Lietuviai šeštadienį baudinių serijoje nugalėjo Latviją ir žengė į Baltijos taurės finalą, bet jame neprilygo Estijai – 0:1.
Tai reiškia, kad pastarąjį kartą dar 2010 metais šį trofėjų iškovoję lietuviai turės palaukti dar dvejus metus, kad vėl pabandytų sugrąžinti taurę į Lietuvą.
N.Kesminas po rungtynių Taline konstatavo, kad rinktinės galimybių lubos žemos, bei pasvarstė, ar verta atsisveikinti su vyr. treneriu Edgaru Jankausku bei rinktinės raktelius įteikti kitam specialistui.
„Atėjo birželis ir paaiškėjo, kad Kalėdų senelis Lietuvos futbolo rinktinei dovanų šiemet neneš. Baltijos taurė neiškovota, o tai reiškia, kad metų planai neįvykdyti.
Aišku, reabilitacijai dar lieka dugninis Tautų lygos lygmuo, bet po Baltijos lygos turnyro finalo turbūt atėjo laikas prisipažinti sau patiems – vieta penkioliktajame FIFA reitingo dešimtuke yra mūsų vieta. Logiška ir nuosekli.
Mes nesame regiono – silpno, pastebėkime – regiono futbolo flagmanas. Flagmanas yra estai, kurie antradienį mūsiškius tąsė po Talino stadioną kaip norėjo ir kur norėjo.
O estai, kaip teisingai pastebėjo treneris Edgaras Jankauskas, nėra pasaulio pirmo penkiasdešimtuko komanda. Tiesiog mes esame dar toliau nuo elitinių futbolo standartų.
Nepaisant visko, žmonės juos myli – pasižiūrėti pusfinalio su latviais atėjo beveik aštuoni tūkstančiai sirgalių. Dėl noro ir kovingumo jų turbūt net neįmanoma nemylėti.
Tačiau profesionalus sportas – toks dalykas: bet kurią kovą įprasminti gali tik vienas veiksnys – pergalė. Kai pergalių nėra vėl ir vėl ir vėl, lieka konstatuoti: komandos galimybių lubos – žemos.
Pamojavome mėnesį kitą virš galvos moldaviška skerdiena – ir atgal į alkanųjų tikrovę. Kito futbolo medžioklės trofėjaus galbūt vėl teks laukti mėnesių mėnesius, net ir kovojant iki mėšlungio raumenyse ir tamsos akyse.
Čia kaip su posakiu: „Geras žmogus – ne profesija“. Gali kiek nori staipytis prieš veidrodį su baltu chalatu ant pečių ir skalpeliu rankose, bet chirurginės operacijos neatliksi. Ją gali atlikti tik chirurgas.
O mūsų rinktinės futbolininkai – ne chirurgai. Felčeriai.
Liūdna, bet taip yra. Taip, dauguma jų jauni ir kai kurių galbūt laukia šviesi ateitis, bet artimiausiam metui iliuzijų neturėkime.
Jie jauni, bet kartu jau pažaidę pakankamai, kad rungtynėse su estais sukurtų bent vieną progą. Bent vieną – nes pora smūgių iš 20 metrų į tą pusę per 90 minučių – ne progos.
Ar komandai padėtų sukrėtimas – pavyzdžiui, trenerio keitimas? Kartais – ir gana dažnai – tai veikia, bet poveikis beveik visada būna trumpalaikis. Po to viskas grįžta ten, kur buvo ar net blogiau.
Kažin ar sukrėtimas dėl sukrėtimo yra tinkamas sprendimas. Jeigu jau revoliucija, tai norėtųsi plano, aiškiai apibrėžiančio, kur, kada ir kodėl jis mus turėtų nuvesti.
Ar tai įmanoma? Tik jau manęs neklauskite.
Visa, kas čia sudėliota – be jokio pykčio ar pagiežos. Tas atvejis, kai labai norėtųsi klysti, bet po Talino anabazio nuojauta kužda, kad mes ir kokio Azerbaidžano, o gal net Lichtenšteino šiemet galime neapžioti. Ir ne todėl, kad jų pavadinimuose – daug raidžių.
Lengva nebus. Stiprybės, berniukai. O mes... Mes liksime su jumis, kad ir kokie užknisantys būtų rezultatai. Nes dėl noro ir kovingumo jūsų turbūt neįmanoma nemylėti.“
