Praėjusią žiemą iš Kauno raj. „Hegelmann“ į Vilniaus „Žalgirį“ persikėlęs G.Matulevičius buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, naujai prisijungusių prie komandos, mat didžioji dalis naujokų buvo legionieriai. Pas jau pažįstamą trenerį Vladimirą Čeburiną sugrįžęs marijampolietis greitai atrodo savąją vietą ir sezono eigoje tapo nepakeičiamu žaidėju žalgiriečių gretose.
Anot praėjusiame sezone 11 įvarčių įmušusio ir 6 rezultatyvius perdavimus atlikusio futbolininko, atrasti santykį su komandos draugais pavyko itin greitai.
„Daug padėjo gera adaptacija prie komandos. Aplink – geri žaidėjai ir treneris visus sustatė į savo vietas taip, kad aikštėje visi jaustųsi komfortabiliai. Manau, kad vienas su kitu atradome tą tokį santykį“, – kalbėjo 184 cm ūgio saugas.
Netrukus antrąjį pasiruošimą su sostinės komanda pradėsiantis suvalkietis teigė, jog nors ryšys tarp bendraklubių geras, tačiau sportinė konkurencija – didžiulė. Būtent todėl daliai žaidėjų nepavyko atsiskleisti gražiausiomis spalvomis.
„Manau, kad dėl didėlės konkurencijos, kuri visus vertė stengtis ir rodyti geriausią žaidimą. Jie kiek galėjo, tiek prisidėjo. Žaidėjai nebuvo prasti. L.Fernandesas ilgą laiką buvo patyręs traumą, tad dėl šios priežasties nesulaukė tiek daug šansų, kiek galėjo“, – apie komandą jau palikusius futbolininkus kalbėjo „TOPsport A lygos“ čempionas.
15min skaitytojų dėmesiui, pokalbis su Lietuvos nacionalinės rinktinės ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininku Giedriumi Matulevičiumi.
– Kaip atrodo Giedriaus tarpsezonis? – 15min paklausė Giedriaus Matulevičiaus.
– Atostogauju. Pasibaigus sezonui, dar vyko rinktinių langas. Po jo, gruodžio pradžioje, išvykau atostogų. Buvau išvykęs į Meksiką. Tikrai gerai pailsėjau, atsipūčiau nuo futbolo ir apskritai – nuo visko.
– Pavyksta pabėgti nuo futbolo, kai kitur klubiniai sezonai tik pradeda pasiekti savo įkarštį?
– Ne. Vis tiek patinka stebėti futbolą ir kitas sporto šakas. Mėgstu žiūrėti ir krepšinį, Eurolygą, tai tas sportas visada yra toje rutinoje, gyvenime. Stebiu Anglijos „Premier“ lygą, kartais stengiuosi pažiūrėti ir Italijos, Ispanijos pirmenybes. Labai domiuosi ir Eurolyga.
– Komandą paliko ir į Rygos RFS persikėlė Yukiyoshi Karashima, su kuriuo sudarėte saugų grandį. Rimtas praradimas?
– Kiekvienas praradimas yra rimtas. Po sezono matant, kaip ta komanda susilipdė, kaip viskas buvo tiek jos viduje, tiek aikštėje, galima teigti, kad kiekvienas žaidėjas buvo svarbus. Be abejo, svarbus praradimas, bet kaip ir visame pasaulyje, nepakeičiamų nėra. Manau, klubas dės visas pastangas ir į tą poziciją ieškos galbūt panašaus profilio žaidėjo. Tikėkimės, kad viskas bus gerai. Yukiui kuo didžiausios sėkmės.
– Išvyko ir kiti legionieriai – Myroslavas Mazuras, Leandro Fernandesas... Kodėl tavo akimis jiems nepavyko čia įsitvirtinti?
– Manau, kad dėl didėlės konkurencijos, kuri visus vertė stengtis ir rodyti geriausią žaidimą. Jie kiek galėjo, tiek prisidėjo. Žaidėjai nebuvo prasti. L.Fernandesas ilgą laiką buvo patyręs traumą, tad dėl šios priežasties nesulaukė tiek daug šansų, kiek galėjo.
Komanda ėjo į priekį, sekėsi, manau, treneris rado tą vienuoliktuką ir kitiems reikėjo laukti savo šanso.
– Veteranas Liviu Antalis „TOPsport A lygoje“ sumušė 20 įvarčių. Kai buvo pranešta apie jo atvykimą, žmonės reagavo skeptiškai. Pačiam Galbūt ir tau tai buvo kažkiek kiek netikėta?
– Na, iš pradžių, kadangi seniai jį buvau matęs, taip ir atrodė, kaip buvo kalbama viešojoje erdvėje, bet kai pamačiau, kokia yra jo darbo etika, koks profesionalumas ir žaidėjo IQ, tikrai nebuvo nuostabu, kad jis mušė įvarčius ir padėjo komandai. Galiu pasakyti, kad padėjo ne tik įvarčiais, bet ir savo buvimu aikštėje, jis davė labai didelę naudą mūsų komandai.
– Kurie žaidėjai rūbinėje turi tą svarbiausią žodį?
– Nors komandoje turėjome 3 kapitonus, bet visi turėjo teisę pasisakyti, vieni kitų klausėme. Buvo draugiškumas vienas kito atžvilgiu. Kai reikėdavo, vienas kitam į akis galėdavome pasakyti, kad galbūt tu pasistenk labiau ir tai nebūdavo priimama asmeniškai. Buvo toks darbinis santykis, be jokių problemų.
Didžiausias balsas, be abejo, manau, kad buvo kapitono. Ovidijus (Verbickas), Jura (Kendyšas), tas pats Joelis (Bopesu), didelę patirtį turintis Antalis.
– Pats sužaidei puikų proveržio sezoną – 11 įvarčių ir 6 rez. perdavimai. Kas tavo akimis lėmė tavo tokį solidų pirmąjį sezoną Žalgirio gretose?
- Daug padėjo gera adaptacija prie komandos. Aplink – geri žaidėjai ir treneris visus sustatė į savo vietas taip, kad aikštėje visi jaustųsi komfortabiliai. Manau, kad vienas su kitu atradome gerą santykį.
Pridėčiau, kad su Ovidijumi ir Pauliumi (Golubicku) kartu esame žaidę ir anksčiau. Atradome gerą tarpusavio ryšį ir tikrai, atrodo, labai lengvai pavyko įsilieti į komandą. Tai ir buvo didžiausias pliusas.
– Nusikelkime metus atgal. Tą tarpsezonį virš „Žalgirio“ tvyrojo toks pilkas debesis. Klubas neapgynė čempionų titulo, komandą palikę žaidėjai apie ją atsiliepė ne pačiais gražiausiais žodžiais. Kas lėmė tavo atvykimą ir ar nebuvo dvejonių dėl tų pasklidusių kalbų?
– (Atsidūsta) Kai sulaukiau to pasiūlymo, svarstymų buvo kaip visur ir visada. Žiūrėjau į visas puses, bet kadangi yra tekę dirbti su šiuo treneriu ir visi žinome, kad „Žalgiris“ yra geriausia Lietuvos komanda, organizacija, kuri yra tai įrodžiusi per daug metų, todėl ir priėmiau tokį sprendimą.
Dėl tų visų kalbų ...nežinau. Aš ten nebuvau, nedalyvavau. Tų kalbų girdėjau visokių, bet kai tame nedalyvauji ir nežinai to priežasčių, tai labai sunku kažką komentuoti.
– Ar gali drąsiai teigti, jog ir kitąmet žaisi „Žalgiryje“, o galbūt yra kitų variantų?
– Kontraktą turiu dar metams. Pavirtinti 100 proc. niekada negaliu, nes atsiradus kokiam nors pasiūlymui, visada gali kažkas atsitikti, bet tikrai labai daug šansų. Užklausų, galbūt, yra, bet kadangi kontraktas yra galiojantis, tai už dyką išvykti negaliu – klubui turi būti sumokėta kompensacija. Manau, kad palikti klubą būtų įmanoma tik tokiu atveju. Matysime ateityje. Viskas paaiškės sausio mėnesį, bet tikrai manau, kad šiai minutei daugiau šansų, jog liksiu „Žalgiryje“.
– Tikėjaisi tokio didelio trenerio pasitikėjimo tavimi?
– Tikėtis sunku. Kiekvienas žaidėjas tikisi, bet pasitikėjimas ateina per parodytą rezultatą aikštėje. Toks ir buvo mano požiūris, kad reikia parodyti aikštėje, nes konkurencija yra didelė.
– Spėju, kad po tokio gero sezono vietinėse pirmenybėse, natūraliai yra ir šioks toks kartėlis dėl nepasisekimo Europoje?
– Faktas. Ne tik Europa, ankstyvame etape pralaimėjome ir kovoje dėl taurės. Smagu, kad pavyko susigrąžinti titulą. Tai – vienas iš pagrindinių tikslų. Neiškovojome taurės ir taip, aišku, kartėlis dėl nepatekimo į Europos turnyrą yra, bet suprantame prieš kokią komandą žaidėme.
Manau, kad artėjančiais metais bus gal šiek tiek lengviau, nes pradėsime nuo Čempionų lygos atrankos, tad tų šansų bus daugiau.
– Ko komandai pritrūko ir kur artėjantį sezoną labiausiai reiktų pasistiprinti?
– Tiesiog reikėtų pakeisti tuos žaidėjus, kurie palieką klubą. Svarbu išlaikyti tą patį žaidėjų lygį ir eiti toliau.
– Su Vladimiru Čeburinu kaip tik buvo pratęsta sutartis dar metams. Turbūt nėra jokia staigmena?
– Treneris iškovojęs daug trofėjų, sugrąžintas čempionų titulas, tad manau, jog klubas norėjo tęstinumo. Viskas logiška.
– Kovą prasidės atrankos į pasaulio čempionatą ciklas. Kaip vertini burtus?
– Burtai kaip burtai. Jų niekada nepasirinksi. Rinktinės žaidimas duoda pozityvių ženklų, bet praėjusiame cikle rezultatų nepasiekėme. Norėtųsi, kad tas pozityvus žaidimas virstų į taškus. Varžovai tikrai yra pakankamai pajėgūs, bet galime kovoti.
Komandai ir trenerių štabui svarbiausia nepalūžti, išlikti kartu ir daryti tai ką, esame nusprendę daryti, toliau eiti tuo keliu. Rezultatas turėtų ateiti.
