Tarptautinis Olimpinis komitetas šių metų žaidynėse suteikė galimybę dalyvauti 10 pabėgėlių. Olimpinę pabėgėlių komandą sudaro 2 plaukikai iš Sirijos, 2 dziudo imtynininkai iš Kongo Demokratinės Respublikos, maratono bėgikas iš Etiopijos bei 5 vidutinių nuotolių bėgikai iš Pietų Sudano.
„Jų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse suteiks drąsos ir ištvermės visiems pabėgėliams įveikiant priešiškumą ir kuriant geresnę ateitį sau ir savo šeimoms“, – pažymėjo Filippo Grandi, Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras. „JT Pabėgėlių agentūra palaiko atletus ir visus pabėgėlius.“
Iniciatyva suteikti pabėgėliams galimybę dalyvauti Olimpinėse žaidynėse – tai precendento neturintis įvykis, kuris 65,3 milijonams žmonių, priverstiems palikti savo namus dėl karo ir persekiojimo, tapo vilties bei taikos simboliu ir atkreipiantis pasaulio dėmesį į pabėgėlių krizės mastą.
10 atletų, atstovaujančių milijoninei pabėgėlių bendruomenei, Rio olimpinėse žaidynėse tikisi atskleisti savo talentus ir pasiryžimą siekti svajonių, nepaisant sunkumų, kuriuos jiems teko išgyventi.
Rio de Žaneire pristatydamas olimpinę pabėgėlių komandą Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) nariams, TOK prezidentas Thomas Bachas padėkojo Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrai už paramą pabėgėlių atletų komandai ir glaudų bendradarbiavimą su TOK.
„Dėkoju UNHCR. Be jų pagalbos nebūtų buvę įmanoma atrinkti, padėti treniruotis ir surengti jiems (pabėgėliams) kelionę į olimpiadą. Jų dalyvavimas žaidynėse – tai vilties simbolis viso pasaulio pabėgėliams. Jie neturi savo šalies, himno ir vėliavos. Mes suteiksime jiems namus olimpiniame kaimelyje kartu su kitais pasaulio atletais. Jiems žygiuojant Olimpiniu stadionu jų garbei skambės olimpinis himnas ir juos lydės olimpinė vėliava“, – pasakė T.Bach, sukeldamas ovacijas.
Olimpinė pabėgėlių komanda – dešimtukas, atstovaujantis 65 mln. likimo draugų
„Kiekviena olimpinės pabėgėlių komandos sportininko istorija kupina dramų, sunkių išbandymų ir išgyvenimų. Ir nors būdami pabėgėliais jie negali atstovauti savo šalių, kaip kiti olimpiados dalyviai, juos visus vienija viltis ir begalinis ryžtas siekti permainų bei gerovės savo ir savo šalies gyvenime. Ši komanda atstovauja milijoninę pabėgėlių bendruomenę, išsibarsčiusią įvairiose šalyse ir ieškančią saugaus prieglobsčio svetur“, – sako Renata Kuleš, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro atstovė Lietuvoje.
Palaikyti pabėgėlius ir juos atstovaujančią olimpinę komandą UNHCR kviečia ne tik stebint jų startą varžybose, bet ir pasirašant peticiją #WithRefugees.
Rami Anis, 25 m. plaukikas (100 m peteliške) iš Sirijos
Plaukimo treniruotes Rami pradėjo lankyti nuo 14 metų, gyvendamas Alepe. Kai gimtajame mieste ėmė aidėti šūviai ir kristi bombos, tėvai sūnų įsodino į lėktuvą ir išskraidino į Stambulą, kur turkų kalbą studijavo jo brolis. „Į nedidelį krepšį įsidėjau keletą megztinių, dvejas kelnes ir dvejus marškinėlius. Tikėjausi, kad po keleto mėnesių galėsiu grįžti į savo šalį“, – pasakoja Rami. Tačiau keletas mėnesių virto metais. Per šį laiką jaunuolis plaukimo techniką tobulino prestižiniame „Galatasaray“ sporto klube, tačiau neturėdamas Turkijos pilietybės, negalėjo dalyvauti profesionaliose varžybose. Pasiryžęs siekti savo svajonės, Rami gumine valtimi pasiekė Graikijos Samos salą, o iš ten – Belgijos miestą Gentą, kur 9 kartus per savaitę treniravosi kartu su buvusia olimpine plaukike Carine Verbauwen.
„Su tiek energijos, kiek aš turiu, tikiuosi pasiekti geriausių rezultatų“, – sako Rami. „Nuostabu būti olimpiados dalimi“.
Yolande Mabika, 28 m. dziudo meistrė iš Kongo Demokratinės Respublikos
Kovos rytinėje Kongo Demokratinės Respublikos dalyje atskyrė Yoplande Mabika nuo šeimos, kai ji tebuvo vaikas. Apie tuos įvykius Yolande mažai ką atsimena, išskyrus tai, kad teko bėgti vienai, kol galiausiai ją įsodino į sraigtasparnį ir nuskraidino į šalies sostinę Kinšasą. Čia, atsidūrusi perkeltų vaikų centre, ji atrado dziudo.
Yolanda dalyvavo svarbiausiuose turnyruose. „Dziudo man neatnešė pinigų, bet suteikė stiprybės“, – sako ji. „Atskirta nuo šeimos, aš ilgai verkiau. Dziudo man padeda siekti geresnio gyvenimo“.
Kai 2013 m. Yolanda atvyko į Rio dalyvauti pasaulio dziudo čempionate, jos treneris atėmė pasą ir neduodavo net maisto – taip nutikdavo kaskart jai dalyvaujant tarptautinėse varžybose. Neiškentusi ilgus metus trukusių patyčių, o po pralaimėtų varžybų – net įkalinimo narve, Yolanda pabėgo iš viešbučio ir klaidžiodama gatvėmis ieškojo pagalbos.
Tapusi pabėgėle Brazilijoje, ji iškovojo vietą pabėgėlių olimpinėje komandoje ir turėjo galimybę treniruotis dziudo mokykloje, kurią įsteigė Brazilijos olimpinio bronzos medalio laimėtojas Flavio Canto. „Aš tapau komandos dalimi ir aš laimėsiu medalį. Tai galimybė, kuri gali pakeisti mano gyvenimą“, – sako Yolanda. „Tikiu, kad mano istorija įkvėps kitus ir galbūt, mane pamatys mano šeima ir mes vėl galėsime būti kartu“.
Paulo Amotun Lokoro, 24 m 1500 m distancijos bėgikas iš Pietų Sudano
Vos prieš keletą metų Paulo Amotun Lokoro buvo piemuo, ganantis nedidelę savo šeimos gyvulių bandą Pietų Sudano lygumose. Jis sako, kad „nieko nežinojo“ apie pasaulį, išskyrus savo gimtinę, kurią nuolat krėtė karo veiksmai. Kai konfliktas privertė palikti namus, Paulo atsidūrė kaimyninėje Kenijoje. Čia vaikinas ėmė puoselėti svajonę vieną dieną tapti čempionu.
Gyvendamas pabėgėlių stovykloje Paulo pasižymėjo sporto rungtyse ir neliko nepastebėtas. Patekęs į pabėgėlių olimpinę komandą, jis turėjo galimybę treniruotis prižiūrimas ilgų nuotolių bėgikės Tegla Loroupe, kuriai priklauso keletas pasaulio rekordų. „Prieš patekdamas čia aš net neturėjau bėgimo batelių. Dabar, kai po ilgų treniruočių pasiekėme gerą sportinę formą, jau žinome, ką reiškia būti atletais. Aš bėgsiu visų pabėgėlių vardu ir jei man pasiseks, dėsiu visas pastangas, kad padėčiau savo žmonėms ir savo šeimai“, – sako Paulo.
Yusra Mardini, 18 m. plaukikė (200 m. laisvuoju stiliumi) iš Sirijos
Kai sugedęs laivelis su maždaug 20 pabėgėlių jūroje netoli Turkijos krantų liko bejėgiškai plūduriuoti blaškomas bangų, Yusra Mardini ryžosi veikti. Paauglė pabėgėlė iš Damasko kartu su seserimi Sarah išsliuogė į vandenį įr ėmė stumti valtį link Graikijos krantų. „Ten (valtyje) buvo žmonių, kurie nemokėjo plaukti“, – pasakoja Yusra, kuri atstovavo Siriją pasaulio plaukimo čempionate 2012 m. „Būtų buvę gėda, jei žmonės buvę mūsų valtyje būtų nuskendę. Aš nesiruošiau sėdėti ir skųstis, kad galiu nuskęsti“.
Toje dramatiškoje kelionėje Yusra pametė batus. Tai nedidelė kaina, kurią teko sumokėti už galimybę išlikti gyviems. Pasiekusi Graikijos Lesbo salą, su grupele prieglobsčio ieškančių žmonių, ji patraukė į šiaurę.
Patekusi į Vokietiją 2015 m. rugsėjį, ji vėl galėjo tęsti treniruotes Berlyne. Sulaukusi 18-ojo gimtadienio Yusra tapo olimpinės pabėgėlių komandos nare ir kartu su kitomis atletėmis rungsis 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi varžybose. „Noriu atstovauti visus pabėgėlius, nes visiems noriu parodyti, jog po audros ateina giedra. Noriu įkvėpti visus siekti geresnio gyvenimo“, – sako ji.
Yiech Pur Biel, 21 m. iš Pietų Sudano, 800 metrų nuotolio bėgikas
Yiech Pur Biel anksti suprato, kad visa, ką nori pasiekti gyvenime, turės padaryti pats. Bėgdamas nuo karo veiksmų iš gimtinės Pietų Sudane 2005 m., jis pasiekė pabėgėlių stovyklą šiaurės Kenijoje. Čia jis žaidė futbolą, tačiau netrukus komandinį žaidimą iškeitė į bėgimą.
„Kiekvienas susiduriame su iššūkiais. Pabėgėlių stovykloje neturime gerų sąlygų sportuoti, čia nėra nei salių, neturime ir batelių. Net oras sportuoti nėra palankus – nuo ryto iki vakaro būna karšta ir kepina saulė“.
Nepaisant to, jis neprarado motyvacijos. „Man rūpi mano šalis Pietų Sudanas, nes mes, jauni žmonės, esame tie, kurie galime ją pakeisti“, – įsitikinęs jis. „Antra, man rūpi mano tėvai ir aš noriu pakeisti jų gyvenimą“.
Yiech Olimpinėse žaidynėse kovos 800 m bėgimo rungtyje. „Savo likimo draugams pabėgėliams aš noriu parodyti, kad ir jie turi galimybę ir viltį. Šviesdami ir bėgdami mes galime pakeisti pasaulį“.
Rose Nathike Lokonyen, 23 m. iš Pietų Sudano 800 metrų nuotolio bėgikė
Dar prieš metus Rose Nathike Lokonyen net neįtarė, kokį talentą ji turi. Kai pabėgo nuo karo Pietų Sudane, jai tebuvo 10 m. Ji niekada nedalyvavo varžybose, net ir mėgėjų. Patekus į pabėgėlių stovyklą šiaurės Kenijoje, mokytoja kartą jai pasiūlė sudalyvauti 10 km bėgimo varžybose. „Aš niekuomet nesitreniravau. Man tai buvo pirmasis kartas, ir aš užėmiau antrąją vietą“, – prisimena sportininkė. Vėliau ji persikėlė į sporto stovyklą prie Kenijos sostinės Nairobio, kur ruošėsi Olimpinių žaidynių 800 m bėgimo rungčiai.
„Rio aš atstovausiu savo žmones ir jei man pasiseks, sugrįžusi surengsiu bėgimo maratoną už taiką, tai padės suvienyti žmones“, – įsitikinusi Rose, kuri iki šiol neturėjo galimybės treniruotis avėdama sportinius batelius, bet nepaisant to, per mažiau nei metus pasiruošusi startuoti Olimpinių žaidynių bėgimo arenoje su kitais olimpiniais atletais.
Popole Misenga, 24 m. dziudo meistras iš Kongo Demokratinės Respublikos
Popole Misenga buvo tik devyneri, kai teko palikti karo apgultą Kisanganį, Kongo Demokratinėje Respublikoje. Atskirtas nuo savo šeimos, jis 8 dienas praleido miškuose, kol buvo surastas ir nugabentas į sostinėje Kinšasyje esantį vaikų centrą. Čia jis susipažino su nauja sporto šaka – dziudo. „Kai esi vaikas, tau reikalinga šeima, kuri rūpintųsi, prižiūrėtų, ką ir kaip tau reikia daryti. Aš to neturėjau. Dziudo man suteikė nusiraminimą, disciplinos, ryžto – viską“, – sako Popole.
Jis tapo atkakliu dziudo meistru, tačiau po kiekvienų pralaimėtų varžybų, treneris užrakindavo vaikiną narve ištisoms dienoms ir duodavo tik puodelį kavos ir riekę duonos. Galiausiai, 2013 per pasaulio čempionatą Rio de Žaneire, vaikinas vėl užrakintas narve ir paliktas be maisto, nutarė ištrūkti ir siekti pabėgėlio statuso.
„Savo šalyje nebeturiu namų, šeimos, vaikų. Karas sukėlė per daug sumaišties ir mirčių, todėl nutariau pamėginti siekti geresnio gyvenimo Brazilijoje“, – pasakoja Popole. Kai Brazilijoje jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas, sportininkas vėl tęsė treniruotes Flavio Canto dziudo mokykloje. Tapęs Olimpinės pabėgėlių komandos nariu, Popole tikisi suteikti vilties kitiems likimo draugams. „Aš laimėsiu medalį ir dedikuosiu jį visiems pabėgėliams“, – sako sportininkas.
Yonas Kinde, 36 m. maratono bėgikas iš Etiopijos
Ant kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Liuksemburgą, Yonas Kinde bėgimo takeliu vis suka ir suka ratus. „Aš įgyju vis daugiau ir daugiau jėgų“, – šypsodamasis sako maratono bėgikas iš Etiopijos. „Paprastai treniruojuosi kartą per dieną, bet kai išgirdau naujienas (apie olimpinę pabėgėlių komandą), aš ėmiau treniruotis dukart per dieną ,tikėdamasis patekti Olimpines žaidynes. Tai didelė motyvacija“.
Yonas jau 5 m. gyvena Liuksemburge, lanko prancūzų kalbos kursus, vairuoja taksi, kad užsidirbtų pragyvenimui ir nuolat sportuoja, kad taptų dar geresniu bėgiku. Praėjusių metų spalį Vokietijoje vykusį maratoną jis įveikė įspūdingu rezultatu – per 2 val. 17 min.
Prisiminimai apie prarastus namus Etiopijoje – jam vis dar labai jautri tema. „Tai labai sudėtinga situacija. Man ten būtų neįmanoma gyventi… pavojinga gyvybei“, – sako Yonas.
Galimybė bėgti su geriausiais sportininkais olimpiadoje Rio de Žaneire jam kur kas daugiau nei dar vienos rungtynės. „Manau pabėgėliai perduos didelę žinią, kad jie, jauni atletai, gali nuveikti labai daug. Žinoma, mes turime problemų – juk mes esame pabėgėliai – bet mes galime daug ką padaryti ir pabėgėlių stovyklose, kad padėtume gabiems sportininkams“, – sako jis.
Anjelina Nadai Lohalith, 21 m. 1,500 metrų nuotolio bėgikė iš Pietų Sudano
Anjelina Nadai Lohalith paskutinį kartą matė savo tėvus kai jai buvo 6 metai ir šeima buvo priversta palikti savo namus Pietų Sudane. Karas sugriovė visą jų kaimą. Anjelina girdėjo, kad jos šeima dar gyva, nors pastaraisiais metais jiems teko išgyventi badą. Padėti tėvams – didžiausias jos noras, apie tai ji galvoja ruošdamasi 1500 m bėgimo rungčiai Rio olimpiadoje.
Pabėgėlių stovykloje šiaurės Kenijoje ji dalyvaudavo mokyklos sporto varžybose, kur dažnai tapdavo nugalėtoja. Anjelina žinojo, kad yra gera atletė, tačiau tik po to, kai profesionalūs treneriai atvyko į stovyklą atsirinkti sportininkų į sporto stovyklą, sužinojo, kokia iš tiesų ji greita. „Tai buvo man tikras siurprizas“, – sako ji.
Dabar Anjelina nori gerai pasirodyti Rio olimpinėse žaidynėse, svajoja nugalėti kitose tarptautinėse varžybose ir laimėjusi piniginius prizus, padėti savo šeimai. „Jei turi pinigų, tavo gyvenimas gali pasikeisti“, – įsitikinusi Anjelina. Pirmiausia, ką ji padarytų laimėjusi didelį prizą: „Pastatyčiau tėčiui geresnį namą“, – sako sportininkė.
James Nyang Chiengjiek, 28 m. 800 m distancijos bėgikas iš Pietų Sudano
Būdamas 13 m. James Nyang Chiengjiek paliko savo namus Pietų Sudane, kad nebūtų pagrobtas sukilėlių, kurie dažnai jaunuolius ir net vaikus priversdavo tapti kariais. Tapęs pabėgėlių kaimyninėje Kenijoje, jis lankė mokyklą viename miestelyje, kuris garsėjo gerais bėgikais. Jis buvo priimtas į vyresnių berniukų ilgų nuotolių bėgimo grupę. „Tuomet aš supratau, kad galiu tapti bėgiku – jei dievas suteikė talentą, turi jį išnaudoti“, – sako James.
Jis neturėjo tinkamų batelių bėgimui. Kartais batus jis pasiskolindavo iš kitų, tačiau rungtynes dažniausiai laimėdavo nepaisant to, ką avėdavo. „Visi mes patirdavome daug traumų todėl, kad neturėjome tinkamos avalynės“, – pasakoja vaikinas. „Bet mes visuomet dalindavomės. Tie, kas turėjo dvi poras batų, vieną duodavo tam, kas jų visai neturėjo“.
Dalyvaudamas Olimpinės žaidynėse James siekia įkvėpti kitus. „Gerai bėgdamas, aš galiu padėti kitiems, ypač pabėgėliams“, – sako jis. „Galbūt jų tarpe yra talentingų atletų, kuriems tereikia suteikti galimybę. Juk visi mes esame pabėgėliai ir kai kuriems iš mūsų tokia galimybė buvo suteikta – dalyvauti Rio olimpiadoje“.
Kviečiame sekti olimpinės pabėgėlių komandos naujienas socialiniuose tinkluose:
www.facebook.com/teamrefugees
twitter.com/TeamRefugees
www.instagram.com/teamrefugees
Snapchat: @teamrefugees
