Svarbu, kad darbas – nenuobodus
Visų pirma ilgus metus sporto žurnalisto duonos ragaujantis vyras pripažino, kad gauti tokį LTOK apdovanojimą jam – keistoka. „Malonu, kad prisimena ir įvertina. Tačiau jausmas keistokas“, – 15min.lt tikino T.Meškonis.
Prisiminęs ilgus minėtoje srityje dirbtus metus, vyras negalėjo pasakyti, kad būtų kada nors gailėjęsis pasirinkęs būtent tokį kelią: „Ne, kad gailėčiausi nebuvo. Darbo metu būdavo gal, kad pagalvodavau, gal nuėjus į kitą sritį, nebūtinai su žurnalistika susiję. Tačiau gailėtis, tai tikrai ne.“
Malonu, kad prisimena ir įvertina. Tačiau jausmas keistokas.
Anaiptol – T.Meškonis mieliau vardijo sporto komentatoriaus darbo privalumus. Anot jo, jau vien tai, kad dėl šios profesijos pamatė pasaulio, pakeliavo – didžiulis privalumas. „Svarbu dar ir tai, kad darbas nėra nuobodus. Kai pagalvoju, vargu ar dabar jau galėčiau dirbti kitą kokį darbą. Kalbu apie tą monotonišką sėdėjimą nuo 8 iki 18 val. Labai sudėtinga būtų persiorientuoti. Mano darbas tai – kasdien kas nors naujo. Taigi – įdomus“, – teigė LTOK medaliu apdovanotas vyras.
„Kaip minėjau, šio darbo privalumas ir kelionės. Anksčiau gal jų būdavo daugiau. Susipažindavome su žmonėmis, būdavo smagu ir linksma. Nors reiktų paminėti ir tai, kad ne visada spėdavome išvykomis pasidžiaugti. Kai važiuoji dirbti, darbas užima daugiausia laiko. Ne visada pavykdavo sužinoti apie tą šalį daugiau nei sporto klausimais“, – pasakojo T.Meškonis.
Sporto žurnalistas pabrėžė, kad labiausiai įstrigusios yra pirmosios patirtys – pirmosios olimpinės žaidynės, pasaulio čempionatas. Anot T. Meškonio būtent tokie dalykai ir įsimena, kai pats dalyvauji. „ Po kurio laiko tai jau tampa šiokia tokia rutina. Net olimpiniame komitete stebėjosi – dirbau net 8-iose olimpinėse žaidynėse. O kai pats pagalvoju, nelabai daug tegaliu ir papasakoti, išskyrus pirmas“, – teigė sporto žurnalistas.
Kiekvieną dieną yra ko išmokti
T.Meškonis svarstė, kad per 25 metus žurnalisto darbas pasikeitė – ir pasunkėjo ir palengvėjo, sakė vyras. Jis prisiminė, kad vos pradėjus dirbti, gauti informacijos buvo kur kas sunkiau nei šiandien. Tekdavo arba skambinti žmogui, arba su juo susitikti, arba pačiam vykti į rungtynes, o dabar – viskas internete. Šituo aspektu – palengvėjo.
Tačiau yra ir blogoji to pusė, anot T.Meškonio, šiais laikais kur kas sunkiau kuo nors nustebinti savo žiūrovą ar skaitytoją. Informacija juk prieinama visiems ir žurnalistams, ir klausytojams bei skaitytojams. Taigi, atrasti ir pateikti ką nors naujo, anot sporto žurnalisto, labai sunku.
Paklaustas, ar galėtų save vadinti žurnalistikos vilku, T.Meškonis nusijuokė: „Ne, tikrai nesijaučiu patyrusiu vilku. Žurnalistikoje nė vienas žmogus negali sakyti, kad yra patyręs vilkas. Kiekvieną dieną gali nudegti nagus, kiekvieną dieną turi mokytis. Kas kartą darydamas vieną ar kitą dalyką gali suklysti, kažkiek ir jaudiniesi, ir nerimauju dėl to. Be abejo, yra dalykų, kuriuos jau atlieki automatiškai, tačiau gal taip atrodo tik man. Įmestum naują žmogų į šį ratą ir jam tai atrodytų nelengva.“
Kiekvieną dieną gali nudegti nagus, kiekvieną dieną turi mokytis.
50-metį atšventęs sporto komentatorius juokavo, kad didžiausi gyvenimo lūžiai buvo po universiteto ir mokyklos baigimo, dabar – į viską žiūri kitaip: „Kaip juokauju ir su draugais – didžiausias lūžis gyvenime buvo ne tie jubiliejai, o mokyklos ir universiteto baigimas.
Tada galvojau, kad viskas – pabaiga. Gyvenimas baigėsi, linksmybės baigėsi ir dabar teks tik visą gyvenimą dirbti. Tačiau kiekviename etape yra savų įdomių dalykų, kurių tu net neįsivaizdavai būdamas jaunesnis.“
