Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Žalgirio“ čilietis Diego Oyarzunas – žinomos futbolo dinastijos tęsėjas

Diego Oyarzunas Interviu
Sauliaus Čirbos/fkzalgiris.lt nuotr. / Diego Oyarzunas
Šaltinis: 15min
0
A A

FK „Žalgirio“ naujokas Diego Oyarzunas vis labiau apsipranta su gimtinės ilgesiu ir tuo, jog pro savo buto langą mato Vilniaus televizijos bokštą juosiančius miškus, o ne gimtojo Santjago gatves. 24-erių metų gynėjas išpildė savo svajonę – pasirašė sutartį su Europos klubu, su kuriuo per pirmą mėnesį sužaidė keletą įsimintinų rungtynių.

D.Oyarzunas debiutavo jubiliejiniame „Žalgirio“ mače su Geteborgo IFK klubu, kitą savaitę kontrolinėje akistatoje pelnė pergalę atnešusį baudinį į Borisovo BATE ekipos vartus ir vėliau debiutavo Čempionų lygoje, kai buvo mestas į kovą atsakomosiose rungtynėse su Razgrado „Ludogorec“ futbolininkais. Pasitraukimas iš svajonių turnyro kovų čilietį nuliūdino, tačiau futbolininkas pakėlė galvą aukštyn ir sieks kitais metais į jį sugrįžti.

D.Oyarzunas tikėjosi, jog taps pirmuoju Čilės futbolininku Lietuvos čempionate, tačiau taip nenutiko. Žalgiriečio nusivylimui, krikšto A lygoje dar 2005 metais sulaukė jo tėvynainis Enzo Ferrari, atstovavęs Marijampolės „Sūduvai“. Visgi gynėjas to pernelyg nesureikšmino ir sieks geru bei pasiaukojančiu žaidimu užsitarnauti sirgalių simpatijas, kurių gimtinėje sulaukia išties nemažai. Čilėje D.Oyarzunui tenka nemažai dėmesio, kadangi jo tėtis yra garsus fizinio pasirengimo treneris, o senelio garbei netgi pavadintas stadionas.

– Kaip prasidėjo jūsų futbolininko karjera Čilėje?

– Augau Čilės sostinėje Santjage, o futbolą pradėjau žaisti nuo 11 metų ir visada rungtyniavau gynybos grandyje. Tėtis taip pat norėjo, jog žaisčiau tenisą, bet futbolas užkariavo mano širdį. Pradėjau savo kelią tituluotame „Universidad Catolica“ klube, kuriame taurės mače pavyko debiutuoti. Vėliau buvau skolinamas aukščiausios lygos komandoms, kur įgavau sau reikalingos žaidybinės praktikos.

Mano senelis Nelsonas Oyarzunas buvo labai garsus Čilės treneris, kuris studijavo Vokietijoje ir sugrįžo su naujomis idėjomis, kurios tuo metu buvo revoliucinės šalies futbole.

– Vėliau persikėlėte į kitą Santjago klubą – „Palestino“. Kaip ten atsidūrėte?

– Dar sykį sugrįžus į „Universidad Catolica“ klubą ir treneriui nemačius mano rolės jame, nusprendžiau nutraukti kontraktą ir vykti kitur. Netrukus man paskambino „Palestino“ treneris Nicolasas Cordova ir pasiūlė atvykti į jo treniruojamą klubą. „Palestino“ yra labai gerbiama komanda Čilėje, atstovaujanti ten įsikūrusiai palestiniečių bendruomenei.

Čilėje yra viena iš didžiausių palestiniečių bendruomenių pasaulyje, tad ją palaiko visame pasaulyje gyvenantys šios tautos atstovai. „Copa Sudamericana“ turnyre žaidėme Peru, Argentinoje, Paragvajuje bei Brazilijoje ir mus visur palaikė vietos palestiniečių bendruomenės. Tokia meilė klubui tikrai žavi, suprantame, jog jų situacija yra sudėtinga ir stengiamės sirgalius kuo dažniau džiuginti pergalėmis. Palestiniečiai sako, kad „Palestino“ yra jų antra rinktinė ir tai tikrai jaudina. Klubo vadovybėje – vien palestiniečiai ir jie su kiekvienu žaidėju elgiasi tarsi su sūnumi.

– Tęsi savotišką Oyarzunų šeimos futbolo dinastiją, tad papasakokite plačiau apie senelį ir tėtį.

– Mano senelis Nelsonas Oyarzunas buvo labai garsus Čilės treneris, kuris studijavo Vokietijoje ir sugrįžo su naujomis idėjomis, kurios tuo metu buvo revoliucinės šalies futbole. Taip pat su juo atkeliavo pirmieji legionieriai vokiečiai, ko dar nebuvo. Deja, jis mirė labai jaunas, tuo metu treniruodamas Čiljano „Nublense“ klubą. Tos komandos namų stadionas pavadintas mano senelio garbei – „Estadio Municipal Nelson Oyarzun Arenas“. Čiljano mieste, kuriame senelis yra palaidotas, žmonės jį labai myli – ant jo kapo dar iki šiol bet kada gali rasti gėlių.

Sauliaus Čirbos/fkzalgiris.lt nuotr./Diego Oyarzunas
Sauliaus Čirbos/fkzalgiris.lt nuotr./Diego Oyarzunas

Savo ruožtu tėtis Marcelo yra žinomas fizinio pasirengimo treneris. Jis dirbo „Colo-Colo“ klube, kuris tuo metu laimėjo „Copa Libertadores“ taurę, turėjo darbo šalies rinktinėje, Saudo Arabijos „Al-Hilal“, „Newell‘s Old Boys“, Asunsjono „Olimpia“, „Toluca“ ekipose. Tėtis ilgai dirbo su garsiu Kroatijos treneriu Mirko Jozičiumi, o man pačiam teko gyventi vienerius metus Saudo Arabijoje ir dvejus Rosarijaus mieste, Argentinoje. „Newell‘s Old Boys“ klube tėtis dirbo du kartus: sykį – fizinio pasirengimo treneriu, kartą – sporto direktoriumi. Jam teko keliauti į Barseloną ir derinti piniginius klausimus su „Barcelona“, kuri turėjo sumokėti mokestį Lionelio Messi pirmam klubui. Mano tėtis gali papasakoti tikrai labai daug įdomių istorijų.

Savo ruožtu tėtis Marcelo yra žinomas fizinio pasirengimo treneris. Jis dirbo „Colo-Colo“ klube, kuris tuo metu laimėjo „Copa Libertadores“ taurę, turėjo darbo šalies rinktinėje

– Įgyvendinote savo svajonę ir atvykai žaisti į Europą. Kokius tikslus esate išsikėlęs Lietuvoje?

– Beveik nieko nežinojau apie šalies čempionatą, bet netrukus pradėjau domėtis, kas yra tas „Žalgiris“. Pasirodo, kad tai šalies čempionas ir stipriausias pastarųjų metų Lietuvos klubas. Kiekvieno futbolininko iš Pietų Amerikos svajonė yra žaisti Europoje, manau, jog šis klubas man yra labai tinkamas. Sieksiu Lietuvoje iškovoti titulus, nes tai yra pats nuostabiausias dalykas futbole.

– „Žalgiryje“ rungtyniaujate jau mėnesį. Koks buvo tas pirmasis mėnuo?

– Pirmiausia, tai šis laikas buvo emocionalus. Patyriau jausmus, apie kuriuos svajojau, kai buvau vaikas. Mano svajonė buvo žaisti Europoje ir Čempionų lygos rungtynėse, o iš karto teko rungtyniauti prieš stiprius ir žinomus varžovus. Kontrolinės rungtynės Vilniuje ir Baltarusijoje buvo šaunios, pirmasis mačas su „Ludogorec“ – nuostabus. Iškovojome pergalę, stadionas buvo sausakimšas, o sirgaliai – laimingi. Apie atsakomąjį mačą kalbėti sunku. Gaila, bet turime iš to pasimokyti ir kitais metais grįžti stipresni.

– Turbūt pirmo kėlinio pabaigoje praleistas įvartis buvo esminis faktorius, lėmęs pralaimėjimą?

– Jiems tai buvo labai svarbus įvartis. Jeigu jie nebūtų jo pelnę, jiems būtų labai sunku likviduoti tą deficitą. Tai buvo įvartis, po kurio viena komanda skrajoja padebesiais, o kita – krenta žemyn. Nežaidėme savo geriausio futbolo, savo ruožtu, „Ludogorec“ antrame kėlinyje žaidė vis geriau ir vis labiau savimi pasitikėjo. Džiaugiuosi, kad debiutavau Čempionų lygoje, tačiau tik dėl to.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai iš kovų A lygoje?

– Žinoma, sugrįžti į A lygą nebuvo lengva. Svarbiausia, jog mače su „Stumbru“ padarėme savo darbą, nors nežaidėme geriausio futbolo. Antrose rungtynėse „Kauno Žalgiris“ netgi kažkiek mus nustebino – jie žaidė geriau nei mes tikėjomės. Pirmame kėlinyje žaidėme tragiškai, tačiau Mantas Kuklys labai gražiu baudos smūgiu išlygino rezultatą, nors progų mes neturėjome. Antrame kėlinyje žaidėme kur kas geriau ir taip turėjome rungtyniauti visas rungtynes, deja, pergalės iškovoti nepavyko.

Čilėje čempionate yra tik du stadionai, kuriuose komandos žaidžia ant dirbtinės dangos. Rungtyniauti ant tokios aikštės buvo kiek neįprasta, tačiau Vilniuje danga yra labai geros kokybės, geresnės negu Čilėje.

– Kokie skirtumai tarp varžovų, su kuriais teko susidurti Lietuvoje ir Čilėje?

– Futbolas čia paremtas fizine kova. Lietuvoje daug aukštų, tvirtų žaidėjų, kurie yra pavojingi standartinių padėčių metu. Po aukštų perdavimų futbolas dažnai būna nenuspėjamas. Beje, praėjusių rungtynių su „Kauno Žalgiriu“ antrame kėlinyje laimėjau dvikovą prieš vieną varžovą, o jis (Mario Duque – fkzalgiris.lt past.) man atsakė ispanų kalba. Buvau labai nustebęs, bet kartu ir laimingas, nes išgirdau gimtąją kalbą taip toli nuo namų, atrodė, kad pradedu ją pamiršti. Dvikovos metu kalbėjomės gal penkiolika sekundžių.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką