Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 12d. 17:42

Jonas Bauža: nepakankamai įvertintas futbolininkas

Jonas Bauža
Alvido Jancevičiaus nuotr. / Jonas Bauža

Iš karto atsiprašau skaitytojų – tai nebus grynai istorinis rašinys. Ir faktai nesieks šimtmečių glūdumos. Tiesiog ateina kiekvieno žmogaus gyvenime metas, kai vis labiau imi galvoti, jeigu dar sugebi tai daryti, apie praeitį. Nes ateitis jau nieko rimto nežada... Ir apninka tada nostalgija tolimiems nugyventiems laikams, vaikystės prisiminimams.

Man vienas tokių ryškiausių prisiminimų yra Tauragės futbolas – ir triumfo, ir nuopolio laikais. Mano vaikystės futbolas.

Tada, prieš gerus keturis, penkis dešimtmečius, aišku, nebuvo interneto, nebuvo feisbukų, ir mieste pasirodžiusios afišos sukeldavo nemenką šurmulį. Eiti į futbolą buvo laikoma geru tonu. Todėl minios sirgalių ir šiaip smalsuolių su žmonomis ir vaikais plūsdavo į senąjį stadioną su Sovietinių karių kapinėmis, kur dauguma kompanijų turėjo savas nuolatines vietas. Tai buvo tikros futbolo šventės, nes prieš pagrindinių komandų susitikimą žaisdavo dar ir dubleriai.

Su didžiausia nostalgija prisimenu tuos dviem eilėm sukastus ilgus medinius suolelius žiūrovams – visai prie pat aikštės linijos. Artėjant žaidėjams prie šios linijos, ne vienas sirgalius susigūždavo. Rungtynėse tada buvo naudojamas vienas kamuolys ir dažnai, jam išlėkus už aikštės ribų, ilgai tekdavo laukti, kol vikrūs berniūkčiai suras kur nors daržuose. Futbolą Tauragėje išmanė visi – ir darbininkai, ir partijos veikėjai, nekalbant jau apie jų žmonas. „Teisėją į muilą“ siųsdavo bet kuria pasitaikiusia proga. Tokių, kaip šiandien, persirengimo kambarių stadione nebuvo, todėl svečių komandos žaidėjai persirenginėdavo tiesiog autobuse, o taktiką aptarinėdavo susėdę čia pat ant žolės. Kiek džiaugsmo buvo smalsiems berniūkščiams, kurie, išgirdę per pertrauką apie galimas taktines priešininko gudrybes antrajame kėlinyje, kaip mat perduodavo informaciją ir „Taurui“, ir sirgaliams...

Nepraleisdavome nė vienų rungtynių ir mes. Nes kaip gi praleisi, jeigu komandoje žaidė net du tėvo pusbroliai – gynėjas Augustas Fliotovas ir vartininkas, Tauragės sporto legenda Liudas Povilionis. Mėsos kombinatas patikimai rėmė „Taurą“, o futbolininkai, atsiprašau, kombinato darbuotojai stengėsi džiuginti Tauragę gražiu žaidimu. Jų pavardes mieste žinojo kone visi. Po rungtynių ir mes, paaugliai, būtinai čiupdavome kamuolį ir mėginome pakartoti tai ką matėme stadione.

Kodėl visa tai rašau? Juk atidesnis skaitytojas, tikriausiai, vis dar laukia kokio nors netikėto Taurogeno istorijos fragmento?

Rašau tikrai ne todėl, kad norėčiau pasigirti gera atmintimi. Ir ne todėl, kad dar kartą ištarčiau šventą frazę: „Tauragė visais laikais garsėjo savo puikiais futbolininkais ir ypatingai vartininkais.“ Sporto specialistai ar vyresniojo amžiaus gerbėjai ir be mano pagalbos būtinai paminės Modestą Stonį, Egidijų Katauską, Žydrūną Mačaitį, Jaunutį Šetkų. Jaunesni pridurs Ernesto Šetkaus, Edvino Gertmono pavardes. Kartu, ir vieni, ir kiti pagarbiai išskirs tikrą futbolo unikumą Joną Baužą: „O, Jonas Bauža – koks tai buvo vartininkas!.. Jonas Bauža – be komentarų... Taip ... Jonas Bauža...“ O kas jis iš tiesų buvo, koks jis buvo – tas žmogus, savo pirmuosius žingsnius į futbolo pasaulį žengęs prieš labai daug metų tikrai senajame, dabar dirbtinės dangos, stadione? Ką apie jį žinome, be to, kad buvo garsus?

Visagalio interneto tinklalapis „Futbolas Lietuvai ir pasauliui (FLIP)“ pateikia apie J.Baužą stebėtinai „daug“ informacijos:

„Jonas Bauža (1942–2001), Lietuvos futbolininkas, vartininkas, TSRS sporto meistras (1962).

