Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugpjūčio 7d. 19:58

Oro balionų varžybos: kada laimi lėčiausi, kam reikia taiklios rankos ir kodėl pilotai padeda vieni kitiems

Oro balionų čempionatas
Eglės Digrytės nuotr. / Oro balionų čempionatas

Trečiadienį Jonavoje prasidėjo Lietuvos karšto oro balionų čempionatas, vyksiantis kartu su miesto švente. Iki savaitgalio danguje virš Jonavos ir jos apylinkių rytais bei vakarais sklandys margaspalviai kupolai. Varžybos pamalonins žiūrovų akis, tačiau pilotams ir jų komandų nariams teks nemažai padirbėti, kad užkoptų ant nugalėtojų pakylos. Priešingai nei tokiose sporto šakose, kaip futbolas, krepšinis ar dailusis čiuožimas, kur puikiai matyti deriniai ir figūros, oreivystėje stebėtojai didžiumos darbo nemato.

Jau keletą metų dalyvauju oro balionų varžybose kaip komandos narė, matuotoja arba stebėtoja. Tai išgirdęs, dažnas pasmalsauja: o ką pilotai daro varžybose? Kai kurie dar pasitikslina: turi skristi kuo greičiau? Oro balionai – ne sprintas ir ne plaukimas, kur svarbu būti pirmam, nors skrydžio trukmė gali būti svarbi. Šiose varžybose bene svarbiausia tikslumas.

Šveicaras Bertrand'as Piccard'as ir britas Brianas Jonesas 1999-aisiais apskrido Žemę (46 759 km) per 19 dienų ir beveik 22 valandas.

Buvo pakilęs į 21 km aukštį

Oro balionai yra seniausias žinomas aparatas, padėjęs žmogui atsiplėšti nuo žemės. Šiuolaikiniai balionai atsirado ne kaip sporto rūšis, transporto priemonė ar pramoga. Popieriaus manufaktūrininko sūnūs prancūzai Josephas Michelis ir Jacques'as Étienne'as Montgolfier jų prototipą sumeistravo greičiau norėdami patenkinti mokslinį smalsumą – ar įmanoma į dangų pakelti gyvas būtybes? Galvotiems vyrams pavyko XVIII a. pabaigoje sėkmingai paskraidinti ne tik keletą naminių gyvūnų, bet ir žmones.

Bet modernūs karšto oro balionai pradėti gaminti tik XX a. Šiandien jie Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių dažniausiai naudojami pramogai, bet tinkami ir adrenalino suteikiantiems pomėgiams. Pavyzdžiui, 2005 m. lapkritį buvęs Mumbajaus šerifas Vijaypatas Singhania pasiekė rekordinį 21 km 290 m aukštį. Pernai rudenį austras Felixas Baumgartneris parašiutu iššoko iš kone dvigubai didesnio aukščio – 37 km, bet jis pakilo helio pripildytu balionu. Tokiu balionu šveicaras Bertrand'as Piccard'as ir britas Brianas Jonesas 1999-aisiais apskrido Žemę (46 759 km) per 19 dienų ir beveik 22 valandas.

Karšto oro balioną sudaro kupolas su anga apačioje ir prie jo pritvirtintas krepšys. Jo viršuje įrengti degikliai, į kuriuos iš specialių talpyklų atiteka tos pačios suskystintos dujos, kurias degalinėse perka vairuotojai. Pilotui spustelėjus svirtelę, iš degiklių pliūpteli liepsna, kuri šildo orą kupole, o šis kelia balioną į viršų.

Kupolo ir krepšio dydis lemia, kiek žmonių gali skristi balionu. Vieni tinkami romantiškiems porų skrydžiams, kitų krepšiuose telpa po šešis, dešimt ar net pora dešimčių keleivių (pastarųjų kupolo tūris siekia 17 tūkst. kub. m). Daugumos kupolų tūris siekia maždaug 2,8 tūkst. kub., o krepšyje telpa 3–5 žmonės.

VIDEO: „Klaipėdos krašto taurė 2013“

Varžybose kyla mažesni balionai – kai kurių krepšiuose telpa tik dujų balionai ir pilotas, kituose yra vietos ir pagalbininkui, stebėtojui ar keleiviui, jų kupolai būna siauresni. Tokius balionus lengviau valdyti.

Teisėjų varžybose nėra

Kad ir koks manevringas būtų balionas, jis skrenda ten, kur neša vėjas. Todėl prieš kiekvieną skrydį pilotams suteikiama informacija apie vėjo kryptį ir greitį įvairiuose aukščiuose. To reikia, kad būtų galima kuo geriau pasirinkti starto vietą ir vėliau pagauti reikiamon pusėn nešančią oro srovę.

Skrydžiui reikia gero oro – gero pagal oreivius. Tai reiškia, kad pučia vėjas, bet ne per stiprus, danguje nematyti audros debesų ir net nelynoja, nors karštą vasaros dieną nedidelis lietus nuteikia maloniai. Jei neatbaido speigas, skristi galima net giedrą žiemos dieną. Tuomet dujų sunaudojama mažiau, nes šaltu metu balioną lengviau pakelti į aukštį. Užtat vasarą galima skraidyti tik porą valandų po saulėtekio (taigi labai anksti ryte) ir prieš saulėlydį – įkaitus žemei prasideda termikai, vertikalios karšto oro srovės, į kurias pakliuvus būna sunku suvaldyti balioną.

Sporto varžybose vargiai pamatysi, kaip bėgikas duoda kelią konkurentui, o šachmatininkas pataria, kuria figūra paeiti. Oreiviai šiuo požiūriu yra vieni draugiškiausių.

Prieš kiekvieną varžybų skrydį vyksta brifingai, kuriuose pateikiamos užduotys (jų per skrydį gali būti nuo vienos iki kelių) ir informacija apie oro sąlygas. Iškart po to pilotai keliauja į starto vietą, nors kartais gali tekti palaukti, kol aprims vėjas, liausis lietus ar išsisklaidys rūkas (jei skrydis nebūna apskritai atšauktas).

Priklausomai nuo užduoties, pilotai startuoja iš vieno lauko, pavyzdžiui, stadiono ar didelės pievos, arba pasirinktos vietos. Pakeliui jie suspėja darsyk pamatuoti vėjo kryptį ir greitį. Sporto varžybose vargiai pamatysi, kaip bėgikas duoda kelią konkurentui, o šachmatininkas pataria, kuria figūra paeiti. Oreiviai šiuo požiūriu yra vieni draugiškiausių – jie dažnai ne tik pasitaria, iš kurio lauko parankiausia startuoti, bet ir skrydžio metu pasidalija informacija apie vėjo kryptį.

Tokių teisėjų, kaip daugelyje sporto varžybų, oreivystėje nėra. Kai kuriose varžybose pilotus lydi pareigūnai – atsitiktinai paskirti stebėtojai, kurių darbas yra fiksuoti įvairią skrydžio informaciją, užduoties rezultatą ir taisyklių pažeidimus. Kitur reikiami duomenys fiksuojami GPS pagalba, atstumus iki taikinių išmatuoja greta budinčios komandos. Stebėtojų užrašytą informaciją apdoroja vadinamieji debrieferiai, GPS fiksatorių įrašus analizuoja scoreriai. Varžyboms vadovauja ir užduotis pateikia direktorius, o skundus, jei tokių būna, nagrinėja žiuri. 

Būtini du skrydžiai ir trys užduotys

Nors varžybos paprastai vyksta nuo kelių dienų iki savaitės, iš anksto nenumatyti prasti orai gali jas sutrikdyti. Tačiau, jei surengiami bent du skrydžiai ir atliekamos bent trys užduotys, varžybos laikomos įvykusiomis.

Kadangi pilotai skraido su GPS duomenų fiksatoriais, vis dažniau jiems duodamos virtualios užduotys – ore kirsti tam tikrus taškus, perskristi įsivaizduojamas figūras ir pan.

Itin azartiški būna nevaržybiniai skrydžiai, kuomet, pavyzdžiui, reikia pačiupti ant aukšto stulpo užkabintus raktelius. Pirmas tai padaręs pilotas laimi automobilį.

Bet žiūrovų akims maloniausios tradicinės užduotys, per kurias į taikinį mėtomi žymekliai – iš tos pačios medžiagos, kaip kupolas, pasiūti ir smėlio pripildyti delno dydžio maišeliai su pusantro metro ilgio uodega. Tuomet nereikia laukti, kol kompiuteriai nuskaitys skrydžio duomenis, – rezultatas matyti iš karto. Nepagavę palankaus vėjo, pilotai kartais praskrenda už kelių kilometrų nuo taikinio – ant žemės patiesto didžiulio balto kryžiaus, bet kartais pataiko taip tiksliai ir nusileidžia taip žemai, kad, persisvėrę per kupolo kraštą, žymeklį tiesiog padeda į taikinio centrą. Tuomet jiems reikia saugotis paliesti žemę – kol skrydis nesibaigė, tai draudžiama.

Vienose užduotyse pilotai taikinio link skrenda iš varžybų direktoriaus nurodytos, kitose – iš pasirinktos vietos. Taikinio vietą taip pat gali nurodyti direktorius (tuomet pievoje, stadione ar panašioje vietoje patiesiamas kryžius) arba išsirinkti pilotas (tai paprastai būna sankryžos centras). Kartais taikinio vietą sportinininkas turi užrašyti dar būdamas ant žemės, kartais – jau pakilęs.

Užduotyje pavadinimu „Dvejonių valsas“ taikiniai gali būti keli, o pilotas pasirenka tą, šalia kurio arčiausiai skrenda. Kitoje užduotyje naudojami du kryžiai ir reikia pataikyti kuo arčiau abiejų. Šios užduoties modifikacija – numesti po žymeklį į dvi įskaitines zonas taip, kad atstumas tarp jų būtų kuo didesnis.

Gordono Benneto, milijonieriaus, spaudos magnato ir sportininko, kuris finansavo 1906 m. vykusias pirmąsias balionų lenktynes, vardu pavadintoje užduotyje žymeklį reikia numesti kuo arčiau taikinio, bet ne ant jo paties, tačiau šalia esančioje teritorijoje. Pavyzdžiui, kryžius yra patiestas ant bėgimo takelio stadione, o įskaitinė zona – visa jo ribojama žolė.

„Lapės medžioklėje“ dalyvauja ne vien sportininkai. Pirmiausiai pakyla dėl nugalėtojo vardo nesivaržantis pilotas, kurio balionas tampa „lape“, tik tuomet gali startuoti kiti. Paskridęs maždaug pusvalandį, jis nusileidžia. Vieta, kur krepšys paliečia žemę, tampa taikiniu. Panašioje užduotyje pilotai startuoja arčiau ir „lapės“ dairosi jau pakilę.

„Lapės medžioklėje“ pirmiausiai pakyla dėl nugalėtojo vardo nesivaržantis pilotas, kurio balionas tampa „lape“, tik tuomet gali startuoti kiti.

Puikūs skridimo įgūdžiai ne visada padeda laimėti

Kitose užduotyse žymeklį reikia numesti ne į taikinį, o kuo arčiau arba toliau pakilimo lauko (paskridus tam tikrą laiką ar nurodytoje zonoje – šiuo atveju svarbu pagauti kuo lėtesnį arba kuo greitesnį vėją, todėl sportininkai skrenda labai žemai, kur vėjas būna nestiprus, arba kyla aukštyn) ar numesti į zoną kuo greičiau.

„Alkūne“ ir „Kampu“ vadinamose užduotyse būtina kaip įmanoma labiau pakeisti skridimo kryptį (idealiu atveju pilotas randa vėją, kuris ima nešti atgal). Panašioje užduotyje reikia taip keisti skridimo kryptį, kad susidarytų kuo didesnis virtualus trikampis.

Duodamas užduotis direktorius gali nurodyti, kokiu atstumu iki taikinio (pavyzdžiui, ne arčiau kaip 3 km arba ne arčiau kaip 2 km ir ne toliau kaip 5 km) leidžiama startuoti, nustatyti taikinių galiojimo laiką. Viena užduotis būtent tokia ir yra – numesti žymeklį kuo arčiau taikinio tam tikru metu (pavyzdžiui, 7.10–7.20 val., 7.30–7.40 val. arba 7.50–8.00 val.). Jei pilotas skrenda per greitai arba per lėtai, pasiekti gerą rezultatą būna sunku.

Sykį per Europos čempionatą Prancūzijoje teko atsidurti Suomijos švedo balione. Patyręs sportininkas, iki paskutinės minutės matavęs vėją, nubrėžė liniją ant žemėlapio ir lėtai skrido pažeme kone idealiai jos laikydamasis. Bet kai per vėlai užduoties aprašyme pamatė, kad taikinys galioja tam tikru laiku, ėmė garsiai keiktis. Kryžių pilotas praskrido maždaug 1,5 km atstumu.

Geriausią rezultatą bet kurioje užduotyje pasiekęs pilotas gauna 1 000 taškų. Kitiems taškai duodami proporcingai, taigi net prastai skridęs pilotas gali jų užsidirbti. Už taisyklių pažeidimus duodami baudos balai.

Itin azartiški būna nevaržybiniai skrydžiai, kuomet, pavyzdžiui, reikia pačiupti ant aukšto stulpo užkabintus raktelius. Pirmas tai padaręs pilotas laimi automobilį.

Žinomiausios ir vienos įdomiausių bei sunkiausių varžybų – Gordono Bennetto taurė, pavadintos minėto turtuolio garbei. Jų dalyviai turi nuskristi be nusileidimo kaip įmanoma toliau, matuojant tiesią liniją nuo starto vietos. Faktiškai nuskristas atstumas ir sugaištas laikas neturi reikšmės. Būtent tokios lenktynės buvo surengtos 1906 m. Tąmet iš Paryžiaus Tiuilri rūmų sodų pakilo 16 balionų. Pernai jas, surengtas 56-ą kartą Šveicarijoje, vėl laimėjo 2009-ųjų ir 2011-ųjų nugalėtojai prancūzai Sébastienas Rolland'as bei Vincent'as Leysas, per 69 valandas atsidūrę 1 620 km atstumu. Pastarasis pergalę buvo šventęs keturis kartus iki tol.

Temos: 1 Oro balionas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką