Sekite 15min GoogleValdas Dambrauskas lyg riešutus gliaudė klausimus, be pauzių berdamas atsakymus.
Kas laimėjo pirmąjį Akademijos geriausio aktoriaus apdovanojimą 1929 metais? Emilis Janningsas, nors dauguma turbūt pagalvotų, kad Charlie Chaplinas.
Kuri šalis leidžia daugiausia dienraščių? Tai – Indija.
Kuri valstybė pagamina daugiausia elektros pasaulyje vienam žmogui?
Jo šeimos nariai kraipė galvas, išgirdę atsakymą, bet jis vėl buvo teisus: 2002 m. atsakymas buvo: Lietuva.
Taip V.Dambrausko dalyvavimą Arūno Valinsko senoje laidoje „Šeši nuliai – milijonas“ pristatė „The Guardian“. Vienas didžiausių Anglijos leidinių prieš ketvirtadienio Lietuvos trenerio debiutines rungtynes Čempionų lygos turnyre skyrė daug dėmesio V.Dambrausko kelionei futbole.
Lietuvos sporto mėgėjai neblogai žino 49 metų pakruojiečio kelią, atvedusį į Čempionų lygą jam treniruojant Baku „Sabah“ – Azerbaidžano klubą, kuris buvo įkurtas tik prieš devynerius metus.
Prieš „Sabah“ rungtynes Anglijoje su „Manchester United“ (mačas prasidės 22 val. Lietuvos laiku), pateikiame V.Dambrausko mintis apie svarbius gyvenimo etapus, dabar papasakotus „The Guardian“.
Apie TV žaidime laimėtus 4 tūkst. litų: „Tuo metu tai buvo gana dideli pinigai. Būčiau galėjęs nusipirkti butą savo gimtajame mieste (Pakruojyje); tuo metu ten buvo sunkmetis, tad butai beveik nieko nekainavo. Tačiau mano planas buvo vykti į Angliją ir siekti svajonės tapti treneriu, tad taip viskas ir prasidėjo.“
Apie kelionę į Angliją kartu su tuometine drauge (dabar žmona Ingrida Dambrauskiene): „Aš būčiau tai padaręs bet kuriuo atveju – TV laida pasirodė pusiaukelėje mūsų planavimo.“
Apie tai, kodėl pasirinko Angliją (nors prieš tai, 2000 m., uždarbiavo Norvegijoje): „Skandinavijoje suvokiau, kur yra tikrasis futbolas. Nebuvo būdų treniruoti Lietuvoje, kai nesi buvęs futbolininkas, tai buvo neįmanoma. Tačiau supratau, kad jei paimčiau kursus Anglijoje, galbūt galėčiau gauti šansą paskui ir savo šalyje.“
Apie aštuonerius Londone praleistus metus: „Pradžia buvo labai, labai sunki. Aš nekalbėjau gerai angliškai, neturėjau kontaktų, nieko nepažinojau, mes gyvenome vis kitose vietose, dirbome įvairiausius darbus (V.Dambrauskas dirbo aludėje, nešiojo laikraščius, dirbo vaikų darželyje, sodininku, pardavėju, laisvai samdomu meistru, dažnai vienu metu dirbo ne vieną darbą).
- V.Dambrauskas Lietuvoje buvo baigęs filosofijos ir socialinių mokslų studijas;
- Anglijoje jis pradėjo dirbti futbolo treneriu, iš pradžių treniruodamas vaikus šeštadienio rytais per vaikų atostogas mokyklose;
- Po kelių darbo pokalbio etapų jis gavo galimybę treniruoti „Mancehster United“ futbolo mokyklų vaikus.
Apie pirmą suteiktą šansą: „Tai buvo Johnas Shielsas, „Manchester United“ fondo vadovas, suteikęs man šansą. Aš nežinau, ką jis manyje pamatė – atvykau su darkyta anglų kalba ir negalėjau savęs išreikšti taip, kaip galiu dabar – bet jis mane tikrai palaikė.
Metų pabaigoje jis parašė man įvertinimą, ką aš nuveikiau. Jis teigė, kad dirbau gerai ir galėčiau padaryti dar daugiau. Tai buvo didžiulis, didžiulis postūmis man.“
Apie pradžią treniruojant pusiau profesionalią komandą („London Tigers“): „Ten viskas iš tiesų prasidėjo, aš pradėjau treniruoti tam tikru lygiu.“
Apie darbų derinimą (nes dirbo treneriu ir kitur: Fulhame ir Brentforde): „Tai buvo laikotarpis be atostogų, be laisvų dienų. Aš esu didelis knygų mylėtojas, skaičiau visą laiką ir tuo pačiu nuolat studijavau. Kartais savo studijų darbus pabaigdavau autobuse. Ėmiau kiekvieną progą pasimokyti, lankiau kiekvienus kursus, kokius tik galėjau.
Bėgant metams dalyvavau daugybėje pokalbių dėl trenerio vaidmens, dėl darbų futbolo centruose Londone ir už jo ribų, tiek daug CV ir anketų pildžiau, bet anksti supratau, kad Anglijoje labai sunku kilti karjeros laiptais, o treniruoti profesionaliame lygyje buvo beveik neįmanoma. Nežinau, ar yra tokia istorija, kai kas nors nuo bendruomenės schemos perėjo visą kelią ir tapo vyr. treneriu (profesionaliame klube), aš dar tokios negirdėjau.“
Apie sprendimą grįžti į Lietuvą (ten jis pradėjo treniruoti 17-mečius ir dirbti asistentu Panevėžio „Ekrane“): „Turėjau darbą „London Tigers“, 15 valandų per savaitę Brentforde ir dar šen bei ten. Gyvenome gerai, o žmonės galvojo, kad būtų beprotystė grįžti namo, kur uždirbčiau maždaug penkis kartus mažiau, nei gaudavau Anglijoje. Tačiau didžiausia rizika gyvenime – nesiimti rizikos.
Amžinai dėkingas savo žmonai, kuri visada yra mano užnugaris. Mums vis kildavo klausimų: 20 ar 30 metų vaikinas vis mokosi, bando dirbti futbole, išleidžia visus pinigus knygoms ir kursams vietoj to, kad nusipirktume būstą ar kažką kitą šeimai. Tačiau aš esu labai laimingas, kaip viskas susiklostė, dabar niekam nekyla klausimų dėl tų sprendimų.“
Apie tėtį: „Mano vaikystė nebuvo dovana. Mano tėtis mirė, kai man buvo 11. Jei jis būtų žinojęs, kad vėliau dirbsiu Vilniaus „Žalgiryje“ ir kad laimėsime tiek daug trofėjų, jis būtų buvęs laimingiausias žmogus planetoje.“
Apie nesustojimą: „Esi iš esmės niekas, bet staiga gauni tą darbą (Vilniaus „Žalgiryje“). Tada turi vėl įrodyti savo vertę visiems, vėl, vėl ir vėl. Užlipi ant kito karjeros laipto, bet kas toliau? Kaip pereiti į kitą lygį?“
Apie kitas treniruotas komandas (po „Žalgirio“ sekė Rygos RFS, Kroatijos „Gorica“ ir Splito „Hajduk“): „Tai lyg tatuiruotės, kurių negali panaikinti, – jos palieka žymę.“
Apie kitus etapus (Bulgarijos „Ludogorec“, Graikijos „OFI Crete“, Kipro „Omonia“, Vengrijos „Diosgyor“: „Tai vienos iš šalių, kuriose slypi didžiausias potencialas Europoje.“
Apie „Sabah“: (šis 2017 m. įkurtas Baku klubas viliojo V.Dambrauską porą metų, kol jis ėmėsi darbų 2025 m. ir su kuriuo kovoje dėl nacionalinio čempionato titulo įveikė didžiausią Azerbaidžano klubą „Qarabag“: „Esu dėkingas „Qarabag“. Kiekvienos rungtynės prieš juos yra lyg mokslinis darbas.“
Apie tarptautinę savo komandos sudėtį, su kuria praėjo Čempionų lygos atrankos etapus: „Jei nesupranti žmonių aplink, yra labai sunku jiems perteikti idėjas ir susikurti pasitikėjimą.
Kas yra svarbu rytinėje Afrikoje, gali būti visiškai kitaip vakarinėje Afrikoje, ar kur nors Europoje. Reikia gebėti suprasti skirtingas kultūras, skirtingas tradicijas, skirtingus elgesio ir pokalbių būdus. Be to neįmanoma, aš tikiu, kad čia slypi mano stiprybės.“
Apie tikslus su „Sabah“: „Mes gerbsime kiekvieną varžovą, bet nieko nebijosime. Yra viena labai graži Lietuvos grupės „Colours of Bubbles“ daina, kuri vadinasi „Truth or Dare“ („Tiesa ar Drąsa“).
Netrukus mes sužinosime tiesą apie save ir ką mes galime padaryti.
Nenoriu, kad mūsų klubas būtų vienadienis stebuklas.“
