Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Mikalčius: „Siekti regbininko karjeros PAR yra beprotiškai sunku“

Jonas Mikalčius
Artūro STAPONKAUS nuotr. / Jonas Mikalčius
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Talentingas, ryžtingas ir stiprus jaunas regbininkas Jonas Mikalčius savo puikius sugebėjimus regbio aikštelėje demonstravo Pietų Afrikos Respublikos Durbano „Sharks“ regbio klube. Metus praleidęs egzotiškoje šalyje ir kovojęs vienoje iš geriausių komandų, J.Mikalčius įgijo neįkainojamos patirties ir padarė puikią pradžią savo, kaip regbininko, karjeroje.

– Kodėl pasirinkote regbininko karjerą?

– Pirmiausia nuo pat mažų dienų aš pradėjau plaukti. Bet kaip žinote, mano tėtis buvo regbininkas, todėl nuo vaikystės matydavau, kaip jis žaidžia, pats mėtydavau regbio kamuolį ir dabar galiu teigti, kad ši sporto šaka man tiesiog buvo įaugusi.

Kai 2007 metais kartu su tėčiu nuvykome į pasaulio regbio čempionatą, kuris vyko Prancūzijoje, mane galutinai sužavėjo šis žaidimas.

Pagalvojau, kad ir aš galiu taip žaisti, galiu kažko pasiekti – jaučiau, kad tai man skirtas sportas. Taigi grįžus iš pasaulio čempionato, galima sakyti, galutinai atsisveikinau su plaukimu ir atsidaviau regbiui.

Pagalvojau, kad ir aš galiu taip žaisti, galiu kažko pasiekti – jaučiau, kad tai man skirtas sportas.

Regbininko karjerą pradėjau Šiaulių regbio klube „Salda“ pas savo pirmąjį trenerį Tomą Astrauską, kuriam iki šiol esu dėkingas už tai, kad jaučiu aistrą ir susidomėjimą šiuo sportu.

– Kaip atsidūrėte Pietų Afrikos Respublikoje?

– Į Pietų Afrikos Respubliką žaisti regbio buvau išvykęs tris kartus. Pirmą kartą vykau 17 metų per vasaros atostogas apsižiūrėti, kaip ten kas vyksta. Tuomet ten praleidau tris mėnesius – treniravausi paprastame klube.

Regbio žaidimas PAR man paliko didelį įspūdį, o ir mane taip pat pastebėjo, pakvietė į vieną mokyklą treniruotis. Po šio pasiūlymo PAR vėl atsidūriau po kelių mėnesių.

Tą kartą apsispręsti buvo labai sunku, nes buvau dvyliktokas, reikėjo mokytis, laikyti egzaminus, o  ten metų laikai – ne kaip pas mus: kai mes atostogaujame, jie dirba, kai jie dirba, mes atostogaujame. Bet aš pasiryžau paaukoti tuos kelis mėnesius: mokiausi internetu. Labai stengiausi ir išvažiavau ten mokytis ir žaisti.

Tą kartą mane vėl pastebėjo ir pakvietė į rinktinę. Atrankoje dalyvavo 120 jaunuolių mano metų, bet aš ją įveikiau. Tada grįžau į Lietuvą išlaikyti egzaminų, kuriuos tikrai gerai pasisekė išlaikyti, ir įrodžiau, kad sportą su mokslu įmanoma suderinti.

Išlaikęs egzaminus vėl grįžau į PAR žaisti rinktinėje, kur praleidau 4 mėnesius.

Bendrai sudėjus šioje šalyje buvau ir regbį žaidžiau apie vienerius metus.

– Kuo skiriasi PAR regbis nuo Lietuvos?

– Žinoma, regbio kamuolys visur toks pat. Tačiau manau, kad ten regbiu užsiiminėjantys sportininkai labiau įsigilina į detales, kurių mes nė nežinome. O regbis, kaip ir viskas, susideda iš tų mažų mažų detalių.

Taip pat pastebėjau, kad PAR šis sportas yra labiau mėgstamas. Taip yra dėl to, kad ten tai pirmoji sporto šaka.

Žinoma, regbio kamuolys visur toks pat. Tačiau regbis, kaip ir viskas, susideda iš tų mažų mažų detalių.

Galime įsivaizduoti, kaip mes mylime krepšinį, tai ten jie – regbį. Ant kiekvieno kampo gali pamatyti vaikus, jaunuolius, vyrus, žaidžiančius regbį, ir galiu pasakyti, kad labai profesionaliai.

Tačiau būtent PAR regbininko karjeros siekti yra pats sunkiausias dalykas. Tai lemia labai didelė konkurencija.

Pavyzdžiui, į vieną poziciją yra labai daug norinčių, tad reikia įveikti tikrai nemažai priešininkų, kad pasiektum tai, ko trokšti. Dėl šios priežasties tiek psichologinis, tiek fizinis spaudimas yra milžiniškas.

Dar vienas dalykas yra tai, kad pietų afrikiečiai yra labai stambūs ir labai stiprūs fiziškai.
Aš pasižymėjau didele fizine jėga, bet kai papuoliau į geriausiųjų komandą, pamačiau, kad visi ten tokie pat, kaip aš. Labai sunku kovoti, būti geriausiu, kai aplinkui vien geriausi. Bet man pavyko ten padaryti tikrai puikią pradžią, o tolesnę karjerą tęsiu kitur.

– Ar kultūrų skirtumai tokioje egzotiškoje šalyje netrukdė pritapti?

– Tai ir įdomiausia bei žaviausia, kad kultūrų skirtumai PAR labai dideli ir žmones turi pažinti iš kitos pusės.

Šioje šalyje gyvenantys baltaodžiai nuo mūsų mažai kuo skiriasi, jie tokie pat, kaip ir mes, europiečiai. Tačiau juodaodžiai – tikrai įdomios ir išskirtinės asmenybės.

Iš savo šalių žaisti regbį atvykę juodaodžiai pasakojo įvairias istorijas: kaip jie savo gentyse vaikšto tik prisidengę lapais, kiti būdami 22 metų jau turi tris vaikus. Tai tikrai keista, bet kartu gana įdomu.

Kai ten žaidžiau dar tik paprastame regbio klube, tai būtent juodaodžiai buvo mano geriausi draugai: mes tikrai puikiai sutarėme, jie labai šiltai ir nuoširdžiai mane priėmė.

Bet kai pradėjau žaisti profesionalioje komandoje, mane lydėjo nuolatinė įtampa. Kiekvieną dieną reikėjo kovoti už būvį, už vietą, visi stengiamės kuo geriau pasirodyti. Tokia konkurencija labai stipriai paveikė, būdavo ir pykčių, ir intrigų – visko.

Kiekvieną dieną reikėjo kovoti už būvį, už vietą, visi stengiamės kuo geriau pasirodyti. Tokia konkurencija labai stipriai paveikė, būdavo ir pykčių, ir intrigų – visko.

Niekada nežinai, kas bus, visada turi iš visų jėgų stengtis. Tokios situacijos be galo sekino.

– Gal įsiminė kokia kuriozinė situacija?

– Na, gal vienas iš tokių įsimintiniausių dalykų yra tai, kad ten, kur gyvenome, mus laikydavo kaip kalėjime. Aplinka tikrai sudarė kalėjimo įspūdį vien dėl to, kad šioje šalyje nusikalstamumas yra labai didelis ir mus taip siekė apsaugoti.

Visur aplink buvo aukštos betoninės dviejų metrų aukščio tvoros, langai su grotomis, spygliuotos vielos, kameros ir viduje, ir lauke, aplinkui vaikšto sargybiniai.

Žinoma, mes kažkur išeiti savaitgalį labai norėdavome, todėl įsirengėme slaptą išėjimą. Grotas, kurios buvo ant lango, mes tiesiog išskaptavome, išsigręžėme ir atsirado mažytis langelis, per kurį vos vos tilpdavome. Tas mūsų langelis būdavo gana aukštai – būtumėte matę, kaip mes ten laipiojome.

Kai įveiki pirmąją kliūtį, tai dar ne viskas, nes visur pilna sargybinių ir kamerų.

Tačiau sargybiniai buvo lengvai paperkami: kas juos pažinodavo, tas susitardavo – grįždami nupirkdavome jiems traškučių ir jie apsimesdavo mūsų nepastebintys.

Kliūčių pasprukti turėjome tikrai daug, bet noras išeiti būdavo toks didelis, kad įveikdavome viską ir nė karto nebuvome sučiupti.

– Koks pasiekimas jums yra pats svarbiausias?

– Į galvą iškart šovė du. Pirmasis – tai pergalė Europos čempionate, o kitas – geriausio žaidėjo titulas, kai dar žaidžiau jaunučių lygoje. Tuo metu mano, kaip regbininko, kelias buvo neseniai prasidėjęs ir šis apdovanojimas sukėlė tikrai neapsakomų emocijų.

Kol kas labai daug apdovanojimų tikrai neturiu. Būdavau išrenkamas geriausiu komandos žaidėju, bet varžybose žaidi ne vienas, o kartu su visa komanda. Todėl tie geriausių žaidėjų titulai mane nelabai žavi. Atvirai pasakius, niekada neatsimenu, kur aš buvau geriausias, nes vienas regbio tikrai nepažaisi.

Dėl šių priežasčių kaip didžiausią ir maloniausią pasiekimą vis dėlto išskirsiu pergalę Europos čempionate. Šis laimėjimas buvo svarbus visiems: man, komandai, treneriams ir, žinoma, Lietuvai.

– Kur toliau save realizuosite?

– Išvažiuoju mokytis ir žaisti regbį į Didžiąją Britaniją. Mokysiuosi labai garsiame koledže, kur didžiulį dėmesį skiria būtent regbiui. Šis koledžas regbio varžybose tarp Anglijos koledžų ir universitetų lygų yra laimėjęs pirmąją vietą. 

Tikrai džiaugiuosi, kad man atsirado galimybė ten mokytis, nes būtent to man reikia norint siekti regbininko karjeros.

Geriausių žaidėjų titulai mane nelabai žavi. Atvirai pasakius, niekada neatsimenu, kur aš buvau geriausias, nes vienas regbio tikrai nepažaisi.

Iš šio koledžo galima papulti į geriausias regbio komandas, ten ieško talentų ir siunčia į prestižines mokyklas.

Didžiojoje Britanijoje ne tik žaisiu regbį, bet ir mokysiuosi sporto trenerio specialybės. Manau, kad iš dalies tai ir mano tėčio indėlis – jau minėjau, kad nuo pat vaikystės žengiau šalia regbio, tai nieko keista, kad seku tėčio pėdomis.

– Ar planuojate grįžti į Lietuvą?

– Visada noriu ir norėsiu grįžti į Lietuvą. Nesvarbu, kur aš bebūčiau, mano galutinė stotelė visada bus Lietuva. Galiu drąsiai sakyti, kad aš tikrai čia grįšiu ir gyvensiu.

Deja, šiuo metu, bent jau trejus metus, negalvoju apie gimtinę. Kol kas nusprendžiau mokytis ir žaisti Didžioje Britanijoje, bet, kaip ir minėjau, tai tik laikina stotelė.

Bet visko gali būti, kad rugsėjo 26 dieną padėsiu „Baltrex“ regbio komandai varžybose prieš „Vairą“. Esu susilažinęs su „Baltrex“ komandos treneriu, kad rugsėjo 26 dieną grįšiu į Lietuvą ir sužaisiu šiose varžybose, jeigu treneris padarys bent vieną prisitraukimą.

O iš tiesų manau, kad kai jau visam laikui grįšiu į gimtinę, tikrai stengsiuosi tapti regbio treneriu.

Labai norėčiau turėti savo lietuvių komandą. Kartais pagalvoju, kad būtų įdomu patreniruoti tuos mažesnius vaikus ir užsiauginti čempionų komandą. Manau, tikrai galėčiau tai įgyvendinti ir stengsiuosi pasiekti šį tikslą.  

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Temos Šiauliai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką