Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edgaras Jankauskas – apie santykius su Jose Mourinho, futbolininkų intelektą ir įsimintiniausias teisėjų klaidas

Edgaras Jankauskas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Edgaras Jankauskas
Šaltinis: Futbolas.lt
0
A A

Portalas Futbolas.lt skelbia antrąją interviu su Edgaru Jankausku dalį. Kovo 12-ąją 37-ąjį gimtadienį paminėjusi futbolo garsenybė šiuo metu dirba Rusijos klubo Maskvos „Lokomotiv“ trenerio Jose Couceiro asistentu. Tačiau Edgaras rado laiko atsakyti ir į Futbolas.lt lankytojų klausimus.

Šioje dalyje sužinosite, kokias problemas E.Jankauskas jaunystėje sprendė mokykloje, ką jis mano apie bendravimą su gerbėjais ir Rusijos milicininkais, prisiminsite svarbiausius jo karjeros epizodus ir daug kitų dalykų.

Pirmoji interviu dalis čia.

Romas: Edgarai, sveikinu su 37-uoju gimtadieniu. Kurį gimtadienį jums švęsti buvo maloniau: 17-ąjį ar 37-ąjį?

– Ko gero, 17-ąjį. Nors gimtadieniams neskiriu didelio dėmesio, jie man nėra šventė ir apskritai nesu šventimo mėgėjas. Gimtadienis man praeina lyg eilinė diena taip pat, kaip iki ir po jo.

Jaunius: Papasakokite apie tą laiką, kai atstovavote Vilniaus „Žalgiriui“. Ar tada tikėjote, kad kada nors galite laimėti UEFA Čempionų lygą?

– Aišku, kad ne. Man buvo 16-18 metų, tais laikais, priešingai nei dabar, neturėjome galimybių matyti įvairių Europos lygų čempionatų. Svajonė išvažiuoti žaisti į užsienį buvo, bet laimėti Čempionų lygą – nemanau, kad galvojau apie tai.

Futbolas.lt: O kada pradėjote apie tai svajoti?

– Matyt tada, kai ėmiau žaisti Čempionų lygoje. Aišku, niekas netikėjo mūsų galimybėmis, nors jau buvome iškovoję UEFA taurę. Pamenu, prieš sezoną „Porto“ klubo prezidentas iškėlė tikslą laimėti Čempionų lygą. Nemanau, kad kuris nors iš žaidėjų tuo patikėjome. Bet sezonui įsibėgėjus, įsižiebė viltis. Dabar, kai prisimeni tai, supranti, kad žmogus su patirtimi matė kur kas daugiau, nei mes, žaidėjai.

Ieva: Ar būdavo taip, kad futbolas jus pradėtų nervinti? Ką tada veikdavote?

– Buvo visokių akimirkų. Pasitaikė dienų, kai apie futbolą nesinorėjo nieko girdėti, pavyzdžiui po pralaimėjimų serijos ar po kelių nesėkmingų asmeninių pasirodymų. Futbolas – kaip amerikietiški kalneliai. Ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti. Kartais užklupdavo ir fizinis, ir psichologinis nuovargis. Ką tuo metu veikdavau? „Atsijungti“ sunku, nes futbolas profesionalo smegenyse užima 80 proc. Tiesiog privalai tai kaip nors suvirškinti ir išgyventi.

Ieva: Ar turėjote problemų dėl futbolo su tėvais? Jei gaudavote blogą pažymį tėvai nesakydavo, kad negalėsi žaisti futbolo?

– Matyt, mano noras žaisti buvo didesnis, nei tėvų galimybės tai uždrausti. Porą kartų vaikystėje tėvai išsivežė mane į sodą. Teko praleisti savaitgalio rungtynes. Kai tėvai pamatė mano pyktį dėl to, norą ir užsidegimą futbolui, nebesiryžo man daugiau trukdyti.

Lietuva kol kas man asocijuojasi su liūdesiu ir niūriomis naujienomis – kasdien žmonės atranda tiek negatyvių dalykų, kalba tik apie krizę

Ieva: Mokykloje buvote dvejetukininkas ar penketukininkas?

– Tikrai nebuvau penketukininkas, nors mokytojai manimi nesiskundė. Kai reikėdavo atsiskaityti, tai padarydavau. Tėvai jaudinosi, nes matė, kad visą dėmesį skiriu futbolui. Bet 44-oje vidurinėje padarė specialią futbolininkų klasę, todėl turėjome šiokių tokių nuolaidų mokslams. Esu labai dėkingas mokytojams, kad į tai atsižvelgė. Nors, tiesa sakant, pirmaisiais metais nebuvau prileistas prie egzaminų. Bet ne dėl blogo mokymosi, o dėl charakterio. Jau žaidžiau „Žalgiryje“ todėl turėjau savąjį ego ir konfliktavau su vienu mokytoju. Kai mes susikirsdavome, jam nenusileisdavau. Jis turėjo didesnę įtaką ir pasirūpino, kad nebūčiau prileistas prie egzaminų. Dėl to visiškai nesijaudinau, bet pamatęs tėvų reakciją suvokiau,kad mokslai yra svarbu. Be abejo, sugrįžęs į praeitį daugiau taip nebesielgčiau, manau, kad tuomet buvau neteisus.

Redas: Kokie prisiminimai iš tų laikų, kai su „Real Sociedad“ žaisdavote prieš Ispanijos grandus – Madrido „Real“, „Barcelona“, „Valencia“, „Sevilla“?

– Su „Real“ buvo pralaimėjimų, tačiau taip pat buvo ir lygiųjų. O su „Barcelona“ siejami mano skaudžiausi prisiminimai. Buvau tik ką grįžęs iš Lietuvos rinktinės, su kuria sugebėjome per keturias dienas 0:4 pralaimėti Gruzijai ir 1:6 Vengrijai. Jau pirmosios rungtynės su „Real Sociedad“ ir Barselonos komandai namie pralaimėjome 0:6. Rezultatyvi savaitė buvo... Su „Valencia“ sekėsi neblogai. Kartą įmušiau du įvarčius ir mes laimėjome 2:0. Prieš „Sevilla“ taip pat laimėdavome.

Gediminas: Kas iš tikrųjų atsitiko su jūsų mokykla Vilniuje? Nemanote, kad savo vardu galėjote pasinaudoti labiau? Kokių planų turite ateityje susijusių su futbolu?

– Nieko neatsitiko. Buvau joje prieš pusantrų metų. Pakvietė buvusius jos mokinius. Mačiau, kad jie turi dirbtinę aikštelę, salę, likę kai kurie mokytojai. Buvo gera sugrįžti į ją. Savo vardu gal ir galėčiau pasinaudoti, bet niekada nemėgau lįsti į pirmuosius laikraščių puslapius ir televizorių ekranus. Tai ne man. O savo ateitį sieju tik su futbolu.

Vilmantas: Ar teko susidurti su plačiai eskaluojama tema – korupcija Rusijos futbole?

– Ne. Esu girdėjęs kažką, kaip ir jūs. Bet manau, viskas daugiau kalbų ir gandų lygyje, nei kažkokių realių įvykių.

Valdo Kopūsto/Scanpix nuotr./Edgaras Jankauskas.
Valdo Kopūsto/„Scanpix“ nuotr./Edgaras Jankauskas.

Vilmantas: Kada nors susimąstėte, ką veiktumėte, jei nežaistumėte futbolo?

– Atvirai pasakius – ne.

Vilmantas: Ar jau pripratote dėvėti kostiumą?

– Kad aš jį labai retai dėviu...

Dainius: Krepšininkai dažnai didžiuojasi Lietuvos sirgaliais. Palyginkite jūs, kurios šalies sirgaliai yra patys geriausi?

– Aš taip pat didžiuojuosi Lietuvos sirgaliais. Lietuviai galbūt geriausi, bet bėda, kad jų yra mažai. Ne dėl to, kad mažai kas futbolą myli, o dėl to, kad mūsų pačių mažai yra. Ispanijoje, Portugalijoje futbolas yra kultūros dalis, žmonės gyvena tuo. Mes net neturime kasdienio laikraščio apie futbolą. Ispanai tokių turi 3-4 ir kiekvieną dieną pradeda su jais. Jie taip atitrūksta nuo savo reikalų ir problemų. Mes ir stadiono neturime, kuriame tilptų 30-40 tūkst. sirgalių. Todėl sunku pasakyti, kad lietuviai yra geriausi.

Dainius: Kur sirgaliai jus mylėjo labiausiai? Kiek esate išdalinęs autografų?

– Niekur nejutau didelės antipatijos. Gal labiau mylėjo Portugalijoje. Iš pradžių – Lisabonos „Benfica“ klube, po to – „Porto“. O tada „Benfica“ nekentė. Porte niekada negirdėjau švilpimo. Tiesa, ir priežastis buvo – dažniausiai laimėdavome. Kiek autografų išdalinau, sunku pasakyti. Buvo laikas, kai parašą buvau gerai „atkalęs“.

Dainius: Ar sutinkate, kad futbolininkai turi bendrauti su savo gerbėjais?

– Be abejo. Būtent gerbėjai daro futbolininkus žvaigždėmis. Nors yra ir tamsioji šio medalio pusė – kritika ir neapykanta. Jeigu tavęs prašo bent pasirašyti, turi tai padaryti. Ne visiems patinka po rungtynių pavargusiam ištisą valandą dalinti autografus, tačiau yra ir sunkesnių darbų. Taigi, bendravimas privalo būti. Bet tuo pačiu ir atstumas – nes jei bendrausi, kiek fanai norės, tau pačiam nebeliks laiko.

Kristė: Turiu išsaugojusi savo nuotrauką su jumis. Kaip manote, kodėl vieni žaidėjai visada sustoja nusifotografuoti su gerbėjais, o kiti ne? Ar teisybė, kad tokie dalykai žaidėjus vargina?

– Kaip ir autografas, nuotrauka yra nesunkus darbas. Būna bloga nuotaika po pralaimėjimo, veidas tą išduoda, tačiau futbolininkas turi kažkiek pakentėti ir kelias sekundes papozuoti.

Laimis: Kokie jūsų santykiai su Jose Mourinho? Išlenkdavot su juo alaus? Kuris komandos draugas klubuose ir rinktinėje „pakeldavo“ daugiausiai?

– Su treneriais žaidėjai šiaip alaus negeria. Mūsų santykiai su J.Mourinho geri, niekada nebuvo jokio konflikto. Nesame super draugai, kad dažnai skambintume vienas kitam, tačiau susitikę visada pasikalbame. Paskutinį kartą buvome susitikę Amerikoje. Kuris žaidėjas „pakelia“ daugiausiai alaus, tikrai nežinau.

Laimis: Kurios šalies alus skaniausias?

– Visur skanus. Žaidžiau alaus šalyje Belgijoje, ten buvo daug rūšių skanių. Ispanijoje, Portugalijoje skanus. Bet tegul bus skaniausias lietuviškas alus, nors jo mažai geriu. Bet vasarą, kai karšta, malonu atsigaivinti.

Vaidas: Ar mes turime šansų patekti 2014 metų pasaulio čempionatą? Kodėl visi kalba, kokie visi stiprūs varžovai? Ar nemanote, kad lietuvių didžiausia problema savęs nuvertinimas?

– Tai labai platus klausimas. Kol neprasidėjo rungtynės, šansų visada yra. Jei žiūrėsime patriotiškai – šansų turime. Jei realistiškai – šansai mažesni, nei grupės favoritų. Ir tos kalbos, kad jie stiprūs, nėra tam, kad nusiimtume įtampą. Tai šneka tie, kurie turi patirties futbole ir sugeba įvertinti varžovą. Paimkime bosnius. Labai paprastai: lyginkime sudėtis ir žiūrėkime, kas kur ir kiek žaidžia. Nesame stipresni ir už slovakus. Tačiau tai nereiškia, kad būtinai pralaimėsime. Futbolo lygis dabar suvienodėjo, atsirado daug aplinkybių, galinčių pakeisti rezultatą. Mes nebūsime paskutiniai, bet jei pateksime į čempionatą, tai bus super malonus siurprizas. Tikrai nemanau, kad mes nuvertiname save. Nesame tauta, kuriai patinka, kai mus trypia. Savęs nuvertinimas ir realistiškas požiūris yra du skirtingi dalykai.

Denisas: Kurios rungtynes jums buvo geriausios žaidžiant Lietuvos rinktinėje?

– Lygiosios su Italija Kaune, kai netgi dominavome ir sukūrėme geresnių progų įmušti. Lygiosios su Ispanija Vilniuje ir išvykoje su Vokietija. Tokie rezultatai įsimena ilgam, nes tuo metu skirtumas tarp tokio lygio komandų buvo toks didelis, kad teigiami rezultatai su grandais atrodė kaip iš fantastikos srities.

Gabrielius: Kada supratote, kad žaisite puolėju? Ar niekada nebuvo minčių žaisti kitoje pozicijoje?

– Supratau tai „Žalgiryje“, nes taip nusprendė treneris Benjaminas Zelkevičius. Nors mėgau žaisti vidurio saugu. Šioje pozicijoje žaidžiau Vilniaus „Paneryje“ ir man tai patiko, gerai jutau aikštę ir gebėdavau laiku rasti puolėjus. Gerai jausdavausi „po puolėjais“.

Futbolas.lt: Daugiau nebandėte žaisti saugu?

– Teko Prancūzijos klube „Nice“. Ir kairiu ir dešiniu saugu. Nicos komanda žaisdavo tik vienu puolėju, o man tiesiog teko lopyti spragas.

Vadimas: Žmonės sako, kad „Rasiju umom nepaniat“. Kaip pats pritapote Rusijoje?

– Taip, pasižiūri filmukus „Youtube“ kanale – tikrai yra dalykų, kuriuos sunku suprasti. Bet tokiu yra visur. Ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Mes irgi turime gerų numerių, kur šoka galva į ledą. Todėl nemanau, kad šis posakis tinka vien Rusijai. Ir privalo būti šalutinis poveikis – alkoholis ar kiti priedai, nes blaivas taip nesielgia.

Rusijoje pritapau lengvai. Man nėra sunku adaptuotis naujoje vietoje, įgijau patirties per daugelį metų, kaip bendrauti ir kaip rasti užsiėmimą. Čia nėra lengva, ypač ilgą žiemą, be to kamščiai trikdo. Šiuo atžvilgiu Ispanijoje nepalyginamai geriau. Maskvoje žiemą po treniruotės grįžti namo ir užsidarai, nes nesinori per šalčius ir kamščius valandą kažkur važiuoti.

Valius: Koks buvo pirmas didelis daiktas, kurį nusipirkote už pirmą didelę algą? Koks esate žmogus: išlaidus ar taupus? Ar daug esate paaukojęs labdarai?

– Pirmas vertingas dalykas, kurį nusipirkau – butas Lietuvoje. Nesu velniškai išlaidus, bet ir nesu taupus, kiek kur išleidžiu neskaičiuoju. Jaunesnis buvau kvailesnis, išleisdavau daugiau, o ir tų leidžiamų daugiau buvo (juokiasi). Kalbant apie labdarą, man labiau patinka padėti konkrečiam sergančiajam, paremti jį...

Indrė: Ar populiaru su komandos draugais būdavo žaisti kortomis? Ar tiesa, kad futbolininkai kelionių metu tik klauso muzikos ir žiūri filmus?

– Paprotys žaisti kortomis išlikęs, bet anksčiau tai buvo populiaresnis užsiėmimas, nei dabar. Taip pat klausoma muzikos, žiūrimi filmai, skaitomos knygos – nieko naujo.

Futbolininkų yra labai daug ir įvairių, todėl logiška, kad vieni protingesni. Bet kad futbolininkas būtinai turi būti kvailys – neteisinga stereotipas.

– Staska: Ar teisybė, kad daugelis futbolininkų yra nelabai protingi?

– Ne. Futbolininkų yra labai daug ir įvairių, todėl logiška, kad vieni protingesni. Bet kad futbolininkas būtinai turi būti kvailys – neteisinga stereotipas. Mes daug laiko treniruojamės, tačiau yra ir nemažai apsiskaičiusių žmonių. Taip pat netikiu, kad žvaigždė gali būti kvailas. Sunku būtų įsivaizduoti, kad toks žmogus, kaip Lionelis Messi gali būti bukagalvis...

Gedas: Rolandas Skaisgirys yra pasakęs, kad teisėjai negali klysti. Kokia jūsų nuomonė apie teisėjus ir ar esate paėmęs švilpuką į rankas?

– Nesutinku su Rolandu. Teisėjai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Žinoma, būna labai skaudu, kai tos klaidos lemia pralaimėjimus. Kartais, kai žaisdavome su galingesne komanda, atrodydavo, jog arbitras jaučia simpatiją stipresniems. Ir taip buvo ne kartą. Švilpuką, be abejo paimu, kai treniruotėse atliekami tam tikri pratimai ar žaidžiama tarpusavyje.

Futbolas.lt: Su kokiomis grubesnėmis teisėjų klaidomis susidūrėte pats?

– Skaudžiausia būdavo, kai mano komandai varžovai pelnydavo įvartį iš nuošalės. O pats esu įmušęs ranka. Bet netyčia – kamuolys atšoko no virpsto man į alkūnę ir įlėkė į vartus. Ir tuo metu rezultatas buvo 1:1, o ėjo 96-oji rungtynių minutė! Teisėjas to nepastebėjo, o varžovai buvo labai nepatenkinti. Tačiau tokių klaidų, kai garsusis Thierry Henry atvejis su ranka ir įvartis į Airijos komandos vartus – būti negali.

Leonidas: Ar esate kada nors skaičiavęs, kiek laiko ar kartų galite išmušinėti kamuolį ore nenuleidęs jo ant žemės?

– Vaikystėje žaisdavome tokius žaidimus. Po to tam neskyrėme dėmesio, nes buvo nebeįdomu stovėti ir keliolika minučių be perstojo mušinėti kamuolį.

– Futbolas.lt: Andrejus Sorokinas yra užfiksavęs žongliravimo rekordą – mušinėjo kamuolį berods pusantros valandos ir daugiau kaip 8 tūkst. kartų.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Edgaras Jankauskas į projekto filmavimą atvyko ne vienas.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Edgaras Jankauskas

– Tuomet reikia nukelti skrybėlę prieš Andrejų už jo kantrybę. Aišku, kai tai fiksuojama ir filmuojama, yra vienaip, o treniruotėje – neįdomu.

Edgaras: Po 15 metų sugrįžote į Rusijos aukščiausiąją lygą, tik jau kaip treneris. Palyginkite dabartinę situacija su ta, kai dar žaidėte Maskvos CSKA ir „Torpedo“ komandose.

– Visais atžvilgiais padarytas didžiulis kokybiškas šuolis į priekį, tiek organizaciniu, tiek finansiniu aspektu. Pamenu, kai žaidžiau CSKA, mano atlyginimas buvo didžiausias klube. Dabar tokios sumos negauna niekas, nebent patys mažiausiai uždirbantys žaidėjai. Bet abejoju, ar tokių yra. Rusijos čempionatas vienas tų, kuris patobulėjo labiausiai.

Vilma: „Lokomotiv“ klubo prezidentė Olga Smorodskaja mėgsta dalyvauti ne tik komandos treniruotėse, bet ir į žaidėjų drabužinę užsuka. Sako, kad tai normalus reiškinys. O kaip komanda į tai reaguoja?

– Prieš įeinant, pirmi jos žodžiai būna tokie: Ar dar nesate nuogi? (Juokiasi) Kas būna nuogi, apsigaubia rankšluosčiu. Prezidentė nori užeiti – kaip jos neįleisi? Tačiau šiaip ji nesikiša į komandos žaidimą, treniruočių procesą, todėl pas mus tokių bėdų nėra.

Igoris: Jūsų komanda nuo 2005 metų jau šešis sezonus negali tapti Rusijos pirmenybių prizininke. Kodėl?

– Pakanka pažvelgti į pirmąjį komandų aštuntuką, jų biudžetus, žvaigždes, ir rasime atsakymą. Priežastis – didžiulė konkurencija.

Futbolas.lt: Rusijos futbolo rinka išsipūtė. Gal reikėtų įvesti vadinamąją „algų kepurę“?

Kaip čia pasakius... Pavyzdžiui Los Andželo „Galaxy“ klubo rūbinėje yra žmogus, gaunantis 6 mln. dolerių metinę algą. Ir yra dar kokie 8 žmonės, į metus gaunantys 40-50 tūkst. dolerių. Ir įsivaizduokite, kokia atmosfera tvyro komandoje, kai tas žmogus už 50 tūkst. aikštėje atidirba daugiau už tą, kuris važinėja su vairuotoju, skraido su apsaugininku ir t.t. MLS pati moka algas žaidėjams, ji ir sprendžia apie algų kepures, kas kiek turi uždirbti, nustato lubas. Rusijos klubai turi privačius rėmėjus, kurie sprendžia, kiek gali pasiūlyti vienam ar kitam žaidėjui. Kaip jie prisivilios tokius žaidėjus, kaip Samuelis Eto‘o ar Jurijus Žirkovas? Pinigais.

Vitalijus: Kokių nuotykių patyrėte Maskvos didmiestyje ir jo kamščiuose? Nepavėlavote į rungtynes? Kažkada Maskvos „Dinamo“ žaidę čekai pasakojo, kad vėluodami į rungtynes jie sostinės gatvėmis švilpė greitosios pagalbos automobiliu. Ir suspėjo.

Jau vien kamščiai čia yra nuotykis. Nuo stadiono iki klubo bazės yra maždaug 30 km atstumas. Kartą jį įveikėme per 4 valandas. Yra tekę 1 km atkarpą važiuoti 1,5 val. Būna momentų, kai atrodo, kad kantrybė tiesiog sprogs. O dėl čekų smagu, kad surado tą „greitukę“...

Deividas: Ar jus buvo nubaudusi milicija dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo?

– Per pusmetį tik vieną kartą sustabdė patikrinti dokumentų. Milicininkas prisipažino, kad Nidoje turi giminaičių ir paklausė, kiek kainuoja lėktuvo bilietas į Lietuvą. Šiaip reikia su tais milicininkais atsargiau. Paprastai jie būna „Dinamo“ sirgaliai, todėl kartais geriau reikalų su jais neturėti (juokiasi).

Svajoklis: Kas yra jūsų svajonių miestas? Ar buvo toks, kuriame nepatiko gyventi?

Reuters/Scanpix nuotr./Edgaras Jankauskas
Edgaras Jankauskas

– Svajonių miestas yra tas, kuriame esi laimingas, turi įdomų darbą, puikių draugų ratą. Tokio dar neatradau. Bet kažkur jis yra. Lietuva kol kas man asocijuojasi su liūdesiu ir niūriomis naujienomis – kasdien žmonės atranda tiek negatyvių dalykų, kalba tik apie krizę. Gaila pripažinti, bet taip jau yra.

Nebuvo tokio miesto, kuriame nepatiktų. Visi turi pliusų ir minusų. Tai lemia daug faktorių – darbas, pomėgiai ir aplinka. Jie ir prastesnį miestą paverčia puikiu. Bet būna ir priešingai. Pamenu, kai žaidžiau Nicoje. Visi šį miestą laiko rojaus kampeliu – nuolat šviečia saulė, žalia jūra. O mane tai nervino – komandai nesisekė, žaidėme prastai, todėl karštis erzino, vis prakaituodavau, nedžiugino ir jūra. Kai nerviniesi, nepastebi aplink tave supančio grožio.

Futbolas.lt: O dabar – lengviausia dalis. Išrinkite įdomiausią klausimą, kuriam atiteks mūsų ir PUMA firmos prizas.

– Neradau tokio klausimo. Niekas neklausė, kokie rašytojai man patinka, kokias knygas skaitau...

– Futbolas.lt: Mes galime to paklausti. Kokie rašytojai patinka E.Jankauskui?

– Johnas Templetonas patinka. Rašė apie gyvenimo dėsnius, žmonių santykius ir požiūrį į juos. Iš senųjų labai patinka Erichas Marija Remarkas, labai gražiai atpasakojo apie savo laikus. Dar Johną Irvingą mėgstu. Taip, kad kamuolys jūsų!

Futbolas.lt: Ačiū. O jei rimtai, kuris klausimas iš šių dviejų dalių įsiminė?

– Niekas neklausė apie politiką, niekas neklausė apie LFF (juokiasi). Tegul bus žmogus, paklausęs manęs, ar išgerdavau alaus su Jose Mourinho.

Futbolas.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką