Garliavoje gyvenantis geriausias pasaulio žaidėjas pakviečia į savo namus. Stačiais mediniais laiptais užlipa į savo namo palėpę. Neįrengtoje patalpoje ant sienos kabo taikinys, o lentynose blizga nesuskaičiuojama galybė taurių ir medalių. Čia D.Labanauskas rengiasi būsimoms kovoms.
Lietuvoje Darius yra mažai žinomas, tačiau Europoje jo pasirodymus turnyruose rodo didžiausios pasaulio televizijos, jį stebi tūkstančiai kitų žaidėjų ir gerbėjų. Prieš 12 metų susidomėjęs smiginiu pamažu vyras pasiekė aukščiausią karjeros tašką – pirmąją reitingo žaidėjų vietą.
„Smagu, kad Lietuvos vardas puikuojasi pačiame sąrašo viršuje. Tai pirmasis kartas, kai ten atsiduria žaidėjas ne iš Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ar Belgijos. Nedaug žaidėjų iš kitų šalių gali pasigirti esantys dvidešimtuke. Šiuo metu, be manęs, tokių yra dar du – latvis Madarsas Razma ir švedas Danielis Larssonas“, – prisipažino D.Labanauskas.
Kuklus, užsispyręs, azartiškas, savo tikslo siekiantis juodu darbu. Gyvenimą skyręs svajonei, Darius mėgina pragyventi iš piniginių prizų, kuriuos pavyksta iškovoti varžybose. Su žmona auginantis du vaikus vyras nesiskundžia, dėkoja šeimai už palaikymą, bet pripažįsta, kad pasigenda dėmesio tėvynėje. Smiginis Lietuvoje nėra populiari sporto šaka, nors ji ir yra įtraukta į mokyklų mokymosi programą renkantis fizines veiklas.
Atsitiktinai rasta smiginio lenta ir varginančios kelionės į varžybas
Dariaus pažintis su smiginiu prasidėjo atsitiktinai. Daugiau kaip prieš 10 metų kartu su žmonos broliu prižiūrėjo draugų, išvykusių atostogauti, namą. Tuose namuose vyrai rado smiginio taikinį. Nuo jo ir prasidėjo žaidimas. Vėliau buvo geresnis, elektroninis taikinys, skaičiuojantis taškus. Taikinį Darius įsirengė pas save namuose ir kartu su svainiu prie jo praleisdavo vis daugiau laiko.
Atsitiktinai laikraštyje pamatę skelbimą apie būsimas varžybas, vyrai nusprendė jose dalyvauti.
Darius treniruotėms laiko neskaičiuoja, treniruojasi kiekvieną dieną. Būna, kad prie taikinio praleidžia ir po penkias valandas per dieną.
„Mūsų gimtadieniai kaip tik tuo metu artėjo, tai, sakom, pasidovanosime pramogą“, – pirmąsias varžybas prisiminė Darius.
Varžybos vyko pagal kitokias taisykles, negu Darius žaidė namuose, todėl pirmąsias varžybas Darius pralošė 1-3. Užsispyręs vyras ūpo neprarado, renginio metu susipažino su kitais žaidėjais, pradėjo vaikščioti į bendras smiginio treniruotes.
Pradžioje tokios treniruotės vyko kas mėnesį, vėliau kartą per savaitę. Šiuo metu Darius treniruotėms laiko neskaičiuoja, treniruojasi kiekvieną dieną. Būna, kad prie taikinio praleidžia ir po penkias valandas per dieną.
Pirmosios varžybos užsienyje, į kurias išsiruošė lietuvis, buvo 2006 metais. Varžybos vyko Vokietijoje, Bremene. Į kelionę žaidėjai vyko automobiliu, atstumas į vieną pusę buvo apie 1 400 kilometrų.
„Pas mus yra pogrupiai, o ten pralaimėjai ir gali važiuoti namo. Aš, aišku, apie tai nežinojau. Dalyvių buvo apie 600, – pirmąją tolimesnę kelionę prisimena Darius. – Labai jaudinausi, pirmą dieną pralaimėjau, antrą dieną vyko porinis žaidimas, jį taip pat pralaimėjome pirmame rate. Pažaidžiau viso labo 30 minučių, o keliavome kelias dienas.“
Karjeros pradžioje buvo ir daugiau nesusipratimų, kurių dėl patirties stokos Darius tiesiog neišvengė.
Pirmą kartą važiuojant į Tamperę Suomijoje kolegos latviai prigąsdino, kad ten mažas miestelis, nebus kur maisto nusipirkti.
Šiemet vykusiose „Dutch Open“ buvo daug streso. Dalyvių apie 2 500. Salėje nebuvo jokių kėdžių. Tik apie 200 taikinių ir visi kaip Kaziuko mugėje eina ratu ir žaidžia vienas su kitu.
„Prisikroviau dešrų, duonos. Oro uoste pasvėrus lagaminą paaiškėjo, kad viršijamas svoris, dešras teko išmesti į konteinerį, kolega dar porino, kad pasilikčiau bent duoną. Atsivežėm mes tą duoną, o ten, pasirodo, visai šalia normalus prekybos centras buvo“, – juokiasi D.Labanauskas.
Apie įsimintinas varžybas D.Labanauskas gali pasakoti daug, paprašytas išskirti sunkiausias, žaidėjas prisimena ne varžovus, o tokias, kurios labiausiai vargina fiziškai.
„Šiemet vykusiose „Dutch Open“ buvo daug streso. Dalyvių apie 2 500. Salėje nebuvo jokių kėdžių. Tik apie 200 taikinių ir visi kaip Kaziuko mugėje eina ratu ir žaidžia vienas su kitu“, – sakė D.Labanauskas.
Laimėtojų ir nugalėtojų mentalitetas
Pasak Dariaus, smiginis populiariausias yra Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje. To įrodymas yra ir tai, kad nuo 1976 metų reitingų viršūnėje metų pabaigoje tik vieną kartą buvo kitos tautos atstovas. Todėl lietuvio tikslas yra išsilaikyti pirmoje reitingo vietoje iki metų pabaigos.
Lietuviai žaidėjai nuo užsieniečių skiriasi savo nusiteikimu varžyboms.
„Jei lietuviui tenka žaisti su žinomesniu varžovu, jis pasiduoda dar nepradėjęs žaidimo, save nurašo. O užsieniečiai atvirkščiai – jie sako „o, aš žaisiu su juo, aš turiu šansą jį nugalėti“, – sako Darius.
Žaidimas įdomus ir tuo, kad negali žinoti, kaip koks žaidėjas sužais. Užsienyje yra daug žaidėjų, kurie sugeba nustebinti. Šveicarijoje varžybas laimėjo britų reitingo 50 vietoje esantis žaidėjas.
„Tavo amžius, svoris nėra svarbus. Senjoras žaidžia su moksleiviu“, – sportą pristato Darius.
Daugiau kaip prieš 10 metų kartu su žmonos broliu prižiūrėjo draugų, išvykusių atostogauti, namą. Tuose namuose vyrai rado smiginio taikinį. Nuo jo ir prasidėjo žaidimas.
Tiesa, tuoj pat priduria, kad moterims šioje šakoje sekasi prasčiau nei vyrams. Todėl varžybose paprastai moterys su vyrais nesivaržo.
Dauguma šio sporto atstovų savo sportinę karjerą pradėjo nuo barų, kuriuose pradėjo žaisti šį žaidimą. Žaisdami bare vyrai nevengdavo ir alaus bokalą pakelti, todėl nuvažiavus į užsienį kiti žaidėjai labai stebisi, kodėl Darius nevartoja alkoholio.
„Aš jiems ir sakau, pas mus baruose reikia prašyti, kad pakabintų taikinį, nes tai nėra populiaru. Treniruojuosi namuose, tai ir negeriu“, – šypteli D.Labanauskas.
Svarbiausia – nesijaudinti
Paklaustas, ar reikia kažkokio ypatingo fizinio pasirengimo, Darius išskiria tik tvirtesnes rankas. „Svarbu, kad ranka nedrebėtų“, – sako D.Labanauskas. Už fizinį pasiruošimą ne mažiau svarbus yra psichologinis. Tenka žaisti prieš publiką, kameras. Varžybas transliuoja BBC, „Eurosport“ kanalai. Todėl jų metų netrūksta ir dėmesį blaškančių elementų.
„Pavyzdžiui, futbole tu matai kamuolį, bėgi, spiri. Nėra kada jaudintis, viską lemia sekundės. O čia – atvirkščiai, tą atsakomybės momentą išgyveni prieš metimą. Matai, kaip pasirodė varžovas, turi skaičiuoti. Jeigu adrenalinas nugali, pradedi nervintis ir prarandi savitvardą, tuomet – viskas. Labai svarbu išlikti ramiam“, – pergalės receptus atskleidė sportininkas.
Tik du žaidėjai iš elito grupės neina į sporto salę. Visi kiti sportuoja, turi vadybininkus, psichologus. Neveikia nieko kito kaip tik dalyvauja varžybose ir joms ruošiasi. Jie turi privačius rėmėjus, dažniausiai tai yra įrangos gamintojai.
Paklaustas kokia yra jo silpnoji vieta, Darius atskleidžia, kad labiausiai jį trikdo, jeigu žaidimo metu staiga pasikeičia aplinkiniai garsai, jei viskas nutyla ar pasigirsta skanduotės. Laimei, tokios situacijos nėra dažnos, nes smiginyje, panašiai kaip ir teniso mačo metu, laikomasi taisyklės netrukdyti žaidėjui. Teisėjas, išgirdęs triukšmą, gali paprašyti žiūrovų elgtis santūriau.
Kai per varžybas išgirsti pauzę, žinok, kad tuoj išgirsi savo pavardę. Užsieniečiams lietuviškos pavardės sunkiai įkandamas dalykas.
Rezultatui įtakos turi net milimetru pakeista piršto pozicija ant strėlės. Beveik visi žaidėjai mėto skirtingai. Darius ne išimtis. Vyras prisipažįsta, kad vis dar ieško savo stiliaus, tačiau dažniausiai mėtymo technika grįžta prie pirmojo žaidimo stiliaus. Dėl palyginti neaukšto ūgio jam tenka taikytis gana aukštai, todėl skirtingam sektoriui tenka mesti skirtingą metimą.
Kas nenužudo, padaro stipresniu
Vienomis strėlėmis Darius naudojosi net 6 metus. Tačiau nuo šiol jomis rūpintis nebereikės. Darius kreipėsi į strėlių gamintojus iš Japonijos, kurie sutiko paremti savo produkcija.
Šiuo metu Darius mėgina išgyventi tik iš savo hobio. Didžiausias prizas, kurį pavyko laimėti, buvo 11 000 eurų. Kaip pats Darius juokauja, tai yra suma, kuri visus metus ir maitina. Tačiau ne visada taip gerai sekasi. Būna, kad kelionės išlaidos didesnės nei laimėjimas.
Sunkiausias dalykas yra kelionės. Tenka gyventi hosteliuose, keliauti automobiliu, kad būtų pigiau.
„Važiuodami į Škotiją buvome priversti skristi į Londoną, nes tuo metu skrydžiai buvo labai brangūs. Vėliau 9 valandas važiavome į Škotiją. Su lagaminais apsistojome hostelyje, vėliau tiesiai į varžybas.
Taupydami pinigus, skrydžius užsakome tą pačią dieną po varžybų, kad nereikėtų mokėti už nakvynę. Jei reikia, pernakvojame oro uoste, – pergalės kainą atskleidžia D.Labanauskas. – Galima būtų mokėti už viešbučius, bet tada neliktų pinigų, viskas būtų prakeliauta, o reikia lėšų ir pragyvenimui.“
Užsienyje tokie žaidėjai kaip Darius už šalies garsinimą gauna įvairių apdovanojimų, jie yra žinomi. Jiems nereikia taupyti lėktuvo bilietams, todėl varžybose jie būna žvalūs ir pailsėję.
„Kai per varžybas išgirsti pauzę, žinok, kad tuoj išgirsi savo pavardę. Užsieniečiams lietuviškos pavardės sunkiai įkandamas dalykas“, – juokiasi Darius.
Smiginis Lietuvoje gana populiarus
Į smiginio varžybas Lietuvoje susirenka maždaug po 100 žaidėjų iš įvairių miestų, taip pat atvyksta svečių iš Latvijos, Baltarusijos. Šalyje oficialiai veikia 11 smiginio klubų. Dauguma iš jų bent kartą per savaitę rengia vietines treniruotes-varžybas.
Lietuvoje kasmet vyksta apie 10 varžybų, dvejos būna įtrauktos į Pasaulio smiginio federacijos WDF reitingą. Pastarosiose dalyvauja ir žaidėjų iš Anglijos, Suomijos, Rusijos, Lenkijos, Estijos, Norvegijos, Švedijos ir kitų šalių.
Atvirasis Lietuvos smiginio čempionatas yra įtrauktas ir į britų smiginio organizacijos BDO reitingą, pagal kurį 24 pirmieji žaidėjai kviečiami be jokios atrankos žaisti pasaulio smiginio čempionate Lakeside.
Apie smiginį
Žaidimas pritaikytas įvairaus amžiaus, plataus diapazono fizinės jėgos galimybių ir sudėjimo žmonėms.
Pranašumo žaidėjams nesuteikia nei fizinis pasirengimas, nei mažas ar didelis ūgis.
Žaidimas pašalina stresą, nuovargį, pakelia nuotaiką. Ugdomos solidarumo, savitarpio pagalbos ir garbingo žaidimo nuostatos.
Kai kuriose Lietuvos mokyklose smiginis žaidžiamas per kūno kultūros pamokas kaip puiki fizinio aktyvumo alternatyva nemėgstantiems krepšinio, futbolo ar lengvosios atletikos.
Nuo kitų netradicinio sporto šakų skiriasi tuo, kad tai lyg kūno kultūros pamoka, integruota su matematikos pamoka, nes savo ir kitų pasiektus rezultatus reikia skaičiuoti mintinai.
