo pasiekti kone futbolo revoliuciją. Iki „SuperSport” atėjimo viskas, ką buvo galima pasakyti apie Kenijos lygą – mažas žiūrimumas, prasta rinkodara ir chaotiškas tvarkaraštis. Situacija pasikeitė po sutarties su „SuperSport” ir rėmėjų atėjimo – klubai jau gali reguliariai mokėti žaidėjams ir pritraukti legionierių, jų rungtynės tapo įdomesnės fanams.
„Kai pradėjome dirbti Kenijoje, pirmą sezoną rungtynes stebėdavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žiūrovų. Prabėgus keliems metams, čempionato rungtynes stebi po kelis tūkstančius, o į pagrindines rungtynes susirenka net iki 25 tūkstančių fanų, – puikius pakitimus atskleidė buvęs „SuperSport” padalinio Afrikai vadovas Gary Rathbone’as. – Pagaliau atsirado lygos rėmimas. O sėkmės receptas – atsirado specialios televizijos laidos apie rungtynes, savaitinis žurnalas, o per sezoną tiesiogiai rodome šimtą rungtynių. Sėkmė stulbinama.“
G.Rathbone’as apskaičiavo, kad anksčiau Kenijos futbolo žiniasklaida Europai skirdavo 75 procentus dėmesio, o savo šalies futbolui – vos 25 proc. Dabar pusiausvyra visiškai išsilygino.
PAR vietines rungtynes taip pat stebi dvigubai didesnė auditorija, nei “Premier“ lygos transliacijas, tačiau tai – tik malonūs unikalūs atvejai. Nigerija turi milžinišką neišnaudotą rinką, bet požiūris į vietinį futbolą yra žemiau kritikos. Afrikos čempionų Zambijos šalyje – taip pat savi niuansai.
„Mūsų šalyje užkandžiai ir gėrimai stadionuose uždrausti. Tad kodėl turėčiau eiti į rungtynes ir būti ištroškęs 90 minučių, kai galiu žiūrėti transliaciją bare per didžiulį ekraną?“, – klausė buvęs Zambijos futbolo asociacijos prezidentas Simataa Simataa.
Taigi, baigdamas analizuoti situaciją, P.Edwardas daro labiau logišką išvadą – afrikiečių skundai dėl „Premier” lygos poveikio tėra elementarus pavyzdys, kaip siekiama retušuoti tinginystę ir nekompetentingą darbą bandant reklamuoti savąjį produktą.
„Sėkmei pasiekti lygos privalo būti verslesnės. Reikia pritraukti reklamos ir kurti savo produktą. Jei vietinės lygos dirbtų lanksčiau, naudotųsi sėkminga patirtimi ir žiniasklaidos parama, nebūtų problemų vietiniam produktui „sugyventi“ su „Premier“ lyga. Tačiau tai suvokia nedaugelis“, – atsidūsta G.Rathbone’as.
O ar ši afrikietiška patirtis neprimena situacijos Lietuvoje, kai kaltinama visus, tačiau dėl savo produkto nepajudinama nė piršto?