Nuo 1959 m. žaidė Vilniaus „Spartako“ meistrų komandoje. 1962 m. vasarą perėjo į Maskvos CSKA, vėliau žaidė Rusijos ir Ukrainos komandose. Gyveno Maskvoje.“

Alvido Jancevičiaus nuotr./Spartako komanda. Jonas Bauža stovi antras iš dešinės
Alvido Jancevičiaus nuotr./Spartako komanda. Jonas Bauža stovi antras iš dešinės

Žinoma, norėtųsi tikėti, kad gal yra dar Tauragėje Jono Baužos artimųjų, kurie galėtų daugiau papasakoti apie jo vaikystę, šeimyninę padėtį. O gal atsirastų? Dabar gi žinoma, jog, būdamas penkiolikos, jis jau gynė Tauragės jaunių komandos vartus. Štai ką 2012 metais „Sporto“ laikraščiui pasakojo buvęs šiaulietis R.Lavrinavičius:

„Primušėme jam gal dešimt įvarčių. 1958 m. atvyko gyventi į Šiaulius pas brolį Vytautą, buvusį „Elnio“ vartininką. Buvome kaimynai. Į rytmetines savarankiškas treniruotes pasikvietėme ir Joną. „Šaudėme“ į jį iš abiejų vartelių pusių, privertėme kristi į balas. Po pusmečio treneris Ignas Urbonas, neatvykus į rungtynes Vytautui, pastatė jį į vartus. Kilo kaip ant mielių – 1959 m. iš vartų išstūmė Vilniaus „Spartako“ meistrų vartininką Leoną Dūdą.”

Tuo metu Vilniaus „Spartakas“ (būsimasis „Žalgiris“) dalyvavo SSRS čemionato „B“ grupėje. Ir jau pirmajame sezone J.Bauža iš dvidešimt aštuonerių sezono rungtynių sužaidė dvidešimt vienerias, praleidęs į vartus iš viso dešimt įvarčių. Komanda tada užėmė penktąją vietą. O kitą sezoną, reformavus čempionato rengimo sistemą, „Spartakas“ perėjo į „A“ grupę. Jonas dar trejus metus gynė komandos vartus.

Kaip po daugelio metų didžiuodamasis prisiminė buvęs garsus Alma Atos „Kairato“ žaidėjas ir sporto komentatorius Diasas Omarovas: „Pirmąjį savo įvartį pagrindinėje sudėtyje aš įmušiau 1961 metais Vilniaus „Spartakui“. Atmenu, kad vartus saugojo vėliau vienas geriausiųjų Maskvos komandų vartininkų Jonas Bauža.“

Šaltiniai teigia, kad po 1962 metų pirmojo rato Jonas paliko „Spartaką“, tada jau pavadintą „Žalgiriu“, ir išvyko į Maskvą. Suprask, vos ne savo iniciatyva. Tuo tarpu, situacija buvo kiek painesnė.

Aukštas, lankstus, geros reakcijos Bauža ilgam įsitvirtino kariškių vartuose.

Septintojo dešimtmečio pradžioje galingoje, o šiandien dar ir labai turtingoje CSKA komandoje kilo rimtas konfliktas tarp ilgamečio vartininko Boriso Razinskio ir trenerio Konstantino Beskovo. Nesutarimų priežastis neaiški, nors oficialiai iš komandos vartininkas atleistas, atseit, dėl silpno regėjimo. Nežinia kaip ten buvo iš tikrųjų, nes jokie detaliausi tyrimai neparodė vartininko regėjimo sutrikimų. Iki pat mirties jis apsiėjo be akinių.

Taigi, Konstantinas Beskovas pradėjo ieškoti naujo vartininko. Ir siūlėsi, ir kviesti įvairūs, netgi labai aukštos klasės, žaidėjai, tačiau jie treneriui netiko. Kol, pagaliau, 1962 metais Vilniaus „Spartake“ Beskovas rado dvidešimtmetį vartininką Joną Baužą.

Prisimena buvęs Maskvos „Torpedo“ ir Leningrado „Dinamo“ komandų vartininkas, treneris Aleksejus Polikanovas:

„Tuo metu buvo iš tiesų puikus vartininkas Jonas Bauža, žaidė Vilniaus „Žalgiryje“. Čia turėjo daug darbo, tiesiogine prasme, „tempdavo“ komandą. Po to perėjo į CSKA, kur buvo gerokai sudėtingiau. Lyderiaujanti komanda vartininkui kelia visai kitas užduotis. Realiai pavojingų momentų per rungtynes būna vienas – du, bet tada privalai tikrai gelbėti.“

Aukštas, lankstus, geros reakcijos Bauža ilgam įsitvirtino kariškių vartuose. Turint tokį vartininką, komandai tapo daug ramiau, nors, tiesą sakant, ir jis nebuvo be nuodėmės. Kaip prisimena CSKA veteranai, Jonas mėgdavo išeiti toli iš vartų ir, nespėjęs grįžti, sulaukdavo įvarčių, kaip sportininkai sako, tiesiai „į užantį“. Neretai atsipalaidavęs „gaudydavo drugelius“, po to be jokio pagrindo imdavo nervintis, ardyti patikimą gynybos liniją. Bet po 1961 metų painiavos su vartininkais, į komandą atėjusį SSRS jaunimo rinktinės vartininką daugelis vertino kaip vos ne CSKA išgelbėtoją. Pirmajame savo sezone Bauža žaidė dvidešimt aštuonerias rungtynes iš trisdešimt dviejų ir pasiekė savotišką klubo rekordą, kuris nepralenktas iki šiol. Per aštuoniolika rungtynių jis nepraleido nė vieno įvarčio...Užbėgant įvykiams už akių, reikia pasakyti, jog su CSKA komanda J.Bauža buvo septynerius metus, sužaidė šimtą keturiasdešimt ketverias čempionato ir šešerias SSRS taurės rungtynes. Ir per septyniasdešimt ketverias rungtynes jo saugomi vartai išliko „sausi“... Tiesą sakant, Jonas nebuvo pirmasis lietuvis šioje galingoje komandoje. Pačiu pirmuoju CSKA istorijos vartininku laikomas Francas Šimkūnas, po antrojo pasaulinio karo dirbęs Lietuvoje socialinės rūpybos srityje.

Beje, vėlgi aplenkiant įvykius, noriu priminti, kad Rusijoje gyvuoja „Levo Jašino klubas“, kurio nariais gali tapti sovietinių laikų ir Rusijos futbolo vartininkai, per šimtą ir daugiau rungtynių nepraleidę nė vieno įvarčio. Jonas Bauža šiame klube įrašytas dvidešimt penktuoju numeriu.

Alvido Jancevičiaus nuotr./Jonas Bauža
Alvido Jancevičiaus nuotr./Jonas Bauža

Bet grįžkime pradžion. Nežiūrint puikaus Baužos žaidimo, kariškiai tais šešiasdešimt antraisiais užėmė ketvirtąją vietą, dėl ko atsistatydino treneris Konstantinas Beskovas. Bet, būdamas SSRS rinktinės treneriu, jis neužmiršo jaunojo vartininko. Keletą kartų Bauža buvo kviečiamas į pagrindinės rinktinės stovyklas, o 1964 metais įtrauktas į išplėstinį rinktinės sąrašą finaliniam Europos čempionato etapui. (Kaip žinia, tada SSRS rinktinė tik finale pralaimėjo ispanams.) Vis dėlto, galutinėje komandos sudėtyje atsidūrė Levas Jašinas ir Ramazas Urušadzė. Tiesa, Jonas buvo įrašytas rinktinės sudėtyje Europos čempionato atrankinėms kovoms, tačiau aikštėje nepasirodė.

Įdomus garsaus „Sport ekspres“ leidinio futbolo eksperto Akselio Vardaniano 1962 metų pastebėjimas apie mūsų dvidešimtmetį kraštietį, sakytum, iškrentantis iš visų jo teigiamų charakteristikų:

„Lietuvis Jonas Bauža, tarnaudamas armijoje, liaudžiai suprantamų, visiems prieinamų frazių atsargą papildė esmingai, todėl ir jo keiksmažodžiai buvo ne vieno žodžio kaip, pavyzdžiui, armėno Šaginiano, nubausto įspėjimu (geltonos ir raudonos kortelės pradėtos naudoti tik nuo 1970 metų) už teisėjo įžeidimą. Bauža šaudė serijomis. To įrodymu gali būti Sočio teisėjo Levo Sarkisovo įrašas CSKA ir Donecko „Šachtioro“ rungtynių protokole: „CSKA žaidėjas Bauža po rungtynių teisėjų kambaryje įžeidinėjo teisėjus necenzūriniais žodžiais.“

Jaunimo rinktinėje Bauža žaidė nuolatos, tačiau pakilti į aukštesnį lygį, įsitvirtinti pagrindinėje suaugusiųjų komandoje niekaip nesisekė. Ši aplinkybė, greičiausiai, ir turėjo įtakos tolesniam Jono žaidimui. 1964 ir 1965 metais jis laimėjo SSRS pirmenybių bronzos medalius. Bet jeigu šešiasdešimt ketvirtaisiais Bauža buvo pagrindinis CSKA vartų sargas, tai kitame sezone jį vis dažniau keisdavo iš Saratovo pakviestas Levas Kudasovas. Jono žaidimas netobulėjo, jis ėmė daryti nepateisinamų klaidų. Tai, kaip sakoma, daugelio jaunų talentų bėda – anksti iškilę, ne vienas anksti ir nuvysta. Kita vertus, jeigu su L. Kudasovu jie varžėsi kaip lygūs partneriai, tai pakviestam iš Taškento „Pachtakoro“ Jurijui Pšeničnikovui J.Bauža akivaizdžiai pralaimėjo. Todėl, išbuvęs CSKA septynis sezonus, jis perėjo į „Dinamo“, kur tikėjosi pakeisti legendinį Levą Jašiną, nes pastarojo amžius neišvengiamai artėjo prie keturiasdešimties. Bet L. Jašinas išeiti nesirengė ir, du sezonus pasėdėjęs ant atsarginių suolelio, sužaidęs vos trejas rungtynes, J.Bauža persikėlė į Maskvos „Spartaką“. Čia prieš jį per trejus metus šešiasdešimt dvejas rungtynes sužaidė ir 1956 metais SSRS čempionu tapo buvęs Vilniaus „Spartako“ vartininkas Vladas Tučkus.

Bet ir „Spartake“ jau pradėjusiai gesti Jono karjerai nebuvo lemta iki galo įsižiebti. Nors pasiekimų netrūko.

Komandoje Jonas debiutavo 1970 metų gegužės dešimtąją. Tą sezoną tapo SSRS čempionato bronzos medalininku, o po metų laimėjo SSRS taurę. Beje, būtent taurės rungtynėse jis visada būdavo pagrindinis vartininkas...

Įdomi ištrauka iš legendinio futbolininko, SSRS rinktinėje žaidusio penkiasdešimt dvejas rungtynes, Jevgenijaus Lovčevo 1970 metais išleistos knygos „Spartakas“ ir kiti“:

„Finalinėse rungtynėse vartus saugojo Jonas Bauža iš Pabaltijo. Jis buvo šaunus vaikinas, bet gal kiek keistokas. Kartą paklausiau: „Jonai, kaip tu žiūri į rusus?“ O jis sako: „Normaliai. Jeigu duotų automatą, visus iššaudyčiau.“ Pasakė tarytum juokaudamas, bet man įstrigo ilgam.

Ir dar Bauža įsiminė savo pirmuoju automobiliu „Moskvič“. Kada neatvyktum į Tarasovką („Spartako“ bazė), jis visą laiką gulėjo po savo automobiliu. Nuolatos jį remontavo. Vairuotojas buvo gana vidutinis. Atsimenu tokį vaizdą – važiuoja Jonas plentu ir kai kas nors jį prisiveja, vartininkas iškiša per langą ilgą savo ranką ir, kaip reguliuotojo lazdele, mojuoja. Girdi, lenk, aš važiuoju lėtai.“

Bet ir „Spartake“ jau pradėjusiai gesti Jono karjerai nebuvo lemta iki galo įsižiebti.

Prisimena buvęs vienas geriausiųjų Maskvos „Spartako“ puolėjų, vėliau treneris, kažkada treniravęs ir seniai iširusią Šiaulių „Karedos“ komandą, Aleksandras Piskariovas:

„Aš su juo viename numeryje gyvenau. Rimtas vaikinas. Tylus, visada susikaupęs. Kartą oro uoste susipyko jis su savo konkurentu Kavazašviliu. Anzoras jį fašistu išvadino, o Jonas atkirto dar aštriau, nepatogu net prisiminti. 1971 metais Bauža labai rimtai pasirengė sezonui, bet treneris Simonianas nepagrįstai vartus atidavė Kavazašviliui, kurio sportinė forma tada buvo gerokai prastesnė. Jonui, tiesiogine prasme, nusviro rankos. Jis valandų valandomis krapštėsi savo „Moskvičiuje“, po to visas tepaluotas ėjo į treniruotę. Ėmė elgtis iššaukiančiai ir atvirai rodė, jog nekenčia visų aplink. Man buvo jo nuoširdžiai gaila – jeigu Simonianas būtų leidęs jam žaisti, Jonas būtų tapęs visai kitu žmogumi.“

Paskutinioji Jono Baužos komanda buvo tada pirmojoje lygoje žaidęs Odesos „Černomorec“, kurioje vienas ryškiausiųjų septintojo dešimtmečio vartininkų, būdamas vos trisdešimt vienerių, užbaigė savo sportinę karjerą. Jis negrįžo į Lietuvą, bet pasiliko gyventi Maskvoje, kur turėjo butą labai geroje vietoje vos ne miesto centre ir dirbo kažkokio stadiono direktoriumi. Sportininką artimiau pažinojusieji tvirtino, jog tai buvęs, kaip reta, padorus ir kilnus žmogus. Mirė Jonas Maskvoje 2001 metų spalio penktą dieną sulaukęs vos penkiasdešimt devynerių.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką