„Man – jau 60, tačiau didelės naštos nejaučiu, vis dėlto savęs nelaikau ir 30-mečiu. Mašina jau nebelakstau po 2 tūkst. km nesustodamas, turiu sustoti ir pailsėti. Krūvis ir toliau didelis. Varžybos, treniruotės, stovyklos, prieš Lietuvos čempionatą vien su Ignu kasdien tekdavo dirbti po keturias valandas.
Talentų Lietuvoje yra, reikia tik lėšų jiems išpuoselėti. Mes važinėjame po kaimus, miestus ir jų randame. Pasaulio čempionato penktosios vietos laimėtoją Mildą Jankauskaitę radome Vabalninkuose, o ketvirtąją vietą pelniusi Žavinta Titenytė – iš Šiaulių
Rūpinuosi „Fortūnos“ kubu, kuriam vadovauju ir kuriam priklauso 100 sportininkų, juos ugdo septyni treneriai. Ant mano pečių – sportinis inventorius, apranga, mašinos, darbas su rėmėjais. Krūvio užtenka“, – sako Valerijus Konovalovas.
– 1980 m. tapote Panevėžio sporto mokyklos dviračių treneriu ir nuo to laiko esate susijęs su dviračių sportu, ar neatsibosta? – sportas.info paklausė V.Kanovalovo.
– Tikrai ne. Dviratininkai keičiasi, dirbu su jaunimu, jam norisi padėti. Tačiau didelio optimizmo nekelia prastas finansavimas. Pasiekiame gerų rezultatų – gauname pinigų, nepasiekiame – negauname. Kai dirbau su pagrindinėmis Lietuvos dviratininkėmis, negalėjau užtektinai dėmesio skirti rezervui.
Kai didįjį sportą paliko mūsų žvaigždės ir pradėjau dirbti su jaunimu, pajutau tą atotrūkį ir ypač finansavimo stygių. Mano „Fortūnai“ šiemet Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas skyrė 100 tūkst. litų, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas – 80 tūkst. litų sporto bazei išlaikyti.
Panevėžio savivaldybei dabar tenka didžiulė našta – trekas. Jį išlaikyti metams kainuoja apie 2 mln. litų. Jeigu jis būtų pripažintas nacionalinės svarbos objektu, miestui būtų truputį lengviau. Viską užversti tik miesto savivaldybei – per didelė našta.
Anksčiau savivaldybė 60-iai miesto sporto klubų nuolat skirdavo 1,5 mln. litų, tada „Fortūna“, kurią ypač garsino dviratininkės, gaudavo po 50–60 tūkst. litų. Dabar tie pinigai iš esmės skiriami trekui išlaikyti, ir mums tenka vos 2,5 tūkst. litų... Talentingas jaunimas auga, deja, „pasitikėjimo kredito“ niekas neduoda.
– Jūsų išugdytas legendines dviratininkes Editą Pučinskaitę, Dianą Žiliūtę, Rasą ir Jolantą Polikevičiūtes pakeitė nauja karta. Sakykite, ar dabar įmanoma išugdyti tokias plento meistres?
– Žinoma, įmanoma, bet reikia, kad atsirastų koks nors geras rėmėjas. Legendinės mūsų dviratininkės, taip pat kelios užsienietės buvo suburtos į profesionalių komandą. Mūsų dviratininkės buvo jos lyderės. Į komandą investuotos nemažos mūsų ir užsienio lėšos.
Talentų Lietuvoje yra, reikia tik lėšų jiems išpuoselėti. Mes važinėjame po kaimus, miestus ir jų randame. Pasaulio čempionato penktosios vietos laimėtoją Mildą Jankauskaitę radome Vabalninkuose, o ketvirtąją vietą pelniusi Žavinta Titenytė – iš Šiaulių, trenerio Kęstučio Norvaišo auklėtinė.
Tačiau bijau kalbėti apie talentingų mergaičių ateitį. Kai reikia dalyvauti varžybose, mes sėdime namie. Mūsų varžovės per metus turi po 80–90 startų, jos per varžybas tobulėja, o mes dalyvaujame vos 20 varžybų.
Po ketverių metų pertraukos į didįjį sportą sugrįžo 26 metų Daiva Tušlaitė. Ji nėra pavargusi, išsemta ir per šiemetį Lietuvos čempionatą atskiro starto varžybose, nedaug pralaimėjusi Aušrinei Trebaitei, pelnė sidabro medalį. Su geriausiomis savo auklėtinėmis sieju dideles viltis.
– Sujungėte aplinkinių gyvenviečių jaunąsias dviratininkes, klubo treneriai važinėja jų treniruoti, kai kurios yra sukeltos į Panevėžį, ar pasiteisina tai, ką darote?
Panevėžio savivaldybei dabar tenka didžiulė našta – trekas. Jį išlaikyti metams kainuoja apie 2 mln. litų. Jeigu jis būtų pripažintas nacionalinės svarbos objektu, miestui būtų truputį lengviau.
– Žinoma, pasiteisina. Klubo treneriai triskart per savaitę mikroautobusu važiuoja į tas vietoves, kur gyvena ir mokosi dviratininkės, vežasi dviračius ir joms rengia treniruotes. Vienai kitai gabesnei dviratininkei paliekame dviračius, kad jos dar ir savarankiškai pavažinėtų.
Mergaitės pradeda dalyvauti varžybose. Pačias talentingiausias pakviečiame į Panevėžį, jas apgyvendiname savo klubo viešbutuke, maitiname, sportininkės mokosi Vytauto Žemkalnio gimnazijoje ir dukart per dieną treniruojasi. Dabar iš aplinkinių vietovių sukėlėme 12 jaunųjų dviratininkių.
Ne vieną sportininkę nukreipiame į dviračių treką. A.Trebaitę, Europos čempionato plento varžybų prizininkę, Lietuvos dviračių sporto federacijos prašymu perdaviau treko treneriui Antanui Jakimavičiui, tada ji rengėsi Londono olimpinėms žaidynėms. Aušrinė tapo Europos dviračių treko čempione, šiemet per Lietuvos dviračių plento čempionatą Alytuje laimėjo du aukso medalius. Jai iki šiol klubas moka atlyginimą.
„Fortūnos“ klube iki 20 metų treniravosi Gintarė Gaivenytė. Ji važinėjo plentu, o po to perėjo į treką. Nuo aštuntos iki dešimtos klasės klubo narė buvo Simona Krupeckaitė, penkerius metus su mumis treniravosi ir „Fortūnai“ priklausė Rasa Leleivytė.
– Ar legendinės dviratininkės padeda „Fortūnai“ išgyventi?
– Daug padeda Diana Žiliūtė. Ji dirba įmonėje „Diadora“ konsultante, ieško didelio meistriškumo sportininkų, kurie sutiktų reklamuoti jų įmonės sportinę aprangą. Kai Diana dirbo italų klubo dviračių trenere, mūsų dviratininkėms atveždavo sportinės aprangos, batelių, šalmų. Dviem dviratininkėms ji padovanojo keturias poras batelių, kurie kainavo tūkstantį eurų.
– Subrendo ir aukšto meistriškumo dviratininku tapo jūsų sūnus Ignatas. Ar jis vis dar remiasi jūsų patarimais ir rekomendacijomis?
Nors jis ir atstovauja profesionalų komandai, tačiau su juo nuolat tenka dirbti prieš Lietuvos čempionatą ir po jo po porą savaičių reikia vadovauti Igno pratyboms.
Daug darbų laukia ir artėjant pasaulio čempionatams, reikia surengti specialias treniruotes, per varžybas Igną lydėti trasoje. Rūpinuosi ir sūnaus sveikata, tenka susitikinėti su gydytojais. Ypač didelė mano pagalbininkė žmona Laima Zilporytė, Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalininkė. Ji važinėja su dviratininkėmis į varžybas, stovyklas, joms gamina valgyti, o kai man reikia kur nors išvykti, puikiai vadovauja pratyboms.
