Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 26, 08:03

Istorija, trukusi 18 metų: Saulius Mikoliūnas jau pasiruošęs paskutiniam šokiui

77-oji minutė, iki rungtynių pabaigos – dar 13. Saulius Mikoliūnas, pasipuošęs 13-uoju numeriu, žengia į aikštę Liuksemburge. Tai momentas, kurio Lietuvos futbolo istorijoje dar nebuvo, tai – 100-osios 38-erių veterano rungtynės, ginant savo šalies garbę. O po jų – išsamus pokalbis su 15min apie ilgą kelią ir artėjančią jo pabaigą.
Saulius Mikoliūnas sužaidė 100-ąsias rungtynes rinktinėje
Saulius Mikoliūnas sužaidė 100-ąsias rungtynes rinktinėje / nuotr. 15min, Scanpix ir LFF

2004-aisiais S.Mikoliūnas apsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius pirmą kartą. Tikėtina, kad 2022-aisiais jis tars „sudie“.

Daug lietuviško futbolo žvaigždžių kilo, daug jų leidosi per tuos 18 metų. Deividas Česnauskis, Marius Stankevičius, Aurelijus Skarbalius, Žydrūnas Karčemarskas, Tomas Danilevičius, Deividas Šemberas, Andrius Skerla – jie įsirėžė į istoriją, tačiau S.Mikoliūno jie nepavys.

Lietuva, Škotija, Ukraina, Baltarusija ir galiausiai vėl Lietuva. Kad ir kokia kryptimi pasisuko S.Mikoliūno karjera, rinktinei nugaros jis neatsuko niekada.

Nors norėjo. Ir jau buvo priėmęs tokį sprendimą. Bet, kaip sako pats, užgautos kovotojo ambicijos pastūmėjo pirmyn. Ir sužibo tikslas – 100 rungtynių.

„Varysiu, kiek reikės“, – sakė sau S.Mikoliūnas. Ir savo pasiekė rugsėjo 25-osios vakarą Liuksemburge.

Po istorinių 100-ųjų rungtynių – Lietuvos futbolo rekordininko išsamus interviu 15min.

LFF nuotr./Saulius Mikoliūnas
LFF nuotr./Saulius Mikoliūnas

– Ar žinojot, kad šiandien teks išeiti į aikštę? Kalbėjotės su treneriu prieš rungtynes?

– Buvome kalbėję ir anksčiau, kad jis man turėtų duoti šansą sužaisti 100-ąsias rungtynes. Bet niekada negali žinoti, kas nutiks. Kad ir ta Dominyko Barausko trauma pirmajame kėlinyje... Bet taip, tikėjausi šiandien žaisti.

– Kai pakvietė treneris, buvo sužaistos 77 minutės. Likus 13-kai minučių iki rungtynių pabaigos, pats rungtyniaujate 13 numeriu. Ar buvo jausmas, kad šios rungtynės – simbolinės, kitokios?

– Taip, kažkiek tą jaučiau. Išeinu ir galvoju: „Šimtąjį kartą.“

Pasirodo, jei pasąmonėje tikslas atsiranda, tu jo nori, sieki, jis išsipildo.

– Koks buvo komandos pasveikinimas po rungtynių?

– Toks jausmas, kad ne aš to laukiau, bet komanda. Visi kalbėjo, klausė, kaip švęsime (juokiasi). Palaikymas jautėsi, noras. Iš komandos, šeimos, futbolo bendruomenės. Buvo iš aplink noras, kad pagaliau tą 100-ąjį kartą sužaisčiau.

– O pačiam ką reiškia tas šimtas? Įtariu, buvo daug galvojama artėjant prie šio skaičiaus. Dabar jis jau pasiektas.

– Sakyčiau, palaima. Geras jausmas viduje. Daug metų link to eita, daug visko buvo. Turėjau ir pertrauką, buvau nusprendęs baigti karjerą rinktinėje, kai buvau sužaidęs kiek daugiau nei 70. Valdo Urbono sugrįžimas viską apvertė, galiausiai grįžau. Dideli to nuopelnai treneriui Urbonui.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Valdas Urbonas
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Valdas Urbonas

Po truputį, po truputį rinkau rungtynes, artėjau prie Andriaus Skerlos (sužaidęs 84 rungtynes – aut. past.). Susilyginome, vėliau tapau daugiausiai sužaidusiu.

O tada mano treneris Viktoras Osetrovas... Jis visada man atidaro kažką aukštumose, atveria kelius ir nušviečia, kokio tikslo link eiti. „Na ką, Sauliau, reikia šimto.“ Galvoju: „Na, treneri, čia juk žiauriai daug.“ Mano amžius jau nėra mažas, nežinia, kaip viskas bus su traumomis. Pasirodo, jei pasąmonėje tikslas atsiranda, tu jo nori, sieki, jis išsipildo.

Aišku, nesitikėjau, kad tas 100-asis mačas susiklostys būtent taip. Tikrai labai nemaloni buvo Dominyko trauma. Tas labai viską apkartino, vidinė būsena buvo ne pati geriausia. Nemalonu, labai nemalonu. Kiekvieną rinktinėje priimame kaip labai artimą draugą, norime, kad kiekvienam karjeroje viskas klostytųsi gerai.

– Užsiminėt apie anksčiau priimtą sprendimą baigti karjerą rinktinėje. Kodėl jis tada buvo priimtas?

– Nelabai noriu į detales lįsti. Taip viskas susiklostė, vadinasi, taip viskas turėjo būti. Gal kažkiek ir ambicijos buvo užgautos, atsirado noras įrodyti. Esu kovotojas, noriu įrodyti.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Rungtynės dėl garbės: Lietuva – Serbija. Saulius Mikoliūnas
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Rungtynės dėl garbės: Lietuva – Serbija. Saulius Mikoliūnas

– Iš 100 rungtynių išsirinkti smagiausias ir maloniausias lengva nebus. Bet pabandykim. Tad kurios iš visų pačios mieliausios širdžiai?

– (Pauzė). Gal lygiosios su pasaulio čempionais Italijoje 1:1? Jie kaip tik buvo laimėję čempionatą ir pirmos jų rungtynės po to buvo su mumis. Pasiekėme lygiąsias. Gal šios...

– Tai tos rungtynės, kai italai namų publikai demonstravo parsivežtą čempionų taurę?

– Man atrodo, tada žaidėme Neapolyje.

– Ir galvojo, atvažiavo lietuviai...

– Taip, Lietuva ir viskas, trynė rankomis. Mes pirmavome 1:0, vėliau lyg Filippo Inzaghi įmušė.

VIDEO: Italy-Lithuania

– Visai neseniai su Vilniaus „Žalgiriu“ pavyko pasiekti istorinę pergalę – patekti į Konferencijų lygos grupes. Dabar – 100-osios rungtynės Lietuvos rinktinėje. Neblogi metai, tiesa?

– Fantastiniai, svajonių išsipildymo metai. Buvo tikslas su „Žalgiriu“ – įgyvendinau, su rinktine – pasiekiau. Kas gali būti geriau?

(į pokalbį įsiterpia Andrius Velička)

A.V. Mane titulais pavysi?

S.M. Ne, sunku...

A.V. Ne sunku, o neįmanoma (juokiasi). Kiek dabar turi?

S.M. Aštuonis.

A.V. Tai jau nedaug liko!

S.M. O tu kiek? 11?

A.V. 11 ar 12. Romas Pikčilingis viską žino, aš pats nepamenu (abu juokiasi).

(A.Velička nueina)

– 38 – ne jaunystė futbole. Ar dažnai mintys apie karjeros pabaigą aplanko?

– Ateina, aišku. Ypač kai įgyvendini tai, kas buvo gyvenimo tikslai. Gal jau ne už kalnų ir pabaiga. Neslėpsiu.

Elvio Žaldario nuotr./Saulius Mikoliūnas
Elvio Žaldario nuotr./Saulius Mikoliūnas

– Yra numatyta tiksliai? Galbūt po sezono?

– Sulauksiu sezono pabaigos, tada sėsime, kalbėsime, dėliosimės. Dar liko tikrai daug rungtynių, reikės žiūrėti, kokios būsenos būsiu. Pažiūrėsiu, kaip jausiuosi emociškai, fiziškai, tada spręsiu. Tikiuosi, kad sveikas būsiu, čia yra svarbiausias tikslas.

„Žalgiriui“ tikrai gerai sekasi čempionate, dabar laukia rungtynės su „Sūduva“, tada taurės pusfinalis. Dabar visi nori finalą sužaisti Dariaus ir Girėno sezono atidaryme. O čia – dar viena maža svajonytė.

– Karjeros pabaiga – vienas, karjeros pabaiga rinktinėje – kiek kitas dalykas. Ar čia yra pamąstymų?

– Neturiu ko slėpti – tikslą rinktinėje jau įgyvendinau. Galvojau, kad tikrai turiu tą šimtą pasiekti. Varyti, kiek reikės. Dabar jį įvykdžiau. Jei Baltijos taurėje rinktinė lapkritį žais Dariaus ir Girėno stadione pirmąsias rungtynes... Tada, manau, ir atsisveikinčiau.

– Lietuvos sporte žaidėjai karjerą užbaigia patyliukais, atsisveikinimo rungtynių dažnai net ir nebūna. Kokio atsisveikinimo su rinktine norėtų Saulius Mikoliūnas?

– Tai būtų pirmos rungtynės rinktinei naujame stadione. Tikiu, būtų gera atmosfera, o man tinkamas momentas šitoje šventėje užleisti kelią jaunimui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką