Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijus Mikutavičius: „Tebūnie LFF prezidentu Agness Landau. Svarbu, kad ne tas, kuris yra dabar“

Gidonas Šapiro-Bilas ir Marijus Mikutavičius
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr. / Gidonas Šapiro-Bilas ir Marijus Mikutavičius
Šaltinis: „Žinių radijas“
0
A A

Lietuvos futbolo rinktinė šį vakarą gali nutraukti 464 minutes trunkantį įvarčių badą, taip pat gali nutraukti penkerių nelaimėtų iš eilės rungtynių seriją, o gal net surengti geriausią pasirodymą nuo Jose Couceiro laikų.

Aišku, tai kažkiek pradžiugintų Lietuvos futbolo visuomenę, galbūt „TOP sport“ pasiūloje priverstų pakeisti koeficientus už Igorio Pankratjevo likimą poste po liepos 1 dienos, galbūt net suteiktų daugiau pasitikėjimo prieš birželio 14 dieną įvyksiančias rungtynes su Šveicarija.

Tačiau tai būtų optimistinis variantas. O juk lygiai taip pat gali būti ir pesimistinis, po kurio futbolui neabejingi žmonės socialiniuose tinkluose vėl į šuns dienas išdės rinktinę. Tiksliau ne rinktinę, o tuos žmones, kurie stipriausią Lietuvos futbolo komandą pavertė tokia bejėge.

„Lietuvos Futbolo Federacija pasiekė tai, ko ir norėjo. Futbolas niekam neįdomus. Treneris pergyvena, kad tokie pralaimėjimai neperaugtų į ligą. Čia tas pats, kas būčiau sulaužytom rankom ir kojom, hepatitu C, pašalinta blužnim, turėčiau ketvirtos stadijos vėžį plaučiuose ir sakyčiau – kad tik sloga nesusirgus“, – po triuškinamo pralaimėjimo Vengrijai prieš tris dienas socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Marijus Mikutavičius, kuris linkęs manyti, kad ši rinktinė jau yra „mušta korta“.

– Marijau, savo poste apie futbolą užsiminėte apie problemas, tačiau juk vien pakeitus trenerį problemų neišspręsi?

– Žinoma, ne, nes tai yra kompleksinis klausimas. Trenerius, visų pirma, reikia paruošti, kad jie turėtų sugebėjimus tam, ką daro. Tad manau, kad kalbant konkrečiai apie futbolo specialistus, kelias yra vienas – edukacinis.

– O iš dabartinių trenerių? Negi nėra nei vieno, kuris galėtų stoti prie nacionalinės rinktinės vairo?

– Turbūt, kad yra. Tačiau jie, arba neatitinka federacijos vizijų, norų, arba jie yra per brangūs.

– O kokia jūsų nuomonė apie dabartinį trenerį. Kaip su juo turėtų pasielgti federacijai: leisti dirbti toliau ar atleisti?

– Aš nežinau, kaip turėtų būti. Šita rinktinė bet kuriuo atveju yra „mušta korta“, tai nemanau, kad šiame cikle dar verta žlugdyti vieno ar kito trenerio gyvenimą. Niekas iš to nelaimės, tad tiesiog reikia nuryti tą karčią piliulę, o žiūrint į ateitį – reikia galvoti. Brastoje arklius keisti galima, bet nemanau, kad iš to bus naudos. Geriau jau tegul atsakomybę prisiima vienas žmogus negu turėtų kalti jaustis du, nes joks atėjęs treneris šiame cikle situacijos neišgelbės.

– Tokių, kaip šis ciklas jau buvo labai daug. Negi tikite, kad kitame kažkas gali pasikeisti?

– Be jokios abejonės, gali būti tas pats. Bet mes nekalbame, kad visa tai gali pasikeisti ryt arba poryt. Bėda ta, kad tam mes turėjome jau dvidešimt metų, o pastaruosius dešimt metų dirbti ta linkme.

Mano posto idėja ir buvo tokia, kad praradome daug metų besitenkindami status quo, tačiau neturėdami aiškios strategijos. Todėl artimu metu jokių teigiamų perspektyvų tikėtis mes negalime.

Aš suprantu, kad Lietuvos futbolo vadovams yra pati palankiausia situacija, kada niekas iš jų nieko nereikalauja, niekas nesipiktina, neieško kaltų, tada jie užsiima elementariausiu UEFA ar FIFA pinigų perskirstymu ir prieš nieką neatsiskaito. Tokia situacija mane absoliučiai erzina.

Dabar futbolo federacijos vadovams labai patogu turėti sirgalių, paišyti širdutes ir reikalauti, kad jie palaikytų rinktinę, tačiau absoliučiai nebandyti prieš tą sirgalių atsiskaityti ar bent jau paaiškinti, ko  tas sirgalius gali tikėtis. Tas erzina.

– Turbūt esate girdėjęs tokį futbolo gerbėjų pesimistinį pasakymą, kad išvalyti šios federacijos neįmanoma. O kaip jūs galvojate: įmanoma ar neįmanoma?

– Aš nežinau. Lyg ir buvo bandymų, tačiau jei net temidė to negali padaryti – tai atleiskite. Manau yra tik toks būdas – reikšti absoliutų nepasitenkinimą, neleisti tiems ponams miegoti ir visą laiką priminti, kad egzistuoja tokie žmonės, kuriems rūpi Lietuvos futbolas.

Kitas kelias – kryptingi juridiniai veiksmai, kurie būtų panašūs į tuos, kuriuos suorganizavo JAV teisėsauga.

– Turite omeny, Lietuvos aukščiausių pareigūnų įsikišimą?

– Nelabai žinau, ar jie gali padaryti kokią nors įtaką, nes susidaro įspūdis, kad mes kalbame apie kažkokią visuomeninę organizaciją, kuri kartais yra valstybė valstybėje. Dabar ten yra kažkokia chebra, kuri yra užverbavusi Lietuvos futbolą. Ji daro, ką nori ir tai jai patinka.

– Futbolo gerbėjai siūlo Marijų Mikutavičių į LFF prezidentus. Ką jūs į tai?

– Manau, kad jie gerokai ironizuoja. Aš nesitaikau į jokius postus. Be to, vargu, ar aš ten darbą atlikčiau gerai. Aš neabejoju, kad toje pačioje federacijoje yra žmonių, puikiai išmanančių savo darbą, tačiau dėl blogai veikiančio hierarchinio principo jie negali pasireikšti. Kažkaip tą hierarchinę piramidę reikia išjudinti. Gal jiems atrodo kitaip, tačiau žmonėms, kurie ten nedirba, akivaizdu, kad ta piramidė neveikia.

– O ką jūs matytumėt federacijos prezidento poste?

– Tebūnie Agness Landau. Svarbu, kad ne tas, kuris yra dabar.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką