Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 04 21, 20:51

Vokietijos futbolo ikona P.Lahmas: nuo auksinio triumfo Rio iki prisiminimų apie V.Ivanauską

Pepas Guardiola jį laiko vienu intelektualiausių ir geriausių futbolininkų, kuriuos jam yra tekę treniruoti, o taktikos genijumi tituluojamas katalonas tokiomis frazėmis šiaip sau nesimėto. Legendinis Vokietijos rinktinės ir Miuncheno „Bayern“ kapitonas Philippas Lahmas davė išskirtinį interviu 15min.

Pasaulio čempiono titulas, Čempionų lygos trofėjus, FIFA pasaulio klubų taurė, UEFA supertaurė, aštuonios „Bundesliga“ lėkštės, šešios DFB taurės. Per savo futbolininko karjerą P.Lahmas laimėjo beveik viską.

Berniukas, kadaise Miuncheno Olimpiniame stadione padavinėjęs kamuolius ryškiausioms to meto „Bayern“ žvaigždėms, savo svajonę įgyvendino neturėdamas išskirtinių fizinių savybių, rungtyniaudamas „mažiausiai svarbioje“ krašto gynėjo pozicijoje, bet genialiai pasinaudodamas tuo, kas futbole svarbiausia – galva.

Būdamas vos 170 cm ūgio P.Lahmas visada gebėjo pasirinkti tiesiausią kelią, ir būtent tai darė jį tokį ypatingą.

Jei turi mažiau pieštukų, privalai daugiau galvoti, kaip juos išnaudoti – šis teiginys bene geriausiai atspindi tai, koks futbolo aikštėje buvo Philippas.

„Jis yra vienas fantastiškiausių žaidėjų, kuriuos kada nors treniravau, ir, be abejonės, vienas protingiausių. Philippą galėjau statyti į 10 pozicijų, nes jis unikaliai supranta šį žaidimą. Tai brangiausia dovana, kokią tik gali turėti treneris: išskirtinis žmogus bei išskirtinis žaidėjas, jis buvo nuostabus“, – yra sakęs P.Guardiola.

P.Lahmo unikalumą puikiai iliustruoja vienas faktas – per savo profesionalaus futbolininko karjerą jis sužaidė 765 rungtynes, iš kurių 112 nacionalinėje rinktinėje, ir netgi būdamas gynėju negavo nė vienos raudonos kortelės (60 geltonų).

Nepaprastu įžvalgumu ir nuovoka aikštėje pasižymėjęs futbolininkas, tokius pačius pamatuotus sprendimus priimdavo ir gyvenime. Akimirką, kai 2014-ųjų liepos 13-ąją legendinėje Rio de Žaneiro „Maracana“ virš savo galvos iškėlė žymiausią italų skulptoriaus Silvio Gazzaniga šedevrą, jis puikiai suprato, kad nuo šiol likęs vienintelis įmanomas kelias – žemyn.

Imago / Scanpix nuotr./Philippas Lahmas su pasaulio čempionų taure
Imago / Scanpix nuotr./Philippas Lahmas su pasaulio čempionų taure

Interviu 15min bavaras neslėpė, jog jį visuomet domino tik didelių tvenkinių lenktynės, o įveikus patį svarbiausią pasidarė neįdomu. Ir tada P.Lahmas nusprendė išlipti.

Karjerą nacionalinėje rinktinėje vokietis baigė pačiame karjeros zenite – laikydamas rankose geidžiamiausią planetos futbolo gralį, prieš metus triumfavęs Čempionų lygos finale ir būdamas vos 30-ies.

Vėliau dar trejus metus pažaidė savo gyvenimo komandoje „Bayern“, susirinko tiek pat „Bundesliga“ titulų, dvi Vokietijos taures ir sustojo taip pat.

Be didelių fanfarų. Be pasiaiškinimų. Su vokiečiams būdinga pagarba.

Nepriekaištingos reputacijos kapitonas visuomet turėjo ir moralinį svorį, ir visuomenės palaikymą.

Žvaigždės tam, kad į jas žiūrėtume, o ne tam, kad liestume. P.Lahmas visada puikiai tai suprato. Net ir būdamas pirmo ryškumo Vokietijos futbolo ikona, jis privengdavo dėmesio ir sugebėdavo savo asmeninį gyvenimą laikyti atokiau nuo prožektorių šviesų bei žurnalistų mikrofonų. Jo vestuvėse su Claudia Schattenberg, mergina, su kuria susipažino dar būdamas šešiolikos, dalyvavo vos vienas futbolininkas – vaikystės draugas ir geriausias partneris teniso korte ar prie snukerio stalo Andreasas Ottlas.

Vienintelis rimtesnis šurmuliukas, susijęs su P.Lahmo pavarde, Vokietijoje kilo 2011-aisiais, kai būdamas vos 27-erių gynėjas išleido autobiografinę knygą Der feine Unterschied: Wie man heute Spitzenfußballer wird (Subtilus skirtumas: kaip tapti geriausiu futbolininku).

Apžvelgdamas karjerą, asmenines patirtis bei Vokietijos futbolo socialinį kontekstą, P.Lahmas drąsiai analizavo ir savo buvusių trenerių darbą, ir išsakė nemažai kritikos Rudi Volleriui, Jurgenui Klinsmannui, net Ottmarui Hitzfeldui.

Jauno žaidėjo teiginiai apie didžiausias Vokietijos futbolo pergales padovanojusius dinozaurus sutikti nevienareikšmiškai. Bet per kitus trejus metus P.Lahmas atvedė savo bendražygius į tas pačias viršukalnes, kur kadaise stovėjo jo knygos veikėjai. Ir kritikų strėlės kaipmat atšipo.

Imago / Scanpix nuotr./Philippas Lahmas (kairėje) ir Jurgenas Klinsmannas (dešinėje)
Imago / Scanpix nuotr./Philippas Lahmas (kairėje) ir Jurgenas Klinsmannas (dešinėje)

Buvo manoma, kad baigęs karjerą jis perims „Bayern“ sporto direktoriaus pareigas, kai šis postas liko laisvas dėl ligos pasitraukus Matthiasui Sammeriui, tačiau P.Lahmas šios garbės atsisakė, teigdamas, jog nori pailsėti nuo to, kuo gyveno nuo pat vaikystės.

Arčiau futbolo jis sugrįžo tik prieš kelerius metus, sutikęs tapti 2024-ųjų metų Europos čempionato ambasadoriumi. Kai P.Lahmas pasiekė dar vieną karjeros pergalę ir Vokietijai UEFA suteikė organizatorės teises, tituluotas gynėjas tapo būsimo turnyro direktoriumi.

Duodamas interviu 15min P.Lahmas sugrįžo į svarbiausias karjeros pergales, pasidalijo mintimis apie Vokietijos futbolo dabartį bei ateitį, įvertino „Bayern“ dominavimą bei prisiminė „Bundesliga“ čempionate kadaise žaidusį dabartinį Lietuvos rinktinės trenerį Valdą Ivanauską.

– Philippai, P.Guardiola jus ne kartą yra pavadinęs futbolo profesoriumi ir vienu intelektualiausių auklėtinių, su kuriais jam yra tekę dirbti. Atrodytų, jog tokiais Pepo epitetais apibertas žmogus yra pasmerktas būti treneriu – ar niekada nesvarstėte imtis šio amato? 15min pradėjo pokalbį su P.Lahmu.

– Tokio klausimo sulaukiu nuo pat tos dienos, kai apsisprendžiau baigti karjerą. Prisimenu, jog paskutinį mano sezoną Miunchene, vadovaujant Carlo Ancelotti, netrūko su tuo susijusių linksmų kuriozų. Vieną dieną pasakiau treneriui, kad po sezono kabinu batelius ant vinies, o jis iš pradžių tuo nepatikėjo ir atšovė, kad „nejuokaučiau, nes galiu žaisti bent iki 40-ies“. Kai suprato, kad čia ne pokštas, jis dar kartą pasikvietė mane pokalbio ir siūlė prisijungti prie trenerių štabo. Bet ir tuomet aš pasakiau ne, nes norėjau kurį laiką pailsėti nuo futbolo.

„Scanpix“ nuotr./Philippas Lahmas
„Scanpix“ nuotr./Philippas Lahmas

– Aikštėje išsiskirdavote ramybe ir kapitoniškomis savybėmis. Ar bandėte sau kada atsakyti į klausimą, kas suformavo tokį P.Lahmo lyderio charakterį?

– Labai svarbu, kad žaidžiau vienoje komandoje ir galėjau mokytis iš tokių kapitonų kaip Oliveris Kahnas, Michaelis Ballackas ar Markas Van Bommelis. Visi jie buvo skirtingi, tačiau pasižymėjo stipriai išreikštomis lyderio savybėmis. Nenorėjau jų kopijuoti, tiesiog stengdavausi su kiekvienu komandos žaidėju ar klubo nariu bendrauti pagarbiai, tame pačiame akių lygyje, kalbėtis įvairiomis temomis, mėgau diskusiją. Tokia buvo mano lyderystė, mano filosofija. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, manau, jog toks elgesys pasiteisino, mes buvome laiminti komanda, mums sekėsi, bet labai svarbu, kad visa tai atitiko mano charakterį ir vertybes.

– Karjerą baigėte būdamas vos 33-ejų, o iš nacionalinės komandos pasitraukėte dar trejais metais anksčiau.

– Viskas įvyko palengva. Nėra taip, kad vieną dieną atsibundi ir sakai: „šiandien baigiu karjerą“. Tas jausmas bręsta iš lėto. Buvau kapitonas rinktinėje, kapitonas „Bayern“ klube ir visada šias pareigas norėjau atlikti šimtu procentų. Viena vertus, tai didžiulė garbė, kita vertus, didžiulė atsakomybė, kuri ilgainiui pradeda varginti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Akimirką pajutau, kad tiesiog atėjo laikas baigti. Visada buvau iš tų, kurie patys mėgsta priimti sprendimus. Manasis buvo toks...

– Vokietijos rinktinę palikote aukščiausiame įmanomame taške – po 2014-ųjų pasaulio čempionato finalo. Ar tai būtų buvę jūsų paskutinės rungtynės su Die Mannschaft marškinėliais, net jei tą vakarą „Maracana“ stadione būtumėt pralaimėję Argentinai?

– Taip. Dar prieš turnyrą jaučiau, kad tai man bus atsisveikinimas. Nenorėjau užimti kažkieno vietos, buvau tvirtai apsisprendęs, kad noriu suteikti galimybę ir šansą jaunesniems žaidėjams imtis lyderystės. Su šiek tiek sėkmės mes netgi tapome pasaulio čempionais.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Philippas Lahmas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Philippas Lahmas

– Ši pergalė, neabejotinai, svarbiausia jūsų karjeroje...

– Tikrai taip, triumfas pasaulio čempionate ir 2013-ųjų laimėtas Čempionų lygos finalas yra šlovingiausios akimirkos, tačiau yra ir daugiau dalykų, kurių užmiršti tiesiog neįmanoma.

Puikiai prisimenu savo pirmąsias rungtynes „Bundesliga“ čempionate, savo debiutą Čempionų lygoje. Kaip stovėjau ir klausiausi to didingo himno.

Stipriai į atmintį įsirėžęs ir pirmas mačas Vokietijos rinktinėje. Tuomet žaidėme draugiškas rungtynes Kroatijoje. Galimybė atstovauti Vokietijai man visuomet buvo didžiausia privilegija. Prieš rungtynes giedant himną bėgiodavo šiurpuliukai. Ir taip būdavo visada – tiek žaidžiant pirmąsias rungtynes, tiek prieš finalą Rio de Žaneire. Tai buvo vaikystės svajonė, kuri išsipildė.

– Gimėte Miunchene ir visą savo profesionalią karjerą žaidėte Bavarijoje. Buvo kalbų, kad galite likti klube ir užimti sporto direktoriaus poziciją, tačiau prieš kelerius metus šių pareigų atsisakėte. Bet turbūt naivu tikėtis, kad jūsų ir „Bayern“ sąjunga baigėsi tašku, o ne daugtaškiu...

– „Bayern“ klube praleidau visą savo karjerą, išskyrus du sezonus, kai buvo paskolintas „Stuttgart“ komandai. Neturiu ko slėpti, nuo mažų dienų esu suaugęs su šiuo klubu, išgyvenau čia daug puikių akimirkų ir visada „Bayern“ jausiu ypatingus jausmus. Kas bus ateityje, kol kas man sunku pasakyti. Artimiausiu metu manęs laukia didelė ir svarbi užduotis – 2024-ųjų Europos čempionatas Vokietijoje. Esu paskirtas turnyro direktoriumi, tad dabar mano visos mintys sukasi apie šį turnyrą. Bet niekada nesakau niekada. Futbolo pasaulyje viskas keičiasi labai greitai.

– Šį šeštadienį „Bundesliga“ čempionate bus žaidžiamas, ko gero, svarbiausias šio sezono mačas, kuriame „Bayern“ savo aikštėje priims Dortmundo „Borussia“ futbolininkus („Der Klassiker“ Lietuvoje nuo 19:30 val. tiesiogiai transliuos „Viaplay“, – aut. past.). Kokius sentimentus kelia šių dviejų komandų akistatos?

– Žinoma, geriausios emocijos kyla prisimenant 2013-ųjų Čempionų lygos finalą. Rungtynių pradžioje stipriai strigome, tačiau galiausiai jas pavyko laimėti. Tas Čempionų lygos trofėjus buvo gražiausia pergalė, ypač turint omeny tai, kad prieš tai Dortmundui buvome pralaimėję keletą svarbių akistatų. Puikiai prisimenu 2012-ųjų DFB taurės finalą, kai nusileidome 2:5. Visi mačai su „Borussia“ tuo metu būdavo labai įtempti ir mes žymiai dažniau pralaimėdavome, nei tai nutinka šiomis dienomis. Visgi svarbiausioje akistatoje 2013-aisiais Londono „Wembley“ stadione triumfavome mes.

Imago / Scanpix nuotr./Philippas Lahmas ir Bastianas Schweinsteigeris
Imago / Scanpix nuotr./Philippas Lahmas ir Bastianas Schweinsteigeris

– „Bayern“ laimėjo jau devynis „Bundesliga“ čempionatus iš eilės ir užtikrintai artėja link dešimtojo. Kas galėtų nutraukti šį bavarų viešpatavimą?

– Jei atvirai, tai šiuo metu Vokietijoje nematau nė vienos komandos, kuri „Bayern“ galėtų mesti iššūkį. Jie yra geresni už visus, o kai žiūriu į „Borussia“, man akivaizdu, kad tai nėra stabiliai laiminti komanda viso sezono metu – per daug pralaimėjimų, per daug lygiųjų. Ir net jei „Bayern“ turi prastą atkarpą, Dortmundas nesugeba tuo pasinaudoti.

– „Borussia“ buvo paskutinė komanda, kuri „Bundesliga“ čempionate įveikė „Bayern“, laimėjusi 2011 ir 2012 metų pirmenybes. Tuo metu pats vilkėjote bavarų marškinėlius ir galite geriausiai pasakyti, kuo Dortmundas buvo pranašesnis?

– Tuomet mūsų komandoje vyko nemažai permainų, keitėsi keli treneriai. Kiekvienas iš jų atėjo su savo žaidimo sistema ir filosofija, ir jos viena su kita neturėjo nieko bendro. Tuo tarpu Dortmundas su Jurgenu Kloppu per kelerius metus tapo labai stabilia komanda, turėjo aiškią kryptį ir padarė didelę pažangą. Žaidėjai tikėjo treneriu ir jo idėjomis, o treneris – savo žaidėjais. Jie stipriai apsunkino mums reikalus, bet svarbiausia, kad tiek 2010–2011 m., tiek 2011–2012 m. sezonuose laimėjo abejas tarpusavio rungtynes. Jei pralaimi du kartus per sezoną tokius svarbius mačus, vargu ar turi šansų tapti čempionu. Tai buvo didžiausia mūsų problema. Antrą sezoną abu mačus pralaimėjome minimaliu rezultatu 0:1. Atrodo, skirtumas nedidelis, bet tai yra šeši taškai, kuriuos pelno varžovas, o tu lieki su nuliu. Taigi lemiamas faktorius buvo tarpusavio dvikovos ir, deja, mes visas jas pralaimėjome...

– Vokietijoje vis garsiau kalbama apie Erlingo Haalando ateitį ir galimą persikėlimą į „Bayern“. Ar įsivaizduotumėte, kad norvegas galėtų Miunchene taip pat sėkmingai pakeisti Robertą Lewandowskį?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką