Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

BMX dviratininkė Vilma Rimšaitė: mėlynės man – kasdienis dalykas, bet traumų labai bijau

Vilma Rimšaitė
Asmeninio arch.nuotr. / Vilma Rimšaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Prieš tapdama mažųjų dviračių (BMX) sportininke, ji ne kartą dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse ir net tapo jo laureate. Vėliau sceną iškeitė į dviračių trasą. Dėl jų paaukojo ne tik laisvalaikį, vasaros atostogas, bet ir mokyklos išleistuves.

LKKA Turizmo ir sporto vadybos magistrantūros pirmakursė Vilma Rimšaitė nesigaili nė minutės, praleistos treniruotėse, skina laurus svarbiausiose Europos bei pasaulio varžybose ir užtikrintai eina link savo tikslo – 2012 metų Londono olimpinių žaidynių.

–  Kada ir kaip susidomėjai mažųjų dviračių sportu? Ši sporto šaka Lietuvoje yra mažai žinoma...

– Tai įvyko prieš 22 metus. Mano tėtis Albertas Rimša buvo šio sporto pradininkas Lietuvoje, tad brolis ir aš tapome pirmaisiais „bandomaisiais triušiais“. Aš sportuoju iki šiol, o brolis nepasiekė gerų rezultatų ir nusprendė, kad šis sportas ne jam. Tai vienintelė šaka, kurią rimtai sportuoju visą gyvenimą, o mokykloje išmėginau viską: krepšinį, kvadratą, net futbolą su vaikinais palošdavau, buvau imli sportui.

Augusto Četkausko nuotr./Vilma Rimšaitė
Augusto Četkausko nuotr./Vilma Rimšaitė

– Tėtis iki šiol yra tavo treneris. Ar nesudėtinga sportuoti, kai tave treniruoja artimas žmogus?

– Gana sudėtinga, būna visko. Tėtis senų pažiūrų, be to, jis šio sporto nesportavo (jis – plento dviračių atstovas), tad, kai žvelgia į mane važiuojančią „iš šono“, jam daug kas atrodo visai kitaip. Ne visada jo žinių pakanka. Kad ir kaip būtų, aš jam be galo dėkinga, nes tėtis važiuoja su manimi į varžybas, atlieka daug vaidmenų. Jis – ir mechanikas, ir vairuotojas, reiškia protestus varžybų metu, jei jų reikia. Jis taip pat komandos vyriausiasis vadovas ir mano vadybininkas.

– Sakoma, sportuoti profesionaliai – tai neturėti vaikystės... Ar tavo atveju tai tiesa?

– Iš dalies tiesa. Vaikystėje visas vasaras praleisdavau trasoje. Kai bendraamžiai važiuodavo į vasaros stovyklas ar eidavo į diskotekas, aš treniruodavausi. Net mokyklos išleistuves dėl sporto teko praleisti. Bet aš dėl to nesigailiu.

– Kokių savybių reikia sportininkui – BMX dviratininkui?

– Turi būti visapusiškas. Neužtenka būti vien stipriausiu ar galingiausiu. Jei būsi stiprus, bet nemokėsi važiuoti per kalniukus ar blogai startuosi – nieko neišeis. Be to, mūsų važiuojama trasa gana trumpa – iki 400 m, vienas ratas trunka apie 40 sekundžių, tad per tą trumpą laiką turi padaryti viską idealiai. Sportuojant šią sporto šaką, turi „juodai“ dirbti, reikia mylėti šį sportą, mėgautis juo, būti imliu, nuteikti save, o kartais net reikia save priversti…

Sportuojant šią sporto šaką, turi „juodai“ dirbti, reikia mylėti šį sportą, mėgautis juo, būti imliu, nuteikti save, o kartais net reikia save priversti…

– Ar tave aplanko tos „juodos“ akimirkos, kai reikia save priversti eiti į trasą?

– Kartais taip. Sunkiausia, kad esu vienintelė profesionali šio sporto atstovė Lietuvoje, treniruojuosi viena. Pavyzdžiui, prancūzai, amerikiečiai ar olandai – visi šalies atstovai treniruojasi kartu, geriausi sportininkai gali varžytis tarpusavyje, o aš neturiu su kuo, todėl man norint pasiekti jų lygį reikia treniruotis tris keturis kartus daugiau. Kai žmogus treniruojasi varžydamasis, jis tobulėja daug greičiau.

– Ar dažnai šiame sporte patiriamos traumos?

– Taip. Trasos darosi vis sudėtingesnės ir pavojingesnės. Taip yra todėl, kad trasos statomos tobuloms oro sąlygoms, bet jei pučia šoninis vėjas, sportininkai griūva, patiria traumas. Šiemet olimpiniame centre  Olandijoje vyko varžybos, per kurias po pirmos treniruotės 40 sportininkų pasitraukė iš varžybų, nes patyrė traumas.

– O tau ar pavyksta jų išvengti?

– Rimtų taip, bet būna, jog pargriūnu. Na, o mėlynės man – kasdienis dalykas, kojos visos jomis nusėtos. Prisipažinsiu, kad traumų bijau – jei važiuodama matau, kad sudėtinga situacija, pristabdau, nerizikuoju. Geriau prarasiu vieną ar kitą poziciją, bet liksiu sveika ir išsaugosiu galimybę atsigriebti per kitas varžybas. Aš pažįstu keletą mūsų sporto šakos atstovų, kurie dėl patirtų traumų šiandien sėdi invalido vežimėlyje. Aš to nenoriu, negalėčiau susitaikyti su tokia trauma. Todėl ir pagalvoju, kas svarbiau – ar rizika sėdėti visą gyvenimą invalido vežimėlyje, ar praleisti vieną kitą varžovą, bet turėti kitą galimybę atsigriebti.

Aš pažįstu keletą mūsų sporto šakos atstovų, kurie dėl patirtų traumų šiandien sėdi invalido vežimėlyje. Aš to nenoriu, negalėčiau susitaikyti su tokia trauma.

– Kiek žinau, dažniausiai treniruojiesi ne Lietuvoje. Kodėl?

– Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje žiemą nėra tinkamų sąlygų. Šiuo metu treniruojuosi Prancūzijoje, nes čia labai geros trasos, stiprūs sportininkai, puikios oro sąlygos. Pavyzdžiui, važinėjame dėvėdami marškinėlius trumpomis rankovėmis, gruodį čia dažniausiai būna 15–18 laipsnių šilumos, beveik visada šviečia saulė. Prancūzijoje treniruojuosi pastaruosius 5–6 metus, anksčiau yra tekę tai daryti JAV, taip pat vasarą vykstame į stovyklas Latvijoje, nes ten yra geros trasos, labai aukštas sportininkų lygis. Lietuvoje mažųjų dviračių sportas nėra gerai žinomas ir populiarus, nes tai yra sportas, kuriam reikia specialios infrastruktūros. Trasą pastatyti kainuoja nemažai pinigų. Tiesa, Lietuvoje norinčiųjų treniruotis ir tai darančių yra nemažai, tačiau neaišku, kaip bus ateityje. Būna taip, kad kol esi vaikas, sekasi, o pereinant į kitas amžiaus grupes, nebesivysto gabumai ar trūksta tam tikrų savybių. Šiame sporte išlikti aukšto lygio sportininku daug metų iš eilės yra sudėtinga.

– Koks laimėjimas per tavo karjerą tau svarbiausias?

– Man labai svarbus ir įsimintinas buvo 2011 metais iškovota šeštoji vieta pasaulio čempionate, nes dešimt metų stengiausi patekt į finalą – patekdavau į pusfinalį, bet vis kažkas nutikdavo, ar pargriūdavau, ar supanikuodavau ir per milimetrą prarasdavau vietą į finalą. Šešta vieta – labai didelis pasiekimas, nes visos šalys turi labai profesionalias komandas, didelį personalą, atvažiuoja ir psichologai, ir mechanikai, ir masažistai, o aš – tik su tėčiu... Iškovoti tokią aukštą vietą, vien patekti į finalą pasaulio čempionate tarp tokių stiprių varžovų – tai geriausias įvertinimas.

– Ar olimpiada – didžiausias tavo tikslas?

– Mažųjų dviračių sporte į olimpiadą patenka tik šešiolika sportininkių iš viso pasaulio. Tai labai mažas skaičius. Tad patekimas į olimpiadą – savotiška loterija ir sėkmės dalykas. Man tai be galo svarbu, ypač kai esu viena šio sporto atstovė Lietuvoje.

– Kokios būna paskutinės minutės prieš startą?

– Tai labai sunkus psichologinis momentas, reikia save nuteikti, kuo labiau atsipalaiduoti, nors tai labai sunku, ypač kai žinai, kad tai labai rimtos ir svarbios varžybos. Dažniausiai mėginu į varžybas žvelgti kaip į žaidimą. Jei būsi susikaustęs, mūsų sporte nieko nepasieksi – jei per daug nervinsies, pavėluosi startuoti, nesiseks važiuoti. Turi būti pasiruošęs lenktyniauti, bet išvengti stresinės būsenos.

– Kokie tavo artimiausi tikslai ir planai?

– Tiesą sakant, nemėgstu gyventi planuodama. Nesuprantu, kaip žmonės viską gyvenime gali susiplanuoti, man tokie planai neegzistuoja.  Šiemet labai svarbu kuo geriau pasiruošti kitam sezonui ir sėkmingai dalyvauti pasaulio čempionate, nes vienintelis šansas patekti į olimpiadą – gerai jame pasirodyti. Čempionatas vyks Birmingame, Anglijoje, gegužės pabaigoje. Svarbiausias mano tikslas dabar – patekti į olimpiadą.
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką