Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Csaba Laszlo apie tai, kas pasirenka žaidėjus rinktinei, santykius su Deividu Šemberu ir lietuvišką mentalitetą

Csaba Laszlo
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Csaba Laszlo
Šaltinis: EuroFootball.lt
0
A A

Csaba Laszlo Lietuvos rinktinei vadovavo trumpiau, nei vieną atrankos ciklą – likus dviems mačams iki jo pabaigos stratego iš Vengrijos sutartis buvo nutraukta, nors komanda 2014 metų pasaulio čempionato atrankos cikle užima sau įprastą ketvirtą vietą.

Sprendimą sąlygojo kitos aplinkybės: lietuviai vieną po kito pralaimėjo kontrolinius mačus toli gražu ne elitinėms Latvijos, Albanijos, Liuksemburgo ir kitoms rinktinėms. Be to, žiniasklaidoje treneris buvo ne kartą kritikuotas dėl to, kad į nacionalinę komandą nekvietė Tomo Danilevičiaus, o paskutiniesiems dviems mačams su Latvija ir Lichtenšteinu nepageidavo ir Deivido Šembero bei pagrindinio vartininko Žydrūno Karčemarsko. Patyrusių veteranų, kaip teigta, atsisakyta dėl pašlijusių jų santykių su Lietuvos futbolo federacijos vadovybe.

Apie Lietuvos futbolo rinktinės kasdienybę, rinktinės žaidėjų pasirinkimo procesą, problemas ir ateities perspektyvas – išskirtinis „EuroFootball.lt“ pokalbis su C.Laszlo.

– Kaip vertinate savo nuveiktą darbą ir kada išgirdote naujieną, kad jūsų sutartis bus nutraukta?

– Po rungtynių su Latvija keletą dienų diskutavome ir galiausiai priėjome prie šio sprendimo. Viskas įvyko abipusiu susitarimu – aš pasukau savo keliu, jie – savo. Jokio negatyvo nebuvo – aš gerbiu visus sprendimus, o rinktinei linkiu tik gero ir visuomet būsiu pasiryžęs jai pagelbėti. Taip pat dėkoju sirgaliams ir žaidėjams, su kuriais nuveikėme ne taip mažai – užimame ketvirtą vietą, turime aštuonis taškus, o liko dar du mačai. Tikslas, kurį turėjau šioje situacijoje, buvo surinkti 10 taškų, tad esu gana patenkintas.

Reikia turėti omenyje, kad Lietuvos futbolo rezervai yra minimalūs. Nacionaliniame čempionate žaidžia vos devyni klubai, stipriausieji greitai baigia kovas Europos taurių turnyruose, geresni futbolininkai iškart po to išvyksta. Maloni išimtis šį sezoną buvo Vilniaus „Žalgiris“, įveikęs tikrai pajėgų Poznanės „Lech“ klubą ir pasiekęs ketvirtą UEFA Europos lygos atrankos etapą. Tačiau kartu jame pamatėme galimybių ribas – prieš „Salzburg“ nebuvo jokių šansų, nors ši komanda Europos mastu yra vidutiniokė.

Mano strategija buvo draugiškose varžybose duoti pasireikšti jauniems žaidėjams, nes jie dar nepasirengę oficialiems mačams. Įgyti patirties yra nepaprastai svarbu ateičiai. Todėl aš prisiimu atsakomybę dėl pralaimėjimų kontrolinėse rungtynėse. Tačiau reikia turėti omenyje, ką reiškia draugiškos ir ką – oficialios rungtynės, į kurias krypsta visų specialistų ir skautų dėmesys. Juk, pavyzdžiui, Arvydą Novikovą pastebėjo rungtynėse su Slovakija, o ne su Albanija. Tas pats ir su Vytautu Andriuškevičiumi. 

