Čempionų veidas pasikeitė, iš žaliai baltos mašinos, dominavusios šalies futbole ne vienerius metus, liko blankus šešėlis. Ir tai – ne vien neguodžiantys švieslentės skaičiai ar šokiruojanti pozicija turnyro lentelėje – tai gilesnė krizė, kurios kontūrai aiškėja ne tik aikštėje.
15min leidžiasi į analitinę kelionę, ieškant atsakymų tarp stringančių smagračių, rizikingų sprendimų ir nepatogių klausimų: kodėl „Žalgiris“ šiemet atrodo taip, lyg būtų pamiršęs, ką reiškia laimėti?
Kai kūnas nebeatlaiko
Ieškodama paaiškinimų dėl aikštėje išblyškusio „Žalgirio“ veido, klubo vadovė Vilma Venslovaitienė pirmiausiai pirštu beda į traumas – ir šįkart tai ne pritempta ar patogi korta.
Skaičiai kalba patys už save: šiemet Vilniaus klubą traumų dalgis šienauja negailestingai. Vien sunkias kelio raiščių traumas patyrė net trys „Žalgirio“ žaidėjai.
Jau pirmosiose kontrolinėse rungtynėse žalgiriečiai prarado puolėją iš Serbijos Nikola Petkovičių, po kelių dienų toks pats likimas ištiko ir treniruotės metu susižeidusį kroatų gynėją Petarą Bosančičių, o galiausiai viename pirmųjų čempionato turų dvikovoje su Gargždų „Banga“ smūgį į kelio sritį gavo ir Adama Fofana.
Tai – trys sunkios traumos, kaip reikiant sujaukę V.Čeburino planus, tačiau ir be jų „Žalgiris“ šį sezoną dažniau priminė ne futbolo komandą, o karo lauko ligoninę.
Dar neprasidėjus sezonui paaiškėjo, kad sezono „Žalgiryje“ dėl sveikatos problemų netęs Jake'as Larssonas, vos atvykęs traumą patyrė Thomas Basila, penktam ture dviem mėnesiams iškrito Giedrius Matulevičius, o taurės varžybose Alytuje kremzlė įtrūko ir iki šiol nežaidžiančiam gynybos bokštui Younnui Zahary.
Pastaruoju metu rungtyniauti negali ir neblogai sezono pradžioje užsirekomendavęs jaunasis Vytis Pavilonis, balandžio ir gegužės atkarpoje komanda neturėjo ir pagrindinio vartų sargo Arpado Tordai. Pastarasis praradimas – skausmo pervertu veidu dvikovos su Kauno rajono „Hegelmann“ nebaigęs kapitonas Ovidijus Verbickas.
Įspūdingas sąrašas, aiškiai parodantis, kodėl „Žalgiris“ visus keturis pirmuosius sezono mėnesius taip ir neturėjo smogiamosios sudėties, su kuria galėtų versti kalnus vietiniame fronte. Nėra net kuo pradėti į juos lipti.
Uždelstas startas – kai traukinys pajuda be tavęs
Nors „Žalgiris“ kasmet į sezono pradžią žengia kaip turtingiausias Lietuvos klubas, jis vis dar renkasi taupųjį variantą – žaidėjus medžioja iki pat paskutinių žiemos lango dienų, tarsi norėdamas sutaupyti kelis atlyginimų mėnesius. Toks modelis ilgą laiką atrodė kaip išmintingas balansas tarp kokybės ir kaštų, bet šiemet strategija ėmė stipriai braškėti.
Vladimiras Čeburinas mėgsta tvarką, aiškumą ir discipliną, bet prie stalo sėdo ne su pilnu kortų kaladės komplektu, o tuo, ką turėjo po ranka. Vieni žaidėjai dar nebuvo atvykę, kiti – nepasiruošę. Tuo metu čempionato laikrodis jau tiksėjo, teisėjo švilpukai aidėjo, o aikštėje kazachui teko spręsti ne taktikos, o geometrijos uždavinius – kaip surikiuoti sistemą, kurios dalys dar net neatkeliavo.
Skirtumas tarp „Žalgirio“ ir A lygos vidutiniokų vis dar akivaizdus – vilniečiai renkasi naujokus iš kiek aukštesnės lentynos, Vladimiras Čeburinas sako, kad turi geriausius žaidėjus A lygoje, tačiau kokia nauda iš prabangių detalių, jei jos į automobilį pradedamos montuoti lenktynių metu?
„Kauno Žalgiris“, Kauno rajono „Hegelmann“, netgi stebuklus kurianti Marijampolės „Sūduva" savo žiemos darbus pradėjo gerokai anksčiau. Ramiai, nuosekliai, be skubos. Šiandien šios komandos ir stovi lentelės viršuje, kol „Žalgiris“ vis dar tik bando pasivyti traukinį, kurį pats anksčiau paleido iš stoties.
Legionieriai – brangūs bilietai į nežinią
Kai pataikai – visi ploja. Kai ne – lieka tik prabanga kainuojantis klausimas: o kam visa tai? „Žalgiris“, jau daugiau nei dešimtmetį turi didžiausią biudžetą, kasmet žengia į žaidėjų turgų su storesne pinigine nei konkurentai, tačiau kokybinis šuolis taip ir neįvyksta.
Net ir istorinis ruduo UEFA Konferencijų lygoje, kai vilniečiai pasiekė grupių etapą, negarantavo, kad būtų nutiestas tiltas į naują lygį. Atvirkščiai – jau kitą sezoną klubas prarado auksą vietiniame fronte, tarsi didžioji Europos scena būtų buvusi ne tramplynas, o svorio prikrautas inkaras.
