Ant dažno kampo – oranžinė spalva: ant kavinės stogo plazda vėliava, ant dviratininko kuprinės – mažytis kamuolio ženkliukas, o prie „Johan Cruijff ArenA“ stadiono visą dieną būriuojasi sirgaliai ir miesto svečiai, vilkintys marškinėlius su skaičiumi 14.
Dvikova su Lietuva didelio ažiotažo nekelia, bet 42 tūkst. bilietų į 55 tūkst. vietų turintį stadioną vis tiek buvo parduoti.
Ir tikrai aišku, kad rungtynės bus žaidžiamos užtraukus stogą. „Matant mūsų dabartinius orus – 100 proc.“, – rungtynių išvakarėse tikino Nyderlandų futbolo asociacijos darbuotojas.
Šalyje, kur dviratis yra gyvenimo būdas, futbolas – beveik religija. Tik ne triukšminga, o metodiška, racionali, įaugusi į miesto kasdienybę taip pat natūraliai, kaip rytinė kava.
Vaikščiodamas po Amsterdamo rajonus ir net lapkričio viduryje matydamas futbolo aikštynus pilnus vaikų, supranti, kad futbolas čia neatrodo kaip atskiras pasaulis – jis tarsi išaugo iš pačios šalies kultūros.
Paprastumas, disciplina, tvarka, bet kartu – kūryba, laisvė ir pasitikėjimas savimi. Kaip ir jų architektūra: aiškios linijos, bet viduje – šviesa ir erdvė.
Nyderlandų futbolo fenomenas prasidėjo ne nuo stadiono, o nuo idėjos. Aštuntajame dešimtmetyje Rinus Michelsas ir talentingiausias jo mokinys Johanas Cruyffas pakeitė viską, ką žinojome apie žaidimą. Jų pasauliui pristatytas totalinis futbolas, arba tiesiog Total football – tai ne taktika, o mąstymo būdas: kiekvienas žaidėjas gali bet kur bet kuriuo metu. Nėra fiksuotų pozicijų, tik erdvės, kurias reikia suprasti ir išnaudoti.
Tai futbolas, kuriame svarbiausia – galva, o ne raumenys. „Futbolas yra paprastas žaidimas, bet jį žaisti paprastai yra sunkiausia“, – kadaise yra pažymėjęs J.Cruyffas ir ši jo citata iki šiol kabo ant „Ajax“ treniruočių centro sienos.
Erdvė, tvarka ir kūryba
Ši filosofija nepaseno.
Struktūra, kontrolė, erdvės valdymas – tai olandiškos idėjos, kurios keliauja per kartas kaip paveldas. J.Cruyffo mokiniai dabar jau patys tapo mokytojais ir ši grandinė tęsiasi iki šiol.
Amsterdame labai lengva pamatyti, kad Nyderlanduose futbolas nėra elitinė privilegija. Kiekviename rajone – aikštelė, kiekviename parke – metaliniai varteliai, šalia mokyklų – sintetinės dangos aikštynai su šviesomis.
Atrodo savaime suprantama, bet iš tiesų – tai politinis sprendimas, kultūros prioritetas.
Šalis sąmoningai investuoja į vaikų žaidimą, o ne į stadionų fasadus. Karališkoji Nyderlandų futbolo asociacija (KNVB) sukurta kaip švietimo institucija. Tūkstančiai trenerių kasmet dalyvauja kvalifikacijos kursuose, kuriuose dėmesys skiriamas ne taktinėms schemoms, o pedagogikai: kaip kalbėtis su vaikais, kaip lavinti jų vaizduotę, kaip paskatinti sprendimų priėmimą. Visi žaidžia mažais formatais: 3 prieš 3, 4 prieš 4. Kiekvienas gauna kamuolį, visi mokosi spręsti situacijas.
„Nesakome vaikams, kur bėgti. Mes klausiam – ką jie mato“ – olandiškas požiūris į futbolą: mokymasis spręsti situacijas, o ne nurodymų dalijimas. Jie tiki, kad kurti gali ne tik išskirtinio talento vaikai. Jie tiki, kad tai yra įgūdis, kuri galima išugdyti. Toks požiūris formuoja ne tik žaidėjus – jis formuoja sąmoningus piliečius.
Trys laboratorijos
Nyderlandų futbolo identitetas turi tris stulpus – Amsterdamą, Eindhoveną ir Roterdamą. „Ajax“ – filosofijos sargas, PSV – technologinis centras, „Feyenoord“ – darbo etikos simbolis. Kiekvienas klubas turi savo estetiką, bet visų šaknys tos pačios.
„Ajax“ akademijoje vaikus futbolą žaisti moko taip, kaip konservatorijoje mokoma muzikos – ne atmintinai, o per pojūtį. Mokiniai turi suprasti ritmą, tempą, intonaciją. Niekas neleidžia treniruotis be kamuolio, čia svarbiausia ne fizinė forma, o erdvės suvokimas. „Jei turi kamuolį – turi problemą. Klausimas, kaip ją išspręsi“ – tokias ir panašias J.Cruyffo citatas čia žino kiekvienas devynmetis.
PSV – visai kitas pasaulis. Eindhoveną galima vadinti Nyderlandų futbolo „tyrimų laboratorija“, šalies inžineriniu protu. Klubas bendradarbiauja su „Philips“ technologijų centru ir buvo vienas pirmųjų, pradėjusių sekti žaidėjų judesius sensoriais. Surinkti duomenys leidžia realiu laiku vertinti jų sprendimus ir fizinę būklę. Tai futbolas, kuris vis labiau matuojamas skaičiais, tačiau svarbiausius sprendimus vis tiek lemia žmogaus intuicija.
„Feyenoord“ filosofijoje žemės kvapas jaučiamas stipriausiai. Roterdamas – darbininkų miestas, kur futbolas – garbės reikalas, o emocijos – žaliava. Čia dominuoja stiprūs charakteriai, bendruomenės jausmas, meilė savo miestui. Roterdamas nekuria stiliaus, jis kuria ištikimybę, futbolas ten ne estetika, o identitetas.
Trys miestai – trys temperamento kryptys, bet visas jas jungia viena gija – bendras futbolo kalbos kodas. Kai jaunuolis pereina iš vienos akademijos į kitą, jis nepraranda pagrindų, nes visoje šalyje futbolas mokomas ta pačia gramatika. Tai tarsi kalba, kurią moka visi olandai – nuo kiemo padaužų iki tų, kurie pirmadienį žengs į aikštę prieš Lietuvą „Johan Cruyff ArenA“.
Kaip dailininkas žiūri į drobę, o architektas – į brėžinį, taip olandų futbolininkas mato aikštę.
Tobula geometrija
Kai šeštadienio rytą vaikštinėjant tarp Amsterdamo kanalų, trumpam stabtelėjau pasižiūrėti vietinės reikšmės, bet labai dvasingai kovojusių dvylikamečių varžybų, akyla lietuvio akis užkliuvo ties šonine linija stovėjusių tėvų, kurie viską ramiai stebėjo iš šalies. Atrodo, kad nieko niekam nereikia aiškinti – kiekvienas vaikas jaučia, kad čia žaidimas turi taisykles, bet taisyklės skirtos tam, kad leistų improvizuoti.
Olympisch stadion kvartalo aikštelėje puikiai matyti, kodėl Nyderlandų futbolas, kaip ir pats Amsterdamas, atrodo toks geometriškas. Jie nuolat juda, keičiasi vietomis, kuria trikampius – tą pačią formą, kurią matome „Barcelona“ ar „Manchester City“ atakose.
Tai ne instinktas, o įprotis. Olandai tiki, kad erdvės valdymas – tai aukščiausia žaidimo išraiška. Jie moko, kad svarbiausia ne kamuolio valdymas, o gebėjimas išnaudoti tuštumą. Tokia mintis artima architektūrai ar urbanistikai – srityse, kuriose Nyderlandai taip pat garsėja racionalumu ir estetika.
Kai matai jų futbolą, atrodo, kad tai ta pati logika, kuria sutvarkyta kanalų sistema, išplanuoti miestai ar dviračių infrastruktūra. Kiekvienas žingsnis turi vietą, bet kartu palieka erdvės improvizacijai. Futbolas čia turi būti gražus, bet estetika ateina iš struktūros. Laisvė be tvarkos – chaosas, tvarka be laisvės – nuobodulys. Panašu, kad olandai rado aukso vidurį.
Laimėti neužtenka
Vakare Amsterdamas keičiasi. Iš langų sklinda muzika, į barus plūsta miestiečiai, gatvėse pakvimpa Frikandel dešrelėmis ir lietumi, o miesto centre oranžinė (žinoma, ir raudona) tampa vis labiau dominuojančia spalva, nors rungtynės su Lietuva bus žaidžiamos tik pirmadienį.
Prie Arena Boulevard užeigų nusidriekia lankytojų eilės, alus ir kava teka vienu ritmu, kažkur ant stogo groja mažas džiazo ansamblis.
Šalia manęs stovi pagyvenęs vyras su senu džinsiniu „Ajax“ švarku, ant kurio nugaros išblukęs numeris 14.
„Cruyffas buvo ne tik žaidėjas, – sako jis pusbalsiu. – Jis išmokė mus žiūrėti į futbolą kaip į meną“.
Šis sakinys puikiai įrėmina visą dieną trukusius mano pasivaikščiojimus po Amsterdamą ir sugertus vaizdus, jame – visa Nyderlandų futbolo esmė. Jiems svarbu ne tik laimėti, bet laimėti gražiai. Ir tai nacionalinis įprotis, lygiai toks pat kaip tvarkingai pastatyti dviratį.
Rustig aan
Sekmadienio rytas ir Amsterdamas vėl gyvena savo ritmu. Kanalų vanduo atspindi nedrąsią saulę, dviratininkai skuba į darbą, virš Museumplein plazda vėliavos su liūtu ir trimis iksais. Miestas tarsi sako: „Mes žinome, ką darome“.
Ir tas užtikrintumas – tylus, neiššaukiantis, nepertraukiamas – turbūt ir yra didžiausias Nyderlandų futbolo fenomenas.
Ne vienerius metus šioje šalyje gyvenęs rašytojas Simonas Kuperis savo naujausioje knygoje „World Cup Fever“ rašo, jog užsienyje klaidingai manoma, kad Oranje pasaulio čempionatų istorija (pralaimėjo visus tris žaistus finalus 1974, 1978 ir 2010 metais) yra tragedija.
Olandai priešingai – didžiuojasi savo pasiekimais, nes nė viena kita maža šalis per pastaruosius dešimtmečius nepasiekė tokių rezultatų. Po pralaimėjimo 1974 m. finale komandą namuose pasitiko džiūgaujančios minios. J.Cruyffas visada tvirtino, kad Oranje „tikrai“ laimėjo tą pasaulio čempionatą, nes žmonės ir praėjus keliems dešimtmečiais prisimena šią komandą bei jos demonstruotą žaidimo stilių.
Ir iš tiesų. Amsterdame supranti, kad futbolas vietiniams nėra būdas pasiekti šlovę. Tai būdas gyventi. Kaip jie sako – rustig aan – ramiai, neskubant.