Oficialiuose mačuose mes tikrai nebuvome stumdomi, išskyrus pralaimėjimą 0:3 Bosnijai ir Hercegovinai. Pažiūrėkime kitus rezultatus: dukart sužaidėme lygiosiomis su stipria Slovakijos rinktine, dukart nugalėjome Lichtenšteiną, kuriam praėjusiame cikle buvo vieną kartą pralaimėta, o kitą – sužaista lygiosiomis. Neturime kuo pernelyg didžiuotis, tačiau turime vertinti realistiškai. Žinoma, skaudžiausias rezultatas buvo Rygoje – iš ten privalėjome parsivežti bent tašką. Visgi pademonstravome kovingumą ir net praleidę du įvarčius kovėmės dėl taškų. Jei būtų buvęs įskaitytas Deivido Česnauskio įvartis, mums galbūt būtų pavykę tą padaryti.

Mes pasirinkome kryptį, kurį nėra lengva ar trumpalaikė, bet ilgainiui atneštų rezultatų. Nereikia žiūrėti į Vokietiją ar Ispaniją, kur visai kitokios galimybės, dabar turime lygintis į Latviją, Estiją ar net Baltarusiją. Ateityje konkuruoti su jomis nebus lengva, kaip ir su Lichtenšteinu, ką parodo praėjusio ciklo patirtis, ar Liuksemburgu, kuris savo atrankos grupėje per aštuonis mačus iškovojo jau šešis taškus. 

Sprendimus dėl futbolininkų priėmiau tik aš bei mano trenerių komanda, o ne federacija. 

– Kuomet pasirašėte sutartį pagal formulę 2+2, Jums buvo keliamas tikslas kovoti dėl patekimo į 2016 metų Europos čempionatą, o šis planetos pirmenybių atrankos ciklas buvo tarsi pasirengimas jam. Kodėl situacija pasikeitė?

– Geras klausimas, nes aš būtent ir dirbau šia linkme. Kelias negalėjo būti lengvas, nes turėjo pasikeisti karta. Labai vertinu Deividą Šemberą, Tomą Danilevičių, Marių Stankevičių, brolius Česnauskius, Žydrūną Karčemarską ir kitus, kurie ne vienerius metus atstovauja rinktinei. Tačiau norėjau po truputį pradėti atnaujinimo procesą, nes kitame atrankos cikle, jei būsime nuoširdūs, nebegalėsime tikėtis tokio vaidmens iš į ketvirtą dešimtmetį įkopusių M.Stankevičiaus ar D.Šembero, koks jis buvo prieš kelerius metus. 

Neturiu nieko prieš juos kaip futbolininkus ar žmones, palaikėme gerus santykius. Visgi esmė slypi kitur: viena vertus, Lietuvos futbolo sistema neužaugina tiek daug talentų, kurie galėtų paprastai išstumti daug patirties turinčius žaidėjus. Kita vertus, norint kažko siekti 2016 metais, reikėjo imtis tokių priemonių, todėl privalėjau priimti nelengvus sprendimus. 

Pavyzdžiui, man daug kas sakė, jog Deividui Matulevičiui rinktinėje – ne vieta, tačiau pastarosiose rungtynėse jis jau mušė įvarčius, atsidurdavo reikiamose situacijose. Kairioje gynėjo pozicijoje leidau žaisti Vytautui Andriuškevičiui, kuris sėkmingai rungtyniauja Švedijoje. Lietuvos rinktinėje buvo ir yra problemų surasti tinkamų žaidėjų ne tik į kairiojo, bet ir dešiniojo krašto gynėjo poziciją, todėl ją teko užimti iš saugų perstumtam Sauliui Mikoliūnui, kuris kitame atrankos cikle atliks labai svarbų vaidmenį. Kilo problemų net ir vidurio gynėjų grandyje, nors anksčiau tai buvo Lietuvos stiprioji pusė. Juk net Marius Žaliūkas pusę metų nesėkmingai ieškosi naujo klubo.

Anksčiau rinktinėje buvo daugiau asmenybių: Edgaras Jankauskas su „Porto“ laimėjo UEFA taurę ir Čempionų lygą, puolime – Italijoje daug patirties įgijęs Tomas Danilevičius, karjeros piką pasiekęs Deividas Šemberas iš Maskvos CSKA. Dar anksčiau visi žinojo Valdą Ivanauską. Nuoširdžiai kalbant, dabar Lietuva neturi Europoje pastebimų ir vardą turinčių žaidėjų. Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, išskyrus neseniai į antrąją Bundesligą išvykusį A.Novikovą,, Italijoje ar net Austrijoje, kur kadaise žaidė Stasys Baranauskas ir Arminas Narbekovas, lietuvių nebėra. Dar daugiau: jų beveik nebeliko ir Rytuose, pavyzdžiui, Lenkijoje, Ukrainoje matome tik S.Mikoliūną, Rusijoje ant suolo sėdi Giedrius Arlauskis ir Edgaras Česnauskis. Realiai rungtyniaujančių lietuvių rinka persikėlė į tokias valstybes kaip Kazachstanas ar Azerbaidžanas. Natūralu, nes užsienyje privalai būti visa galva geresnis už vietinį žaidėją, o lietuviai tokio lygio nėra pasiekę. 

Ateityje rinktinės branduolį sudarys Tadas Kijanskas, Mindaugas Panka, Arvydas Novikovas, Darvydas Šernas. Šalia jų sudariau galimybę būti Fiodorui Černychui, Tadui Eliošiui, kurie atras savo vietą aikštėje tik ateityje, bet jau nebus naujokai rinktinėje. Daug tikėjausi iš Karolio Chveduko, kurio progresą stabdo traumos. Komandoje buvo ir Gratas Sirgėdas bei Lukas Spalvis. 

– Kritikai teigė, kad, jei jau norėjote kartų kaitos, turėjote į aikštę leisti 19-21 metų jaunimą, nes rinktinės amžiaus vidurkis išliko apie 27-29 metus. Galbūt su veteranais vertėjo elgtis dar radikaliau? 

– Ne, toks požiūris klaidingas, nes vaikai žaisti tarptautinėse rungtynėse be patyrusių futbolininkų negali. Pažiūrėkime į vasarą vykusį jaunimo (iki 19 metų) čempionatą: lietuviai buvo užsidegę, troško sėkmingai pasirodyti, bet to nepakako nei vienam taškui iškovoti, buvo praleista daug įvarčių. Rinktinėje negali dominuoti futbolininkai, kurie dar nežaidžia profesionalaus vyrų futbolo, nes vis dar atstovauja jaunimo komandoms. Būkime realistai: pavyzdžiui, Lietuvos U-19 rinktinėje yra tik vienas ar keli, kurie reguliariai žaidžia profesionaliame lygyje. Tas pats L.Spalvis „Aalborg“ klube yra pasirodęs tik keliuose mačuose. Tai – nepalyginama su Ispanijos, Olandijos ar Serbijos situacija, kurių jaunimo rinktines sudaro profesionalai, rinkoje vertinami milijonais eurų.

Todėl saitai su patyrusiais žaidėjais nebuvo drastiškai nutraukti: rinktinėje norėjau matyti tokius futbolininkus kaip Marius Stankevičius, kurie gali duoti patarimų ir nukreipti jaunimą tinkama linkme. 

Man nesuprantamas lietuviško mentaliteto bruožas sakyti, jog „žiūrėkite, pralaimėjome tik 0:2, tai – labai geras rezultatas“. 

– Kaip apibūdintumėte savo santykius su T. Danilevičiumi ir D. Šemberu? Žiniasklaidoje šių futbolininkų kritiški komentarai apie Jus ir rinktinę susilaukė itin daug dėmesio.

– Asmeniškai jokių problemų nebuvo – sutikęs juos pakviesčiau išgerti kavos. Man būdavo keista matyti tuos pasisakymus internete, nes vadovaujuosi logika, kad kilus problemoms reikia susėsti prie bendro stalo ir viską išsakyti akis į akį. Žiniasklaidai reikia antraščių, yra neaiški riba tarp tikro teiginio ir interpretacijos, tad jei paskambinus telefonu nei vienas jų neiškelia jokių klausimų, manau, kad santykiai yra geri. Man svarbu, kad aš gerbiu juos kaip futbolininkus, kaip daug davusius rinktinei žmones. 

– Lietuvos futbolą visada persekioja šešėliai – esą apie rinktinės sudėtį spręsdavote ne tik jūs, bet ir federacijos vadovai.

– Sprendimus dėl futbolininkų priėmiau tik aš bei mano trenerių komanda, o ne federacija. Prezidentas Julius Kvedaras man niekuomet nesakydavo, kas turėtų, o kas ne būti komandoje. Kodėl nekviečiau D.Šembero? Taip teigti negalima, nes jis žaidė beveik visuose draugiškuose ir oficialiuose mačuose, išskyrus su Graikija, kuomet buvo suspenduotas dėl geltonų kortelių, taip pat su Latvija ir Lichtenšteinu. Iki rungtynių su Graikija mes dar turėjome teorinių galimybių kovoti dėl antros vietos grupėje. Praradus visas galimybes nusprendžiau suteikti šansą jaunesniems futbolininkams, juolab, kad D.Šemberas man sakė greitai pasitrauksiąs iš rinktinės. Tai buvo sprendimas rinktinės labui, nepaveiktas jokio spaudimo iš šono.

Kalbant apie T.Danilevičių, jis – puikus futbolininkas, tačiau jam jau 35-eri metai, klubų treneriai sudaro vis mažiau galimybių pasireikšti Italijos trečioje lygoje ir net Slovėnijoje, į kurią neseniai išvyko. Jis žaidė pirmose rungtynėse prieš Lichtenšteiną, tačiau nepasirodė itin gerai ir buvo pakeistas per pertrauką. Be to, tobulėjo D.Matulevičius, kuris, manau, galės užimti jo vietą. 

– Kaip įvertintumėte atmosferą komandoje? Ne kartą esate užsiminęs, jog kai kurių futbolininkų nusiteikimas nėra tinkamas.

– Man atvykus į Lietuvą situacija buvo bloga: futbolininkams rinktinė būdavo proga susitikti su šeima, draugais, pabūti namuose ir gerai praleisti laiką. Tie, kurie nesulaukdavo kvietimo, pykdavo, nes savo kalendoriuose rinktinės rungtynes būdavo pasižymėję kaip galimybę sutvarkyti buities reikalus gimtinėje. Žingsnis po žingsnio situacija pasitaisė. 

Bet man nesuprantamas lietuviško mentaliteto bruožas sakyti, jog „žiūrėkite, pralaimėjome tik 0:2, tai – labai geras rezultatas“. Arba kelios pergalės prieš Rumuniją, Austriją ar Čekiją tapdavo proga džiaugtis įspūdingais rezultatais. Pažiūrėkime į faktus: jokiame atrankos cikle daugiau nei dešimtmetį nepavyko pakilti aukščiau ketvirtosios vietos. Taip yra todėl, kad po garsiai apkalbėtų pergalių sekdavo pralaimėjimai Ferarų saloms ar Lichtenšteinui. Mano manymu, vienintelis tikras rezultatas būtų patekti į vieną iš didžiųjų turnyrų.

Todėl ir mano pasiekti rezultatai nebuvo fantastiški: taip, lygiosios su Slovakija buvo gerai, tačiau tik pergalė būtų buvusi „puiku“. Tad dirbome, kad pakeistume šį mentalitetą ir išmoktume suvokti, kas yra tikroji pergalė. Tačiau tai tikrai neįvyksta pernakt.

– Ar, Jūsų manymu, Lietuva yra pasirengusi kovoti dėl vietos 2016 metų Europos čempionato finaliniame etape?

– Aš dirbau šia kryptimi. Reikėjo suburti jaunų ir vyresnių žaidėjų mišinį, išnaudoti tokius patyrusius žaidėjus kaip M.Stankevičius, Ž.Karčemarskas. Jie galėjo padėti D.Šernui, A.Novikovui vesti komandą į priekį. 

Be to, norint patekti į tokį turnyrą reikia gerinti sisteminius dalykus. Lietuvoje nėra pakankamai aikščių, taip pat maniežų, kurie užtikrintų galimybę kokybiškoms treniruotėms šaltuoju metų laikų. Pažvelgus į nacionalinį čempionatą, džiaugtis taip pat nėra kuo. Jame yra trys ar keturios neblogos komandos, o kai kurių kitų lygis ar pasirengimas vargiai atitinka profesionalius standartus. Tikėtis, kad neturint nacionalinių pirmenybių pavyks išugdyti gerų futbolininkų jaunimo rinktinėms, yra labai sudėtinga.

– Kokius puoselėjate karjeros planus? Ar norėtumėte tęsti darbą su rinktinėmis, o gal sugrįžti į klubinį futbolą, kuriame gerokai daugiau treniruočių ir kasdienio bendravimo su žaidėjais?

– Neturiu prioriteto tarp klubinio ir rinktinių futbolo. Klubuose gerai tai, kad po nesėkmės tereikia laukti savaitę ir tuomet vėl būna proga pasitaisyti. Rinktinėje pertraukos užtrunka kelis mėnesius ar net ilgiau. Nepaisant to, dirbti man buvo malonu, todėl nesigailiu sprendimo atvykti į Lietuvą. Čia jaučiausi labai gerai, sutikau šaunių žmonių, įgijau naujos patirties. Su mielu noru sugrįžčiau dirbti ar atostogauti. Be to, mačiau, kad žmonės myli futbolą: po kovingo pralaimėjimo Graikijai žiūrovai mums plojo ir dėkojo. Dar daugiau džiaugsmo liejosi „Žalgiriui“ įveikus „Lech“ – atrodė, kad buvo laimėtas turnyras, o ne vienas mačas kvalifikaciniame etape. Sirgaliai nusipelnė pergalių.

Visgi aš pasiilgau aukšto lygio klubinio futbolo, nes Lietuvoje pusę metų nėra ką veikti, tik žiūrėti į sniegą. Kaip rinktinės treneris, norėčiau turėti keliasdešimt kandidatų pavardžių savo užrašų knygelėje, svarstyti, kurie yra geriausiai pasirengę prisijungti prie komandos. Tačiau man būdavo nuobodu, nes „Žalgiris“ šluodavo varžovus iš kelio, „Ekranas“ ir „Sūduva“ buvo nustumti į antrą planą. Gerai bent tiek, kad futbolas atgimė Klaipėdoje. 

– Ar būtumėte norėjęs likti rinktinėje kitam atrankos ciklui? Žiema kalbėta, kad rimtai svarstote pasiūlymą pasitraukti ir persikelti į Škotijos „Premier“ lygos klubą „Kilmarnock“ – ar tai nebuvo įrodymas, kad stokojate motyvacijos Lietuvoje?

– Be abejo, būčiau norėjęs tęsti darbą su rinktine. O apie pasiūlymus galiu pasakyti atvirai: dirbant čia, mane kvietėsi Vokietijos antrosios lygos klubas ir „Kilmarnock“, tačiau aš atsisakiau net derėtis. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai buvo klaida, nes tikėjausi, kad čia dirbsiu ilgiau.

– Prieš jus rinktinei vadovavęs Raimondas Žutautas atsistatydino iš pareigų, tačiau jau po kelių mėnesių buvo įvardijamas kaip vienas iš kandidatų vėl būti paskirtas treneriu. Ar jūs neužveriate durų Lietuvos rinktinei ateityje? 

– Tikrai neužveriu. Kodėl gi nesugrįžus? Kadaise „Ferencvaros“ man, jaunam treneriui suteikė galimybę dirbti aukštame lygyje, o vėliau ne kartą siūlė sugrįžti. Panašus ryšys išliko su Škotija: kai buvo paskelbta, kad palieku Lietuvą, pirmi trys skambučiai buvo iš šios šalies. Be to, žurnalistai iš Vengrijos jau spėjo pasiteirauti, ar nesulaukiau kvietimo iš šios šalies rinktinės. Buvo sunku suprasti šį klausimą, tačiau džiaugiuosi, kad manęs nepamiršta. Svarbiausia atlikti darbą profesionaliai ir nuoširdžiai. 

EuroFootball.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką