Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Per treniruotes Justinas Kinderis pasigenda konkurencijos

Justinas Kinderis
Vytauto Dranginio nuotr. / Justinas Kinderis
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Pasikeitus penkiakovės taisyklėms atsirado galimybė siekti puikių rezultatų, o prieš tai net ne visada pavykdavo patekti į finalą, sako šiuolaikinės penkiakovės sportininkas Justinas Kinderis. Dėl sporto, pasak jo, teko atsisakyti visko, o per treniruotes itin trūksta partnerių ir konkurencijos.

Aukščiausio rango varžybose organizatoriai stengiasi turėti gana gero lygio žirgus, sako J.Kinderis, tačiau kartais tai yra loterija: „Juk vienam parankesni vieno tipo žirgai, kitam – kitokio.“ Vienas žirgas, anot jo, pripratęs ir gali iššokti 1,4 m ar 1,5 m, o kitam ir 1,2 m jau yra daug. Tuomet, teigia sportininkas, net menkiausia klaida gali paskatinti jį kristi. „Vis dėlto, jei esi geras jojikas, gauni taškus, garantuojančius aukštą vietą“, – priduria pašnekovas.

J.Kinderis pasakoja, kad prieš pasikeičiant šiuolaikinės penkiakovės taisyklėms, jis pasižymėjo neblogu fechtavimusi ir jojimu, taip pat – bėgimu ir plaukimu. Kitaip buvo šaudant: „Strigau su šaudymu – reikėdavo atlikti 20 šūvių ir neatlaikydavau streso, darydavau daug klaidų. Tai man kišdavo koją. Ši rungtis buvo mano Achilo kulnas.“ Sportininkas teigia, kad dėl to prarasdavo daug taškų, o priešininkai jau būdavo nutolę.

„Buvau atsidūręs kryžkelėje, svarsčiau, ką daryti, bet tuomet buvo pakeistos taisyklės“, – prisipažįsta J.Kinderis. Jis teigia sulaukęs palaikymo iš aplinkinių ir trenerių, manančių, kad pakeistos taisyklės jam labai tiks. Taip, pasak pašnekovo, ir įvyko – 2009 m., po taisyklių pasikeitimo, pasaulio čempionate jis buvo šeštas. Anksčiau, prisimena jis, ne visuomet pavykdavo pakliūti į finalą tarp 36 dalyvių.

Sportininkas teigia, kad jo atėjimui į penkiakovę įtakos turėjo treneris: „Yra daug trenerio indėlio, nes pats nelabai ir sugalvosi ateiti į penkiakovę. Apie tokį sportą net nežinojau. Iki 15 metų užsiiminėjau plaukimu, tačiau visuomet buvau vidutiniokas.“ J.Kinderis priduria, kad jam sekdavosi bėgimas.

Prieš išvykstant iš Panevėžio, kaip teigia jis, iš savo pirmojo penkiakovės trenerio Jurijaus Moskvičiovo jis gavo kvietimą dalyvauti vienoje peržiūroje. „Ten nuvažiavęs sužavėjau savo bėgimu. Yra sakoma, kad žmogui kažkas „duota“. Plaukti man nebuvo „duota“, bet galėjau puikiai bėgti“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

J.Kinderis teigia, kad tarsi vyrauja taisyklė – jei penkiakovininkas gerai bėga arba plaukia, visa kita jis gali išmokti: „Pagal tai penkiakovininkai ir renkami. Jei prastai bėgi arba plauki, kitos rungtys gali ir nepadėti.“

Išvažiuoti iš namų mokytis į Vilnių buvo sunkoka ir netikėta, sako penkiakovininkas, tačiau jis viską priima kaip iššūkį: „Man atrodė, kad reikia bent metus pratempti, kad nebūtų taip, jog po pusmečio grįžčiau į Panevėžį nepasisekus. Pirmasis laiptelis man buvo metai, o tuomet jau kaip bus, taip – būsiu bent Vilniuje pabuvęs, pagyvenęs.“

J.Kinderis pasakoja, kad treniruotės, pavyzdžiui, rudenį, yra skirtos bėgimui ir plaukimui, siekiant nubėgti ar nuplaukti kuo didesnį atstumą. Per technines rungtis, priduria jis, daugiau stiprinami raumenys. „O artėjant varžyboms stengiamasi daugiau galvoti, kaip bus startuota, kas daroma. Per ne tokias svarbias varžybas kozirių bandoma neišnaudoti“, – teigia pašnekovas.

Niekuomet, anot penkiakovininko, negalima persistengti fizinėse rungtyse: „Jei persistengi fizinėse rungtyse, nebėra koncentracijos, o tai ženklas, kad reikia sustoti ir galvoti apie varžybas. Esant tokios būsenos negalima startuoti, nes, net jei gerai plauksi, kažkas bus prarasta techninėse rungtyse.“

Paklaustas apie mėgstamiausią rungtį, sportininkas sako, kad tai visuomet būdavo bėgimas su šaudymu, tačiau su laiku viskas kinta. „Gyveni su sportu, daugiau dėmesio skiri vienai rungčiai arba ji tau geriau sekasi, todėl nieko išskirti negaliu, nors anksčiau, dėl didėjančios pažangos, tai buvo bėgimas su šaudymu“, – pasakoja pašnekovas.

J.Kinderis tvirtina, kad būtų naudinga, jei atsirastų konkurencijos. Tuomet, pasak jo, lengviau sektųsi ir treniruotėse, nes kartais būna sunku ar net nuobodu: „Reikia prabėgti valandėlę kroso, o vienam tai sudėtinga, kartais norisi eiti ir griūti į lovą. Jei tik būtų kolega, kuris padėtų sunkiomis akimirkomis...“ Partnerių buvimas, sako sportininkas, jam būtų į naudą.

Pusfinaliai, anot penkiakovininko, kainuoja daug jėgų, o olimpinėse žaidynėse sunkesnė bus psichologinė pusė. „Šios varžybos išsitęsusios, bet bent jau fizinė pusė bus paprastesnė nei eilinių varžybų“, – pasakoja J.Kinderis.

Sportininkas taip pat neslepia, kad norėtų medalio: „Po 2013 m. Pasaulio čempionato tai ir tapo mano tikslu. Galbūt anksčiau ir trukdydavo tikslo nebuvimas.“ Pašnekovas teigia, kad 2014–2015 metai buvo gana tušti, o dabar atsirado tikslas, kurį nori įgyvendinti.

J.Kinderis, paklaustas, ko teko atsisakyti dėl sporto, juokauja, kad visko. „Net negalėčiau įvardyti, ko, tai tapo mano gyvenimu. Matau, kad kiti jau kuria šeimas, mano draugai turi vaikų, o aš visas esu 100 proc. čia, sporte. Tai to ir teko atsisakyti – visko“, – atvirauja penkiakovininkas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką