Pirmadienio vakarą Kauno „Mokslo saloje“ vykusioje iškilmingoje „TOPsport“ Lietuvos futbolo apdovanojimai 2024“ šventėje Sandra Gineitienė scenoje pasirodė du sykius.
Iš pradžių moteris atsiėmė Gvidui skirtą geriausio šalies jauno futbolininko statulėlę.
Galiausiai „Torino“ saugo šeima triumfavo ir skambant paskutiniams vakaro akordams.
Paskutinį voką atplėšęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edgaras Stankevičius paskelbė, kad G.Gineitis pirmą kartą išrinktas ir geriausiu šalies futbolininku, aplenkęs Armandą Kučį ir Paulių Golubicką.
„Prie savo lovos turiu knygą „Futbolo herojai“. Joje mano sūnus yra tarp tokių futbolininkų kaip Deividas Šemberas, Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius. Tiesiog trūksta žodžių, bet labai juo didžiuojuos. Smagu, kad vos per vieną vakarą jis nuo geriausio jauno šalies žaidėjo paaugo iki geriausio visos Lietuvos futbolininko“, – juokavo G.Gineičio mama Sandra.
G.Gineitis tradiciškai šventėje nedalyvavo, nes Italijos „Serie A“ pirmenybės šiuo metu – pačiame įkarštyje. Šeštadienį lietuvio komandos jau laukia akistata su „Genoa“ klubu.
Už įvertinimą geriausias šalies futbolininkas dėkojo vaizdo įraše ir pažadėjo ginti Lietuvos rinktinės garbę per kovo mėnesį prasidedančią 2026-ųjų pasaulio čempionato atranką.
Šlovingos akimirkos G.Gineitis sulaukė būdamas vos dvidešimties. Per visą šių rinkimų istoriją būdamas tokio jauno amžiaus geriausiu šalies futbolininku buvo išrinktas tik legendinis Arminas Narbekovas.
Scenos jauduliui ir įtampai kiek atlėgus, iš Mažeikiui daugiau nei 200 km ir 3 val. kelią įveikę G.Gineičio tėvai dar kartą pasidžiaugė sūnaus sėkme ir tikino, jog jau vaikystėje pastebėjo, kad Gvidas – tiesiog gimęs būti futbolininku.
„Širdis dar spurda iš jaudulio. Džiaugiamės, kiek į šį apdovanojimą įdėjome mes, kiek įdėjo jis. Gvidas gyvena futbolu. Ir tai, kad jis šiandien negalėjo atvykti, irgi parodo, kad sūnus yra užsiėmęs treniruotėmis. O visa kita – su laiku. Kaip sakiau stovėdama ant scenos, kada nors gal atsiims ir geriausio trenerio apdovanojimą“, – šypsojosi S.Gineitienė.
Ji savo rankose laikė geriausio šalies futbolininko statulėlę. Šalia stovėjusiam Gvido tėčiui „teko“ geriausio jauno futbolininko trofėjus.
Paklausti apie sūnaus sėkmės receptą, G.Gineičio tėveliai pažymėjo šalia namų esančią mažą žaidimų aikštelę, kur būdamas mažas būsimas Lietuvos futbolo brangakmenis pradėjo gainioti kamuolį.
„Mažeikiuose turime stebuklingą „gardelį“, kuriame danga jau baigia susidėvėti. Ta aikštelė matosi pro mūsų langą. Ten Gvidas nubėgo pats, iš darželio pareidami netgi negalėdavome į namus iškart eiti, reikėdavo pirmiausia užeiti į „gardelį“. Ten praleisti rytai, vakarai, vasaros, ten visas jo gyvenimas virė, kol jį pamatė pirmasis treneris ir pakvietė į pirmąją treniruotę“, – prisiminė S.Gineitienė.
Moteris padėkojo pirmam Gvido treneriui Algirdui Mikai, kuris jos penkiametį pakvietė į treniruotes, bei pasidžiaugė dviguba Mažeikių futbolo sėkme, nes geriausios futbolininkės rinkimuose pirmadienį triumfavo kita A.Mikos auklėtinė Rimantė Jonušaitė.
„Ji irgi užaugo toje pačioje aikštelėje. Gvidas ir Rimantė buvo kiemo draugai. Nežinau, tiesiog čia gal sutapimas, o gal likimo žvaigždės. Pasirodo, yra gerų trenerių Mažeikiuose, yra noro tobulėti, noro džiaugtis. Pirmoji Gvido treniruotė turbūt buvo tik pažaidimo forma, bet viskas buvo nulemta – treniruotės, tie smūgiai, ta jo stebuklinga kairė koja... Jis tiesiog gimęs būti futbolininku“, – pažymėjo G.Gineičio mama.
Tėvų namus mažeikiškis paliko dar būdamas dvylikos, kai išvyko į Kaune esančią futbolo akademiją.
Nacionalinei futbolo akademijai (NFA) G.Gineitis atstovavo Elitinėse jaunimo lygose (EJL), o būdamas vos šešiolikos jau žaidė gimtojo miesto „Atmosferos“ komandoje Pirmoje lygoje.
2020-ųjų rugpjūtį talentingasis mažeikiškis buvo pakviestas į Feraros SPAL klubą, kuris prieš metus buvo iškritęs iš „Serie A“. Čia jis atstovavo U17 komandai, o 2023-ųjų vasarį pakeitė komandą ir persikėlė į „Torino“.
„Mes jau pripratę, kad jį matome labai retai, jau būdamas dvylikos jis iškeliavo į Kauną“, – pasakojo futbolininko tėtis.
„Taigi ir mūsų visos šventės susideda į birželio mėnesį, – pritarė mama. – Gal kada nors ir apdovanojimai bus surengti birželio mėnesį, kad Gvidas pats galėtų atsiimti savo įvertinimus. Tikiuosi, kad jam šie laimėjimai nebus paskutiniai. Mums jis yra herojus.“
