Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 balandžio 4d. 17:59

Trys atleidimai ir kitos istorijos: Vladimiras Romanovas ruošėsi žaisti Barselonoje

Vladimiras Romanovas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Vladimiras Romanovas

Buvęs Rusijos futbolininkas ir treneris Anatolijus Korobočka kelerius metus dirbo Edinburgo „Hearts“ futbolo klube, kai jame treneriu dirbo Valdas Ivanauskas, o paradui vadovavo Vladimiras Romanovas. Dabar A.Korobočka Rusijos dienraščiui „Sport-express“ papasakojo apie beprotiškus V.Romanovo valdymo metodus.

Esame daug girdėję apie buvusio bankininko nuotykius vadovaujant Kauno futbolo klubui ir Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandai.

2004-2013 m. jis valdė ir Edinburgo „Hearts“ (Škotija) futbolo klubą, kuriame žaidė keli lietuviai, treneriu dirbo Valdas Ivanauskas, o valdyme dalyvavo dar keli lietuviai.

2006-2008 metais ten keliose pareigose – generalinio ir sporto direktoriaus bei laikinojo trenerio dirbo A.Korobočka – buvęs Maskvos CSKA futbolininkas ir treneris.

Dabar 65 metų rusas labai atvirai papasakojo, kaip vykdavo pokalbiai su V.Romanovu, kuris po „Ūkio banko“ griūties slapstosi Rusijoje.

Pateikiame A.Korobočkos pasakojimo apie V.Romanovą citatas.

Apie trenerių karuselę: „Škotijoje jį mėgo, nestandartinis žmogus. Išsiskyrė ryškiai! Nors ko jis norėjo ir kam reikalingas buvo „Hearts“ suprasti buvo neįmanoma. Turbūt kažkokius verslus per futbolą judino. Bet trenerius keitė vieną po kito.

Man būnant pakeitė vieną, du, tris... Šešis vienetus! Buvo Malofejevas, Valdas Ivanauskas, bulgaras, vengras, aš.“

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Valdas Ivanauskas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Valdas Ivanauskas

Apie algą: „Man mokėjo 1200 svaro sterlingų per savaitę. Plius premijos. Neblogai, bet futbolininkų algos siekė ir po 5 tūkst., po 10 tūkst. svarų per savaitę. Kartą užstrigo banko pervedimai, tad Romanovas paprašė: „Susitark su futbolininkais, kad nesinervuotų. Mokėsiu po kartą per mėnesį, viską iškart. Škotams tai buvo nesuvokiama.“

Apie vagystę: „Škotai atėjo pas mane, skundžiasi, kad rūbinėje dingsta pinigai. Kaip išsiaiškinti? Iškart pagalvojau apie video kamerą, bet škotai purto galvą: „Negalima pagal įstatymą!“ Verskite viską ant manęs. Aš – rusas, jūsų įstatymų nežinau. Pastatėme 2-3 kameras. Po poros dienų pagavome!

Tai australas masažistas eidavo su komanda į treniruotę, o paskui tyliai grįždavo. Per minutę prabėgdavo pro kišenes ir atgal. Pinigus ėmė ne visus, pusę padėdavo atgal. Po 30, 50 svarų. Pasišaukiau: „Tau parodyti vaizdo įrašą?“ Atsakė: „Nereikia, viską supratau.“ Aš sakau: „Pinigus grąžink ir pats iš klubo išeik. Kitaip bus nemalonumų. Tu ne britas, aš irgi. Supratai?“ Pirmuoju lėktuvu išskrido.“

Pirmasis šokas: „Kai Romanovas išleido 250 tūkst. svarų per stovyklą. Kaip tik tada, kai užėmėme antrą vietą Škotijoje ir laimėjome taurę. Tai buvo tarsi premija komandai. Plūduriavome laive, švartavomės Nicoje ir treniravomės. Valgėme ir gėrėme.

Aš dėkingas Romanovui, kad tiek daug pamačiau. Vien jau šventė, kai laimėjome taurę, ko verta – visas Edinburgas išėjo į gatves sutikti atviro autobuso, kuriuo sukome ratus.

Apie mašinas: „Kartą klubo vadovai atvažiavo jo sutikti oro uoste savo brangiomis mašinomis. O jis visus aplenkė, sėdo į mano „Citroen“ ir pasakė: „Važiuojame!“. Kitą dieną man davė Audi Q7 tam atvejui, jei Romanovas vėl pas mane atsisėstų. Jis – be kompleksų. Pamatė, į kokį automobilį persėdau, ir susijuokė: „Kitas reikalas. Suvokė ir jie, kas esi toks.“ Tiesa, paskui vis tiek atėmė, niekšai.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Romanovas eina link savo vietos Edinburgo stadione.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Romanovas eina link savo vietos Edinburgo stadione.

Apie darbą su V.Romanovu: „Pastoviai klausdavo: „Kodėl taip padarei?“. Sakydavau, kad „aš galvojau...“ Nereikia galvoti. Reikia daryti, kaip jis nori. Juk žaislas tai jo.“

Apie V.Romanovo norą žengti į aikštę Barselonoje: „Aš neleidau būti tarp atsarginių per parodomąsias rungtynes su „Barcelona“.

O ką? Jis liesas, guvus. Galėjo sužaisti. Bet mačas vyko pagal UEFA protokolą. Atvažiavo Ronaldinho. Skubotai tokie dalykai nevyksta. Kaip jį išleisti? Nors Romanovas jau buvo sau pasidaręs marškinėlius su pavarde.

Stadione buvo 60 tūkst. žiūrovų, bilietai po 10-15 svarų. Mes pralaimėjome 1:3, garbingai atrodėme. O man po mačo pasakė, kad galiu keliauti namo.“

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vladimiras Romanovas ir Aleksandra Gorijanova
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vladimiras Romanovas ir Aleksandra Gorijanova

Apie atleidimą: „Buvo pas mums toks Pedro, kuris kalbėjo visomis kalbomis: „Volodia sako, kad išvažiuotum“. Na, gerai. Po trijų dienų „Hearts“ klube išgirdau, kad esu atleistas. Bet jau buvau trejus metus išdirbęs. Neblogai!

Mane išlaipino iš jachtos. Malofejevas (tuometinis treneris) davė kažkokius nurodymus. Komanda bėgiojo. Staiga Romanovas pasisuko į mane: „O kam tu apskritai čia reikalingas?“ Patylėjo ir pats atsakė: „Tu čia nereikalingas. Išvažiuok. Aš suklydau.“

Kaip liko dirbti: „Malofejevas turėjo grįžti į Minską, bet dėl paso negalėjo sugrįžti atgal į Austriją, kur stovykloje treniravosi komanda. Malofejevas išskrido, bet tada prasidėjo vargai: Maskvoje niekas nepasitiko, niekas nepadeda. Skambina, panikuoja. Aš įterpiu balsą: „Galiu padėti“. Romanovas muistosi: „O tu kas toks? Užsiims firma.“ Bet po dviejų valandų Malofejevas vėl skambina, skundžiasi, jis gali paklysti kaip vaikas. Romanovas neišlaikė ir suriko Ivanauskui: „Valdai, kam tau du telefonai? Vieną atiduok jam!“ Ir parodė į mane.

Pradėjau skambinti draugams, duoti nurodymus dėl paso – viską suorganizavau. Romanovas klausosi, žiūri.

Nuplaukėme iki Nicos. Romanovas pareiškė: „Telefoną pasilik sau“.

Tuoj prasidėjo nurodymai: Išvyk anksčiau, apžiūrėsi bazę komandai. „Kokią bazę, aš juk atleistas?“. O jis: „Daryk, ką pasakiau.“

Apie kelionę Miunchene: „Kartą mašina vežiau jį į Vokietiją. Romanovas kelias valandas pasakojo, kaip aš ne taip vairuoju, ne ten važiuoju. Nesusilaikiau: „Jūs čia kada nors buvote?“ Jis atsakė: „Ne, pirmą kartą“. Bet jis viską jautėsi žinantis.“

Apie pavogtą automobilį: „Kitą dieną Vokietijoje Romanovas man sakė: „Rytoj ketvirtą ryte važiuosime ten, kur mačiau rugius.“ Kokius rugius? Kur? Pasirodo, kad kažkur pakeliui pamatė. Pajudame 4 valandą ryte – nėra automobilio! Pavogė!

Pakėlėme aliarmą. Pasirodo, senukas, viešbučio savininkas, įvarė į garažą. Norėjo įsiteikti. Išvažiavome. Romanovas kelią rodo. Galvojome, kad nerasime, bet štai jis rėkia: „Va, va, rugiai!“ Išvažiavome iš greitkelio, privažiavome mišką. Romanovas pridėjo pirštą prie lūpų, kad tyliai eičiau iš paskos jam. Galvoju: „Gal aš kvailas? Nesuprantu kažko?“

Norėjau paklausti, o jis: „Tolia, uždaryk burną!“ Kokias penkias minutes vaikščiojome tyloje. Staiga tarsi gamta prabudo, paukšteliai ėmė čiulbėti, patekėjo saulė. Romanovas patenkintas, pasisuko: „Tu praklausei gamtą, šią tylą? Išsivalyk smegenis! O dabar sakyk, ką nori.“

Tikslinuosi, kur vykstame. Jis sako, kad esą jaučia, čia turi būti ežeras. Tokioje vietoje negali nebūti ežero. Ir iš tikrųjų priėjome nuostabų ežerą.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vladimiro Romavono treniruotė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vladimiro Romavono treniruotė

Apie kopimą į kalną: „Kartą užsiropštėme į kalną Edinburge. Didingas kalnas. Iškart mane paskui save tempia, eiti reikia būtinai iš paskos jo. Jei tik žingsniu aplenksi, burba piktas, aš pristabdau. Romanovas visada norėjo nugalėti. Kai tai pavyksta, atsipalaiduoja, tampa geresnis. Neįsivaizduoju kaip dabar gyvena.“

Apie uždarytus kelius: „Jam gi dabar keliai į Europą užverti. Jis galėdavo per sekundę susiruošti ir kažkur išskristi. Kartais man atrodydavo: jis ką – iš Mėnulio? Išprotėjęs? O dabar supratau: toks gyvenimo būdas. Man nieko bloga nepadarė. Leido po Didžiąją Britaniją pakeliauti, supažindino su Rodu Stewartu ir su Alexu Fergusonu. Duodavo mašiną – važiuok kur nori. Aš ir važinėjau po visą Britaniją, net Šiaurės Airijoje buvau.“

Apie kitą atleidimą: „Renkuosi daiktus, staiga apie vidurnaktį Romanovo skambutis: „Tu kur?“ Ruošiuosi, – atsakau. Turi bilietus atvežti, pasakys kada išskristi. „Kur susirengei skristi?“, – klausia jis. Sakau: „Nuo jūsų perdavė, kad keliaučiau šalin.“

O jis: „Ach, kvailiai. Niekuo pasitikėti negalima, viską supainioja. Na, greitai pas mane.“ Atvažiuoju, atsisėdu prieš jį, o jis pareiškia: „O kam aš klubą paliksiu? Jiems? Jie viską sugriaus. Treneris tu nekoks, tai aišku. Na, nieko pastatysime bulgarą. O tu kontroliuok, viskas tavo vadžiose.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Romanovas stebi futbolo rungtynes Edinburge.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Romanovas stebi futbolo rungtynes Edinburge.

Apie sijoną: „Tai buvo ne mačas, o tragedija. Žaidėme su „Aberdeen“, rezultatas 0:0. Mums tinka, kad paimtume bronzą ir patektume į Europos lygą. Bet 94 minutę nuo mūsų žaidėjo kamuolys atšoka ir į savus vartus. Pralaimime.

Man specialiai šventei kiltą pasiuvo, specialią aprangą. Kaip ir visai komandai. O mačas baigėsi va taip. Rūbinėje pasėdėjome tyliai, o kažkas pasiūlo: „Penktą valandą susitinkame ten ir ten.“ Atsakau, kad aš nieku neisiu.

Nėjau. O Romanovas skambina savo lietuviams: „Pažiūrėkite, kur ta bobutė?“ Tie klausia: „Kokia bobutė?“ Atsako: „Na, Korobočka. Sijoną užsimovė, vaikšto? Patikrinkite, ar triusikų nepamiršo.“ Atsako, kad neatėjau. „Ach, neatėjo? Vadinasi, vis dar vyras.“

Apie nurodymus dėl sudėties: „Tą patį sezoną žaidėme su kažkuo 0:0, spaudžiame. Ateina Romanovo nurodymas: „Įleisk Ivanauską!“ (pasakojime klaida, nes V.Ivanauskas nežaidė, o treniravo Škotijos klubą). Gerai, įleidžiu. Po minutės išvaro mūsų gynėją, pralaimime 0:4. Grįžtu namo, žiūriu: praleistas skambutis, vienas, antras, trečias – 40 iš eilės praleistų skambučių. O aš nekeliu.

Kas gi kitas skambins, jei ne Romanovas. Jis piktas, visko prikalbės. Suprantu, kad tuoj pats ateis, nes žino kur gyvenu. Galiausiai pakeliu telefoną: „Taip, Vladimirai“. Girdžiu eilę keiksmų. Viską išklausiau ir atsakau: „Prie telefono dar nepripratau.“ Pauzė. Jis: „Rimtai? Be klausimų. Jei mano komandos treneris nežino, kaip telefonu naudotis, tai kaip jis gali laimėti? Tolia, klausimų nebėra. Nežino kokį mygtuką paspausti.“

„15min“ archyvo nuotr./V.Romanovas valdė ir Kauno futbolo klubą, kuris paskui bankrutavo.
„15min“ archyvo nuotr./V.Romanovas valdė ir Kauno futbolo klubą, kuris paskui bankrutavo.

Apie trenerio pokalbį su Romanovu: „Girdžiu kaip Malofejevas kalbasi su Romanovu: Vladimirai, kaip gali taip sakyti? Aš pasaulio čempionate Anglijoje žaidžiau. Tai aš nesuprantu nieko futbole?“ Romanovas ramiai patvirtina: „Nesupranti.“ Malofejevas suriko: „Eik tu žinai kur!“ Jis atbėga pas mane ir pasakoja: „Jis pasakė, kad aš kvailys, nieko futbole nesuprantu.“ Ir metė telefoną ant grindų taip, kad jis sudužo į šipulius. Aš sulipdau telefoną, įdedu kitą kortelę, iškart skambutis. Romanovas: „Nežinai, kur tas kvailys?“

Romanovas nežinojo, kad gyvenome greta. Sakau, kad mes ne kartu. Apsimetu, kad nesuprantu: „Kas yra kvailys?“. Romanovas atsako: „Tai gi Eduardas (Malofejevas). Įsivaizduoji, ką jis šneka? Jis ligonis, jis tikras ligonis.“ O šis mano kambaryje dūsauja, rankos dreba.

Romanovas man sako: „Klausyk, surask jį. Jis gi galutinai išprotės, pro langą iššoks. Arba gerti pradės. Neleisk jam.“ Pažiūrėjau, Eduardas iš tiesų sau pilasi ir man tiesia stiklinę: „Susidaužiame!“

Po dešimt minučių perskambinu Romanovui, sakau, kad radau Eduardą, perduodu ragelį. Girdžiu: „Tu ką, įsižeidei? Kvailį vaidini?“. O treneris atsako: „Volodia, jūs juk cerkves statote. Esate šventas žmogus. Kaip galėjote apie man taip pasakyti?“ O aš sėdėjau, klausiausi pokalbio, tapo baugu.

Tą patį vakarą Romanovas man davė nurodymą: „Tu jį prižiūrėk, jis dabar ne formoje, regis, išgėrė. Pasėdėk su juo, pažiūrėkite televizorių, tegu nusiramina.“ O Malofejevas vėl už stiklinės, siūlo išgerti. Išgėrėme, bandau raminti situaciją: „Ko tu dėl Volodios įsižeidi? Jis normalus.“ Vėl paskambino Romanovas: „Tas beprotis neatsirado?“ Taip ir vyko vakarai.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vladimiras Romanovas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vladimiras Romanovas

Apie draugystę su lietuviais: „Su juo (Romanovu) gėriau labai retai. Tai nebuvo mano gyvenimo tikslas. Romanovas pats prašė, kad apsaugočiau jį nuo kitų girtuoklysčių. Lietuviams paruošdavau stalą. Iš pradžių jie žiūrėjo į mane atsargiai, paskui suprato, kad esu atviros širdies – susidraugavome. Vis į Lietuvą mane kvietė. Kažkada nuvažiavau, nuostabiai sutiko, po restoranus vedžiojo.“

Apie galutinį atleidimą: „Kažkas Romanovui pagiedojo: „Kad ir ką darytum Korobočka padarys savaip.“ O jį tai labiausiai ir žeidė. Tada važiavau su klubo mikroautobusu, man patikdavo vairuoti per visą Europą. Prisidėjau kamuolių, kad į lėktuvą nereikėtų grūsti. Pakeliui į Miuncheną pas draugus užsukau, o jo skambutis mane užtiko prie Amsterdamo.

Romanovas sako: „Tolia, mes nutrauksime su tavimi kontraktą. Čia sklando kalbos, kad tu darai, ką nori, manęs neklausai. Tai galutinai.“ Sakau: „Vladimirai, jokių problemų.“ Man nuoskaudų neliko, tik dėkingumas. Palikau automobilį prie viešbučio. Išsinuomojau kitą ir iškeliavau.

Jie paėmė vietoj manęs kažką iš „Chelsea“. Buvusį trenerį. Prie progos Romanovas pasakė: „Suprask, man reikia kažko naujo.“ Man nekilo klausimų. Treji su puse metų „Hearts“ klube – ženklus laikotarpis. Man net dabar patinka su Romanovu susitikti.“

15min nuotr./Vladimiras Romanovas pernai stebėjo rungtynes tarp „Chimki“ ir „Žalgirio“ Maskvoje
15min nuotr./Vladimiras Romanovas pernai stebėjo rungtynes tarp „Chimki“ ir „Žalgirio“ Maskvoje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką