Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skinderių šeimos gyslomis teka futbolo kraujas

Marius ir Jonas Skinderiai
fkekranas.lt. nuotr. / Marius ir Jonas Skinderiai
Šaltinis: Savaitraštis „Panevėžio balsas"
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje nėra daug brolių, garsinančių vieną sporto šaką. Krepšinio gerbėjai iškart prisimins brolius Lavrinovičius – Darjušą ir Kšištofą, futbolui atstovauja garsieji Edgaras ir Deividas Česnauskiai, o Panevėžyje savo sportininkų karjerą pradėjo broliai Skinderiai.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų „Ekrane“ debiutavo Marius Skinderis. Po kelerių metų prie reprezentacinės futbolo komandos prisijungė ir jaunesnysis brolis Simas. Vyresnės kartos sporto gerbėjai puikiai pamena Mariaus ir Simo tėvą Algimantą Skinderį – vieną labiausiai futbolui atsidavusių žmonių. Būtent jo aistra ir meilė šiai sporto šakai užkrėtė abu sūnus, o dabar Skinderių šeimos tradicijas tęsia Mariaus 17-metis sūnus Jonas.

Gerbėjai iki kaulų smegenų

Prieš gerus du tris dešimtmečius žodžiai mobilusis telefonas ir belaidis ryšys skambėjo it iš fantastikos pasaulio. Tais laikais paaugliai laiką leisdavo ne internete socialiniuose tinkluose, o bendraudami dulkėtuose kiemuose ir, žinoma, iki išnaktų žaisdami futbolą. Ir nesvarbu, kad vartus neretai atstodavo skalbinių džiovyklės, medžiai ar paprasčiausiai keli plytgaliai, apkrauti treningais. Tos kartos futbolo dievai žaisdavo ne Barselonoje, Madride ar Miunchene, bet miesto stadione. Kiekvienų „Ekrano“ rungtynių buvo laukiama it Kalėdų, o patiriamos įtampos, įspūdžių, emocijų pakakdavo net kelioms dienoms.

XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Algimanto Skinderio suburtas trimitininkų ir būgnininkų būrys kiekvienose „Ekrano“ namų rungtynėse išjudindavo visas aistruolių tribūnas. Panevėžio reprezentacinės komandos gerbėjų būrio didžiąją dalį sudarydavo paaugliai ir vaikai – ne vienas vyresnių „Pirmosios Armados“ atstovų savo sirgaliaus karjerą pradėjo būtent pas A. Skinderį.

Ar gali būti kas geriau futbolą mylinčiam tėvui nei matyti gimtojo miesto komandoje žaidžiančius abu sūnus?

Būrys nepasižymėjo dideliu stabilumu – į sirgalių sektorių vienose rungtynėse atvykdavo kartais daugiau, kartais mažiau gerbėjų. Tačiau uolumo jiems nestigo: reikėjo mušti būgną, mokytis skanduočių, rengiant varžovams ataką – švilpti, kiek jėgos leidžia. Per pertrauką „triukšmadariai“ gaudavo savo atlygį ir motyvaciją antrai rungtynių pusei – saldainių.

Pats A. Skinderis, žinoma, labiausiai sirgdavo už savo sūnų – Marių. Vėliau prie klubo prisijungė ir jaunesnysis Simas. Ar gali būti kas geriau futbolą mylinčiam tėvui nei matyti gimtojo miesto komandoje žaidžiančius abu sūnus?

Futbolas be jokių alternatyvų

Marius Skinderis, dabar jau vienas iš „Ekrano“ trenerių, paprašytas prisiminti savo kelią į futbolo pasaulį, iškart atšovė: „Praktiškai nebuvo pasirinkimo – tėvas paskatino sportuoti ir žaisti futbolą!“

Pirmasis Mariaus treneris buvo Raimondas Žilinskas, vėliau futbolo paslapčių mokė Albinas Radeckas. Iš Panevėžio futbolo mokyklos nuo septintos klasės talentingas gynėjas persikėlė į tuometį sporto internatą.

„Tėvas tuo metu dirbo „Ekrano“ gamykloje, žaisdavo tarpcechinėse varžybose. Taigi nei muzika, nei šokiai, nei dar kažkas mums nerūpėjo – tik sportas ir futbolas. Tėtis – tik už šią sporto šaką, kuri buvo ir yra populiariausia pasaulyje“, – pasakoja M. Skinderis, spardyti kamuolį pradėjęs gal nuo pirmos klasės.

Be futbolo treniruočių, Skinderiai turėjo dar vieną pomėgį – irgi inicijuotą šeimos galvos.

„Skaitydavome „Sport Ekspress“ laikraštį, – prisimena Marius. – Turėjau didžiulį žurnalą, į kurį klijuodavau iškirptas futbolininkų nuotraukas – buvome surinkę gana didelę kolekciją.“

Vos baigusį mokyklą gynėją iškart priėmė į „Ekraną“.

„Kokius metus iš tikro nežaidžiau – buvau dar per silpno lygio, treneris nepasitikėjo“, – šypsosi.

Tėtis – tik už šią sporto šaką, kuri buvo ir yra populiariausia pasaulyje

Tačiau debiuto ilgai laukti nereikėjo: 1994-ųjų balandžio pabaigoje Vilniuje „Ekranas“ žaidė su legendiniu „Žalgiriu“. Netikėta ir neplanuota rungtynių eiga privertė atlikti keitimą – dešinysis gynėjas Giedrius Juzelėnas gavo traumą, kažkam reikėjo užpildyti šią spragą ir tada į aikštę išbėgo dvidešimtmetis M. Skinderis.

„Rezultatas buvo 0:1 mūsų nenaudai, rungtynių pabaiga, – pasakoja Marius. – Atlikau ilgą perdavimą puolėjui, Raimundas Petrukaitis jį priėmė ir tiksliai kamuolį nukreipė į vartus. 85 minutę rezultatas tapo lygus 1:1 ir namo grįžome su iškovotu tašku. Po šių rungtynių vis dažniau sulaukdavau savo šanso.“

Iš tikrųjų jau kitose rungtynėse, vykusiose po savaitės, Marius pirmas komandą išvedė į priekį mače su Vilniaus „Paneriu“, o persvarą įtvirtino Vaidotas Šlekys. Nors aikštės šeimininkai vilniečiai antrame kėlinyje rezultatą sušvelnino, pergalės niekas iš svečių aukštaičių neatėmė.

Vėl po kelių turų Marius pasižymėjo įvarčiu į Mažeikių „Romar“ vartus. Kaip gynėjui tai buvo puiki statistika, be to, sėkmingas žaidimas leido užsitarnauti vyriausiojo trenerio Virginijaus Liubšio pasitikėjimą.

Pačiam M. Skinderiui vienas įsimintiniausių titulų – 1998 metais iškovota šalies futbolo taurė, Vilniuje „Žalgirio“ stadione vykusiame finale 1:0 įveiktas Kauno FBK „Kaunas“. Tada sostinėje „Ekraną“ palaikė ir nemažas tėčio Algimanto suvienytas komandos gerbėjų būrys. Tai buvo pirmoji reikšminga Mariaus pergalė. Panevėžiečio karjeroje vėliau buvo ne kartą laimėtos šalies federacijos taurės, vėliau – ir čempionų titulas, iškovotas kartu su Panevėžio „Ekranu“.

Stotelės ir Jerevane, ir Liepojoje

Nemažą dalį karjeros Marius žaidė užsienyje: Lenkijos, Ukrainos, Armėnijos, Latvijos, Baltarusijos klubuose. Pirma stotele 1998-aisiais tapo Belchatovo GSK klubas.

„Nebuvau tas, kuris sėdėjo ant suolo, – Marius prisimena Lenkijos laikus. – Žaidėme aukščiausioje lygoje, vėliau nukritome į antrą pagal pajėgumą čempionatą. Visad nedaug trūkdavo, kad vėl sugrįžtume į aukščiausiąjį divizioną.“

„Keitėsi laikai, norėjau uždirbti daugiau pinigų, 2000-aisiais pradėjau pats važinėti į klubų peržiūras“, – netrukus prisipažins futbolininkas.

Tų peržiūrų panevėžiečio karjeroje buvo labai daug.

„Rinkausi Ukrainos, Rusijos, Kazachstano klubus. „Užsikabinti“ pavyko Ukrainoje – Alčevsko „Stal“ klube“, – prisimena M. Skinderis.

Tiesa, po metų Marius perėjo į Donecko „Metalurg“, tačiau čia ilgai neužsibuvo: kadangi daugiau laiko praleisdavo ant atsarginių suolelio nei aikštėje, klubas jam pasiūlė persikelti į satelitinę komandą Armėnijoje – Jerevano „Spartak“ ekipą.

„Sąlygos buvo tokios pat, tad ilgai nedvejojau, susikroviau krepšius – ir į Armėniją. Maniau, kad keliauju į akmens amžių, tačiau klydau. Ten patiko: miestas – sutvarkytas, gražus, sąlygos žaisti futbolą geros. Žinoma, toliau už miesto pavažiavus baigdavosi civilizacija, rajonai nuo sostinės skirdavosi kaip diena ir naktis“, – pasakojimą apie savo klajones po klubus ir šalis pradėjo buvęs gynėjas.

Sąlygos buvo tokios pat, tad ilgai nedvejojau, susikroviau krepšius – ir į Armėniją. Maniau, kad keliauju į akmens amžių, tačiau klydau.

Neretai futbolininkams iš klubų valdytojų atlyginimą tekdavo išsireikalauti per teismus. Į tokią nemalonią situaciją buvo pakliuvęs ir panevėžietis: Donecko „Metalurg“ uždirbtų pinigų nesulaukęs pusę metų, buvo priverstas kreiptis į UEFA su prašymu nutraukti jo sutartį. Prašymas buvo patenkintas, bet Mariui teko ieškotis naujos komandos. 2003 metais jis iš Jerevano iškeliavo į Latviją, Liepojos „Metalurgs“ ekipą.

Atstovaudamas šiai komandai viešėjo ir Vokietijoje, latvių ekipa pateko į trečiąjį Europos lygos atrankos etapą ir susitiko su viena Vokietijos flagmane – garsiuoju Gelsenkircheno „Schalke“ klubu.

„Pirmą kartą mačiau tokį palaikymą: naujutėlaitis stadionas buvo visiškai užpildytas žiūrovų – po tokios atmosferos net nesinorėjo grįžti namo“, – prisimena M. Skinderis.

Iš kartos į kartą

Deja, latvių klube pasikeitus treneriams, futbolininkas nerado bendros kalbos su pagrindiniu strategu – lietuviu Benjaminu Zelkevičiumi.

„Nuo rinktinės laikų tarp mūsų buvo perbėgusi juoda katė, nesutardavome, – atvirauja Marius. – Su klubo prezidentu pasikalbėjau, priėmėme abiem pusėms palankų sprendimą ir palikau Liepoją.“

Netrukus po to M. Skinderis persikėlė į Baltarusiją – Novopolocko „Naftan“ ekipą ir pas brolį Simą.

Nors ir Marius, o vėliau ir Simas atstovavo „Ekrano“ reprezentacinei komandai, ir šiaip abu pakeitė nemažai komandų, jų keliai futbolo aikštėje lig tol niekada nesusikirsdavo. Priežastis buvo labai paprasta: gynėjas Marius už jaunylį vartininką Simą beveik septyneriais metais vyresnis.

Tik tą 2005-ųjų sezoną abu brolius kamuolys pagaliau suvedė į vieną komandą – jie abu rungtyniavo Baltarusijos aukščiausiosios lygos čempionate „Naftan“ gretose.

„Aš – centro gynėjas, Simas buvo pagrindinis vartininkas. Mums neblogai sekėsi, tai buvo gana įdomus periodas“, – sako M. Skinderis, nors į Baltarusiją jam teko keliauti jau vienam, be savo šeimos – kadangi sūnus Jonas pradėjo lankyti mokyklą, žmona Dovilė liko su juo Lietuvoje.

Mama – puiki futbolo ekspertė. Supranta, kas yra nuošalės taisyklė

Tačiau naujoje šalyje Marius nesunkiai adaptavosi, šalia buvo jaunėlis brolis.

Simas nuo mažų dienų matė vyresnįjį brolį spardantį kamuolį, o pridėjus dar ir tėčio Algio aistrą futbolui, buvo tarsi savaime suprantama, kad šeimos pagrandukas irgi pasirinks šį žaidimą.

„Buvo visai kiti laikai, – dabar mena M. Skinderis. – Treniruotėse prakaitą liedavome po pusantros valandos, o dar po jos 5–6 valandas praleisdavome su kamuoliu kieme, žaisdami futbolą!“

Kita vertus, Jonas, Mariaus sūnus, irgi nuo mažų dienų augo su futbolo kamuoliu, stebėdavo rungtynes ir jų atmosfera bei sirgalių triukšmas jam nebuvo naujiena nuo ankstyvos vaikystės.

Jonas gimė Lietuvoje, bet netrukus, kai tėtis persikėlė į Lenkijos klubą, kartu su juo išvyko ir visa šeimyna – žmona Dovilė bei mažylis.

„Jonas visur po truputį spardė kamuolį – Lenkijoje, Ukrainoje. Varžybose padavinėjo kamuolius, – apie sūnaus pažintį su tėčio amatu pasakoja Marius. – Liepojoje Jonas jau pradėjo pirmąsias rimtas futbolo treniruotes, turėjo Liepojos „Metalurgs“ futbolo aprangą.“

Mariui sugrįžus žaisti į Lietuvą, už Marijampolės „Sūduvą“, vėliau – į Panevėžio „Ekraną“, Dovilė ir Jonas tapo nuolatiniais stadionų, kuriuose žaidė pats Marius ar jo vadovaujamos ekipos, svečiais.

„Mama – puiki futbolo ekspertė. Supranta, kas yra nuošalės taisyklė“, – neslepia pasididžiavimo Jonas Skinderis. Kadangi būsima futbolo žvaigždė dar kremta mokslus, kad suspėtų atlikti namų darbus ir neatsiliktų mokykloje, jam padeda mama. Suderinti mokslus ir futbolą nelengva, sutinka Jonas: kartais mokyklą dėl treniruočių tenka palikti vidury pamokų ir vėliau sugrįžti į paskutines pamokas.

Treniruotėse – jokių nuolaidų

Labiausiai gaila, kad Jono karjeros pradžios neišvydo jo senelis, A. Skinderis: dar stiprų vyrą prieš septynetą metų palaužė sunki liga.

Skirtingai nei tėvas ar dėdė, J. Skinderis dažniausiai žaidžia saugo pozicijose.

„Šiuo metu labiausiai jam tinka rungtyniauti kuriančiojo žaidimą pozicijoje. Jis – bręstantis futbolininkas, galbūt ateityje pakeis poziciją“, – sūnaus perspektyvas svarsto, tačiau jomis neabejoja Marius.

„Centro gynėjo pozicija labai atsakinga, klaida gali labai brangiai kainuoti. Tiek mama, tiek tėtis patarė nežaisti centro gynėju“, – juokais į tai atsako Jonas.

Centro gynėjo pozicija labai atsakinga, klaida gali labai brangiai kainuoti. Tiek mama, tiek tėtis patarė nežaisti centro gynėju

„Noriu tapti tvirtu „Ekrano“ pagrindinės komandos žaidėju, – jau rimtai ir labai tvirtai priduria jis. – Kalbėjau su treneriu Valdu Dambrausku. Savo šansų sulauksiu dar šį sezoną, turiu būti kantrus.“

„Kai patobulėsiu ir būsiu reikalingas pagrindinei ekipai, noriu jai padėti kurdamas žaidimą, atlikdamas tikslius perdavimus ir suteikdamas progų komandos draugams pelnyti įvarčius, – viską suplanavęs 17-metis. – Man patinka aikštėje kova, griauti varžovų žaidimą ir skubėti į naują ataką.  Malonu, kai po tavo perdavimo pelnomas įvartis.“

Tėtis Marius nenuolaidžiauja treniruotėse sūnui. Atvirkščiai – jam pastabų ir kritikos tikrai negaili, už šiurkščias klaidas ir žaidimo broką Jonas sulaukia ir griežtesnių žodžių. Tačiau namuose visuomet tvyro ramybė: prie vakarienės stalo jei ir kalbama apie futbolą, tai su šypsena ir be aistrų.

Po futbolo – žvejyba

„Pirmiausia svajonė – išvažiuoti iš Lietuvos ir atstovauti stipriam užsienio klubui bei patekti į Čempionų lygos grupių etapą. Taip pat – atstovauti Lietuvos rinktinei. Norėčiau savo pasiekimais pranokti tėtį“, – paklaustas su šypsena išrėžia J. Skinderis.

Lygiuotis vaikinui tikrai yra į ką. M. Skinderio karjeroje buvo ne vienerios dėmesio vertos nacionalinės rinktinės rungtynės. Bene įsimintiniausios iš jų – 1999-aisiais birželio mėnesį Argentinoje, Buenos Airėse, žaistas draugiškas mačas su vietos nacionaline rinktine. Tada lietuviai taikiai be įvarčių išsiskyrė su viena geriausių planetos nacionalinių komandų. Apsikeisti marškinėliais su varžovų žaidėjais nepavyko – jie po prastai sužaistų rungtynių gana greitai pikti spruko iš aikštės. Tačiau panevėžiečiui šį mačą primena legendinių rungtynių įrašas.

Nesu totalus diktatorius, su žaidėjais galiu pasitarti, o sprendimus priimu pats!

Iš viso Marius su nacionaline komanda sužaidė 16 oficialių rungtynių. Bet ir 2011-aisiais baigęs futbolininko karjerą niekur toli nuo futbolo aikštės nepabėgo – netrukus ėmė vadovauti „Ekrano“ jaunimo komandai, ruošti pamainą pagrindinei ekipai ir dirbti su viena jaunimo rinktine.

Aikštėje pasižymėjęs kietu žaidimu ir tvirtu charakteriu, tvarką buvęs futbolininkas mėgsta ir savo vadovaujamose treniruotėse.

„Nesu totalus diktatorius, su žaidėjais galiu pasitarti, o sprendimus priimu pats!“ – sako M. Skinderis.

Geriausiu atveju dukart per metus vienam „Ekrano“ trenerių pavyksta ištrūkti su meškerėmis prie ežero.

„Gal galėčiau kiekvieną savaitgalį, sliekiukų prisipirkęs, važiuoti prie „Ekrano“ marių, tačiau į rimtą žvejybą, kai kartu su Dainiumi Glevecku gaudome karpius, išvykstame tik dukart per metus“, – apie antrąją po futbolo savo gyvenimo aistrą pasakoja M. Skinderis.

Šis pomėgis – taip pat nuo vaikystės. 2010-aisiais grįžęs į Panevėžio „Ekraną“, Marius susidomėjo karpių žvejyba, rado bendramintį – buvusį „Ekrano“ ilgametį gynėją D. Glevecką, su kuriuo dabar kartu leidžiasi į šią retą pramogą.

Paskutinis stambus laimikis – liepos viduryje Dzūkijoje įkliuvęs 17 kilogramų karpis, tapęs Mariaus rekordu.

Baltarusijoje sutiko gyvenimo meilę

Po liepos viduryje vykusių Minsko „Gorodėja“ rungtynių Simas turėjo tris laisvas dienas, o nuo Minsko iki Panevėžio – mažiau nei 350 kilometrų, kelios valandos – ir jau gimtinėje.

Į Panevėžį 33-ejų S. Skinderis grįžta gana dažnai, kai tik turi laiko. Paskutinį kartą gimtajame mieste liepos antroje pusėje viešėjo ne vienas, o su žmona Tania.

Baltarusijoje Simas su nedidele pauze jau beveik dešimt metų. Šiuo metu panevėžietis apsistojęs Minske.

„Čia patinka, viskas tvarkoje, – šypsosi Simas. – Futbolo lygis Baltarusijoje yra aukštesnis, laiku mokamas atlyginimas, o tai kiekvienam sportininkui svarbu.“

Jo atstovaujamam „Gorodėja“ klubui iškeltas uždavinys patekti į aukščiausiąją lygą.

Futbolo lygis Baltarusijoje yra aukštesnis, laiku mokamas atlyginimas, o tai kiekvienam sportininkui svarbu

„Esame lyderių trejete, į aukščiausiąją lygą patenka dvi pirmas vietas užėmusios ekipos, laukia įdomi sezono pabaiga“, – viltingai nusiteikęs S. Skinderis sako, jog jo klubo planuose – sudėtį pastiprinti vienu kitu žaidėju ir laimėti I lygą su kelialapiu į aukščiausiąjį čempionatą.

„Kodėl vartininko pozicija? Pasakyti dabar sudėtinga...“ – pasiteiravus apie šį jo pasirinkimą trumpam susimąsto panevėžietis futbolininkas. Tačiau netrukus su įprasta šypsena priduria: „Galbūt atsistojau į vartus dėl to, kad nepatiko ilgai po aikštę bėgioti!“

Į „Ekraną“ Simas pateko 16-os metų, kai brolis Marius jau buvo tvirtas pagrindinės ekipos žaidėjas, tad jaunėliui Skinderiui pritapti vyrų futbolo ekipoje buvo kiek paprasčiau nei kitiems kolegoms.

„Su broliu susiskambiname labai dažnai, – sako vyresnėlis M. Skinderis. – Stebime visas „Ekrano“ rungtynes, po jų pasidaliname mintimis ir įspūdžiais. „Ekrano“ sudėtyje išvydome ir Joną – laukėme su broliu jo debiuto.“

Simas sūnėnui negaili pagyrų. „Sugrįžus po kurio laiko Jonas atrodo vis tvirtesnis, vyriškesnis – tuoj galės konkuruoti su vyrais“, – neabejoja.

Pats S. Skinderis su žmona Tania kol kas atžalų neturi – pora susituokė vos prieš porą metų, nors kartu jau visus penkerius. Tania, Minske dirbanti vieno viešbučio administratore, mielai kartu su vyru atvyksta į Panevėžį – pasak Simo, jai Lietuva patinka.

Ką veiks po futbolininko karjeros, S. Skinderis dar negalvoja. Sako, kol sveikata nėra priežasčių skųstis, kol jaučiasi klubui reikalingas, tol nepaliks futbolo aikštės.

Įdomūs faktai

Vienos šeimos atstovai „Ekrane“ nėra retenybė. Dabartinis techninis direktorius Valdemaras Šteinas turi dar du brolius Romą ir Vytautą – visi jie savo laiku žaidė Panevėžio komandoje.

Gynėjas Albertas Klimavičius su Panevėžio „Ekranu“ 1985-aisiais ir 1993-aisiais metais tapo šalies čempionu, o jo abu sūnūs Arūnas ir Linas Klimavičiai savo futbolininko karjerą pradėjo gimtojo miesto komandoje.

Vieni garsiausių brolių – Deividas ir Edgaras Česnauskiai. Iš Kretingos kilę vaikinai „Ekrane“ subrendo kaip žaidėjai ir vėliau Panevėžio klubas broliams tapo tramplynu į pajėgius užsienio klubus. Abu jie kviečiami į nacionalinę rinktinę ir yra vieni pagrindinių jos žaidėjų.

Šiuo metu „Ekranui“ atstovauja broliai dvyniai iš Gargždų – 18-mečiai Sigitas ir Simonas Urbiai. 

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką