Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė: kelias link bronzos buvo lydimas ir skausmo, ir nusivylimo, ir džiaugsmo ašarų

Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Du medaliai šią vasarą ir vienas skoloje. Pasaulio jaunimo čempionato auksas ir Europos jaunimo pirmenybių bronza – dar ne visi tikslai, kuriuos pasiekė tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė. Pastaroji gydosi nugaros traumą, bet šį savaitgalį Kaliningrade su savo partnere sieks jau trečiojo trofėjaus per šiuos mėnesius.

Pirmadienio vakarą garsiausios šalies tinklinio atstovės grįžo iš Austrijos, kur pasiekė daugiau, nei pačios tikėjosi. Bronzos medaliai iš džiaugsmo pravirkdė sportininkes, nors buvo ir tokių akimirkų, kai tęsti kovos, atrodė, nebebus jėgų.

„Man psichologiškai sunkesnis buvo pasaulio čempionatas, o šįkart tyliai svajojome apie medalius. Negalvojome apie spalvą, nors iš tikrųjų pagrindinis tikslas buvo stipriausiųjų šešetas. Tai buvo labai svarbu, kad galėtume važiuoti į kitų metų pasaulio jaunimo čempionatą“, – teigė I.Dumbauskaitė.

„Po pusfinalio palūžome, buvo daug ašarų, norėjome bent dėl trečios vietos pakovoti“, – pridūrė M.Povilaitytė.

„Pusfinalyje nepadarėme visko, ką planavome. Mums buvo skaudu. Kai stovėjome ant pakylos, kilo toks jausmas, kad galėjome žaisti ir finale... Visgi mačas dėl trečios vietos  buvo pats sudėtingiausias. Jau buvome žaidę du kartus su rusėmis ir abu kartus laimėjusios. Pavyko jas įveikti ir trečią kartą“, – specialioje spaudos konferencijoje pasakojo Ieva.

– Treneris pasakojo, kad jam net validolio prireikė stebint kovą dėl bronzos medalių.

Ieva: Iš šalies manau, kad buvo sunkiau žiūrėti, nes kai žaidi emocijos kitokios. Net kai mes žiūrėdavome žaidžiančius savo trenerius Lietuvos čempionatuose labai išgyvendavome. Žinome tą jausmą. Kai baigėme kovą pribėgome prie trenerio ir pasakėme, kad viskas gerai (šypsojosi).

– Tiesa, kad kartą apšilimą pradėjote daryti gatvėje ant asfalto?

Ieva: Turėjome didelių problemų dėl transporto. Sportininkai buvo išmėtyti per septynis viešbučius ir tolimais atstumais. Mes iškvietėme autobusą pusė aštuntos ryto, nes devintą valandą laukė kova dėl trečiosios vietos. Iki aštuntos autobuso taip ir nesulaukėme, todėl apšilimą ir tempimo pratimus teko daryti lauke. Ką jau darysi, visko būna.

Kiek rimta yra Monikos nugaros trauma?

Monika: Mane jau prieš važiuojant į varžybas kamavo skausmai, iki šiol tai jaučiu. Kai jau patekome į šešetą, aš nebegalėjau paeiti. Buvo bėda...

Ieva: Aš nuėjau pasirašyti protokolo po mačo ir jau pamačiau, kad Monika tiesiog klūpėjo ant žemės padėjusi galvą ant suolelio ir verkė. Klausiu, kas yra? O ji atsakė, kad nebegali atsikelti. Buvo labai daug streso. Treneris pasakė, kad įgyvendinome svarbiausią tikslą patekti į šešetuką, o toliau jau kaip bus, taip bus.

Monika: Man padarė masažus, suleido vaistus, tapo geriau. Pakilau.

Treneris Marius Vasiliauskas: Prieš išvykstant į čempionatą medikai padarė nuotrauką ir pamatė, jog yra stiprus nugaros raumens patempimas. Reikėjo poilsio, buvo rekomenduojame nesportuoti. Todėl dar važiuodami į čempionatą nežinojome, ar galėsime dalyvauti. Nežinojome, kokia bus Monikos sveikata. Ji labai mažai treniravosi, bet merginos įveikė visas kliūtis. Dabar mūsų laukia dar dvejos varžybos – šį ir kitą savaitgalį, o po to jau poilsis.

Kokie artimiausi startai laukia Monikos ir Ievos?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Sutikimo akimirka
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Sutikimo akimirka

Treneris Marius Vasiliauskas: Rytoj išvykstame į Kaliningradą, Rytų Europos šalių moterų čempionato varžybas, kuriame dalyvaus aštuonių valstybių atstovės. Na, o kitą savaitgalį Suomijoje vyks kvalifikacinis etapas į pasaulio taurės varžybas.

Ir kokie tikslai bus keliami merginoms?

Treneris Marius Vasiliauskas: Prieš sezoną kalbėjome, kad šiemet reikia trijų medalių. Du jau iškovojome, liko dar vienas (šypsosi). Vienas dar liko skoloje, mėginsime Kaliningrade tai pasiekti.

– Jūsų sąskaitoje jau ne vienas trofėjus. Varžovės jus atpažįsta, jūsų prisibijo?

Ieva: Dabar visos varžovės žino mus, žino mūsų laimėjimus. Nebesistengiame kaip tos pilkos pelytės tyliai sėdėti kažkur gale.

Treneris Marius Vasiliauskas: Rusijos treneriams nuo mūsų turbūt jau alergija“, – pridūrė M. Vasiliauskas, kurio auklėtinės pajėgiausią Rusijos tinklininkių porą – K. Dabižą ir A. Gorbunovą – šiemet įveikė jau tris kartus.

Ar stebėjote Londono olimpines žiūrėjote?

Monika: Žinoma, dar būdamos Lichtenšteine matėme vyrų paplūdimio varžybų finalą, moterų pamatyti nepavyko, nes tuo metu žaidėme. Sekėme ir visus lietuvių startus, išgyvenome daug emocijų.

Ieva: Po Rūtos Meilutytės ir Lauros Asadauskaitės pasirodymų verkiau ir džiaugiausi kartu, su Meilutyte plaukiau kartu, nes sportininkai žino, kokios tai emocijos (juokiasi).

Ar užplūsta mintys apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?

Ieva: Čia mūsų tikslas ir mūsų svajonė. Norime ten nuvykti.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką