Belgijos ir Kongo Demokratinės Respublikos (Kongo DR) pilietybes turintis 23-ejų metų krašto puolėjas jau spėjo debiutuoti „Trakų“ komandoje bei sužaidė kelias draugiškas rungtynes, o ir netgi pelnė savo pirmąjį įvartį, kai realizavo paskirtą 11 metrų baudinį ir padėjo 3:1 įveikti Gardino „Neman“ klubą.
Etienne Mukanya kol kas per savo karjerą žaidė tik žemesnėse Belgijos ir Anglijos lygose, o „Trakų“ klubas jam tapo pirma profesionalaus futbolininko stotele.
15min draugo iš Belgijos Viktoro Lukovičiaus pakalbintas Etienne atskleidė, kad su „Trakais“ jis pasirašė net penkerių metų sutartį. Krašto puolėjas tikina, kad taip klubas ne tik parodė pasitikėjimą juo, bet drauge siekia, kad daugiau niekada nepasikartotų Maksimo Maksimovo tipo akibrokštas.
Tiesa, Etienne taip pat supranta, kad „Trakai“ nebus jo paskutinė karjeros stotelė, tačiau jis stengsis kaip įmanydamas pakelti savo kainą rinkoje ir taip padėti klubui užsidirbti pinigų už jo pardavimą.
Apie tai, savo praeitį, pirmus įspūdžius Lietuvoje, ambicijas, „Trakų“ klubą ir net „Žalgirį“ Etienne papasakojo atvirame interviu.
– Pristatykite save, papasakokite apie savo praeitį.
– Gimiau Kinšasoje (Kongo Demokratinė Respublika, – aut. pastaba), o mano šeima į Belgiją atvyko, kai man buvo ketveri. Užaugau Evere savivaldybėje, kur žaisti su kamuoliu išmokau gatvėje. Pakankamai vėlai pradėjau lankyti futbolo treniruotes – man tada buvo jau 14. Prisijungiau prie Šarbyk savivaldybėje esančios RUSAS komandos.
Aš atėjau iš niekur, todėl iš pradžių žaidžiau C komandoje, bet man sekėsi gerai ir po trejų metų aš jau buvau tarp rezervinės ir pirmosios komandos. Tačiau tada klubas susijungė su kita Briuselio komanda ir man teko su jais atsisveikinti.
Kita mano stotelė turėjo būti „Brussels“ ekipa, bet kai atvykau ten, man buvo pasakyta, kad treneris mane išbandyti galės tik po savaitės. Savo perėjimui turėjau mažai laiko, todėl vienas draugas man padėjo susisiekti su „Union Saint Gilloise“ klubo treneriu. Jis mane greitai išbandė ir aš atsidūriau būtent šioje komandoje.
– Bet visgi nesugebėjote patekti į pirmąją komandą…
– Pirmus dvejus metus aš buvau laikomas rezervinės ekipos žaidėjas, bet per trečius metus aš jau buvau pirmosios komandos narys. Tuometinis treneris Draženas Brnčičius visada tikėjo manimi ir padėjo man augti. Visgi staiga jį pakeitė Marcas Grosjeanas, o šis treneris mane perkėlė atgal į rezervinę komandą dviejų savaičių laikotarpiui.
Aš nepadariau nieko blogo, bet šis jo poelgis jautėsi lyg kažkokia bausmė. Dvi savaitės pavirto neapibrėžtu laikotarpiu, jokių paaiškinimų nesulaukiau. Aš nepasidaviau ir žaidžiau už rezervinę komandą, kuriai atidaviau visas jėgas. Aš pelniau 25 įvarčius ir atlikau 18 rezultatyvių perdavimų. Visai tai buvo nufilmuota ir ši vaizdo medžiaga man leido būti pastebėtam „Trakų“ klubo.
– Atrodo, kad tu esate labai tikintis žmogus, tiesa?
– Taip, aš esu labai tikintis žmogus. Žinau, kad virš mūsų yra nežemiška jėga. Aš dėkoju Dievui, kad jis mane nukreipė tinkamu keliu. Aš noriu įgyvendinti gražius dalykus, noriu tapti pavyzdžiu kitiems. Viskas nėra susiję tik su futbolo žaidimu, noriu būti geras žmogus ir kažką suteikti kitiems. Noriu labai padėkoti „Union Saint-Gilloise“ klube dirbantiems Rogeriui Henusetui, Jose Menacho, Gustavo Lopezui. Kai buvau rezervinėje komandoje, jie visada mane palaikė. Šiandien esu profesionalas ir jie prie to prisidėjo.
– Tuomet išvykote į Angliją...
– Taip, vienas draugas mane supažindino su agentu iš Anglijos. Aš kartu su savo tėvais susitikome su juo. Lengva nebuvo, nes „Union“ gretose niekas nekalba angliškai, išskyrus klubo prezidentą Jurgeną Baatzschą ir kalbos barjeras man buvo problema. Tuo metu aš dar taip pat mokiausi, todėl nusprendžiau laikyti savo egzaminus birželį ir tik po jų išvykti į Angliją. Tai buvo mano asmeninis sprendimas. Nuvykau į Šiaurės Londono klubo „Grays Athletic“ peržiūrą, jiems tiko mano žaidimo stilius ir aš pasirašiau su jais sutartį.
– Kaip apibūdintumėt savo žaidimo stilių?
– Aš dažniausiai žaidžiu krašto puolėjo pozicijoje, bet galiu žaisti visose atakuojančio plano pozicijose. Mano pagrindinės savybės yra greitis, smūgis, jėga ir mano technika, kurios aš išmokau žaisdamas gatvėje.
– Kaip praėjo laikas Anglijoje?
– Spalio mėnesio pabaigoje patyriau traumą ir nežaidžiau tris mėnesius. Klubas dėl to įsigijo naują žaidėją į mano vietą, todėl, pasveikęs po traumos, aš žaidžiau tik rungtynių pabaigose.
Patį sezoną buvau pradėjęs gerai, manęs atvykdavo pažiūrėti net tokių klubų kaip „Crystal Palace“ skautai, bet trauma viską apvertė, nes po jos aš daug nežaidžiau ir susidomėjimas manimi išblėso.
Prie viso to dar prisidėjo ir tai, kad klubas iškrito į žemesnę lygą ir neturėjo daug pinigų, todėl sezono pabaigoje aš likau be nieko. Aš neturėjau šeimos ar draugų, kurie mane priimtų gyventi Londone, todėl grįžau į Belgiją.
Visa laimė, kad mano agentai mane palaikė. Norėčiau jiems tikrai padėkoti už palaikymą, kai nieko neturėjau. Tik jų dėka aš tapau profesionalu ir šį sezoną galėsiu žaisti UEFA Europos lygos atrankoje. Tai tiesiog nuostabu.
– Kaip atsidūrėte „Trakuose“?
– Mano agentas bendravo su klubu ir jiems pasiūlė mane. Į „Trakus“ aš buvau atvykęs jau 2017 metų rugpjūtį ir klubas manimi domėjosi, bet įsigyti mane iš administracinės pusės jau buvo per vėlu. Į Lietuvą grįžau sausio 5 dieną, sužaidžiau dvejas draugiškas rungtynes, atlikau medicininę patikrą ir viskas – aš „Trakų“ narys.
– Ar ką nors žinojote apie Lietuvą?
– Nežinojau absoliučiai nieko. Net žemėlapyje negalėjau parodyti, kur yra Lietuva. Bet esu čia ir esu laimingas. Man patinka ši šalis, žmonės čia yra mieli. Žinoma, jie nėra pratę matyti afrikiečius, bet aš dėl to neįžvelgiu problemos, tai tiesiog smalsumas.
Gyvenu bute, kuris yra Vilniaus centre. Netoli yra treniruočių aikštė, todėl viskas yra labai patogu. Kol buvau čia, tikrai geriau pramokau kalbėti angliškai, todėl neturiu problemų, kai noriu pasireikšti. Klube beveik visi kalba angliškai, rusiškai ir lietuviškai. Dauguma kalba angliškai, todėl visada bus žmonių, kurie galės išversti, ką sakai. Kol kas viskas sekasi tiesiog puikiai.
„Trakai“ žaidžia labai gerą futbolą ir remiasi trenerio Olego Vasilenko, kuris buvo Guuso Hiddinko asistentas „Anži“ klube, filosofija. Jo filosofija – tai žaidimas, kai kamuolys nuolat juda ir yra ant žemės. Žaidimas taip pat remiasi kamuolio kontrole. Man tikrai patinka mūsų žaidimo stilius. Apie kitas lygos komandas nežinau, bet vasarą stebėjau rungtynes tarp „Žalgirio“ ir „Trakų“. Iš techninės pusės jos buvo vertos Belgijos aukščiausios lygos, tik su mažiau žiūrovų...
– „Trakuose“ taip pat yra žinomų žaidėjų, pavyzdžiui, Diniaras Bilialetdinovas.
– Jau per trumpą laiką, žaidžiant kartu su juo, galiu pasakyti, kad jis turi akis savo pakaušyje ir mato viską aplink save. Jis žaidė Liverpulio „Everton“ klube, garsiuose Rusijos klubuose, bet yra labai kuklus, mandagus, ramus ir taktiškas. Jis žaidė dideliuose klubuose, bet tikrai į nieką nežiūri iš aukšto ir yra tikras džentelmenas.
– Kokios yra „Trakų“ ir jūsų asmeninės ambicijos?
– Kuo geriau pasirodyti Europos lygos atrankoje. Kalbant apie vietinį čempionatą, jį laimėti yra kiek komplikuota, nes čia žaidžia mažasis nacionalinis monstras „Žalgiris“, bet mes tikrai bandysime kovoti dėl aukso. Kalbant apie mane patį, tai aš stengsiuosi mušti kuo daugiau įvarčių.
Pasirašiau penkerių metų sutartį, nes klubas tiki manimi ir taip pat nenori, kad pasikartotų Maksimovo scenarijus. Mes taip pat aiškiai apsibrėžėme, kad mano tikslas yra kuo labiau patobulėti ir padidinti savo kainą rinkoje, jog po to būčiau parduotas didesniam klubui.
– Kalbant apie nacionalinę rinktinę. Jei pasiektum jos lygį, kuriai šaliai atstovautum – Kongo DR ar Belgijai?
– Esu labai dėkingas Belgijai, kad priėmė mano šeimą 1999 metais, bet aš pasirinkčiau Kongo DR. Iš ekonominės ir politinės pusės situacija ten tikrai nėra gera, todėl žmonės, kurie turi galimybę, turi kovoti už savo gimtinę ir jai padėti. Tai yra labai svarbu.
