Artūras Vaitiekus penktadienį atsiėmė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto skirtą prizą.
Apdovanojimas „Metų kilnus poelgis“ per renginį Vilniuje 52 metų pardavimų vadovui atiteko už veiksmus per neįprastą, kone mistinę nelaimę, miške gelbėjant šalia bėgusį varžovą.
„Tuo metu negalvojau apie jokius apdovanojimus, net jau buvo primiršęs istoriją, – penktadienį sakė A.Vaitiekus. – Viskas nutiko natūraliai, ne dėl apdovanojimų. Geriau, kad tokios situacijos neiškiltų, o jei jau nutinka, kad kiti sportininkai panašiai pasielgtų. Tikiu, kad taip ir pasielgtų.“
Net ir didelę patirtį orientavimosi varžybose sukaupęs A.Vaitiekus nieko panašaus nei regėjęs, nei girdėjęs per kelis dešimtmečius trunkančią sportinę karjerą.
Tai buvo naktinės orientavimosi varžybos Skuodo rajone praėjusių metų pavasarį, kai vakare (20-21 val.) startavę orientacininkai pasileido bėgti mišku skirtingais intervalais nedaug matydami prieš save – tik ant galvų pritvirtintų prožektorių apšviestą taką.
A.Vaitiekaus ir Manto Drūlios trasos atsitiktinai susikirto vienoje miško vietoje.
„Aš išgirdau kažkokį triukšmą, atsisukau, o prožektorius apšvietė stirnų būrį – jis buvo gana didelis, – prisiminė A.Vaitiekus. – Tuo metu atrodė, kad jos visiškai šalia – galėčiau ranka pasiekti.“
Tuo metu ir įvyko nelaimė. Priekyje keliais metrais bėgusį M.Drūlią būriu lėkusios stirnos tiesiog partrenkė.
Suprasti akimirksniu
- Mantas Drūlia yra nupasakojęs jam nutikusią nelaimę iš savo perspektyvos 15min žurnalistei Miglei Sokolnikaitei.
- „Nors bėgau ant galvos prisitvirtinęs lempą, bet stirnų nepastebėjau, staiga viskas lyg nutrūko, – pasakojo M.Drūlia. – Man labai pasisekė, kad šalia buvo būtent šis žmogus (Artūras Vaitiekus). Abu esame Lietuvos šaulių sąjungos nariai, pirmosios pagalbos mokymus, tiek teorines paskaitas, tiek praktinius užsiėmimus, turėję ne kartą. Jeigu už manęs būtų bėgęs kitas, pirmosios pagalbos specifikos neišmanantis žmogus, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę.“
„Kai stirnos prabėgo, o pirmoji emocija praėjo, pamačiau gulintį žmogų.
Per kelias sekundes supratau, kad įvyko nelaimė. Teko gaivinti, atstatyti kvėpavimą“, – tamsoje vykusius įvykius pasakojo A.Vaitiekus.
Kaip ir įprasta varžybose, jis neturėjo su savimi telefono, neturėjo ir kitų priemonių. Tik kompasą, žemėlapį ir laikrodį.
Vieną iš šių daiktų A.Vaitiekui teko pasitelkti, kad galėtų padėti kvėpuoti po susidūrimo su stirnomis kvėpavimą praradusiam M.Drūliai.
„Jis buvo be sąmonės. Atverčiau ant savęs, atvėriau kvėpavimo takus, burną. Su savimi neturėjau kitų priemonių, vienintelį kompasą. Iš pradžių galvojau, kad gal jį ištiko epilepsijos priepuolis, nes dantys buvo labai kietai sukąsti. Su kompaso pagalba teko atidaryti burną ir atlaisvinti liežuvį, – sakė A.Vaitiekus. – Tuo metu jis lyg ir nekvėpavo. Paskui pradėjo kvėpuoti.“
Gaivinimas vyko apie keturias minutes. Tai A.Vaitiekus nustatė jau vėliau, pažiūrėjęs į duomenis laikrodyje. Tuo metu jam atrodė, kad viskas vyksta labai ilgai.
Gaivinant bendražygį pribėgo ir kiti pro šalį bėgę orientacininkai. Kažkas iš jų nuskubėjo į starto vietą ir iškvietė greitąją pagalbą.
A.Vaitiekūnui nereikėjo daryti dirbtinio kvėpavimo, nes M.Drūlia atsigavo ir pradėjo kvėpuoti pats. Jis buvo atsargiai palydėtas apie 300 metrų mišku iki kelio.
Kas nutiko miške, M.Drūlia aiškiau suprato po kokių 20 minučių, jau būdamas greitosios pagalbos automobilyje. Stipriai ištinusia akimi jis buvo nuvežtas į Klaipėdos ligoninę. Ten buvo nustatyta, kad sportininkui lūžo akiduobė ir skruostikaulis, tad prireikė operacijos.
A.Vaitiekus tuo tarpu širdyje džiaugėsi, kad anksčiau įgyti įgūdžiai padėjo išvengti didesnio pavojaus.
„Nesu medikas, tiesiog priklausau Šaulių sąjungai. Ten praeiname mokymus, tad teorinių įgūdžių turėjau, galėjau juos pritaikyti praktikoje. Labai džiaugiuoosi, kad užsiimu veikla Šaulių sąjungoje, kuo daugiau žmonių ten dalyvaus, tuo visiems mums bus geriau“, – sakė pardavimų vadovas.
Jis pats orientavimosi sportą yra pamilęs nuo vaikystės. Bėgti kaskart skirtingomis, niekada nesikartojančiomis trasomis visada patiko, kaip ir tai, kad šioje sporto šakoje bėgimas dera su mąstymu kaip orientuotis trasoje.
Nors orientavimosi sportas nėra pavojingas, gamtoje kartais pasitaiko netikėtumų.
„Pačiam sykį šaka pradūrė koją, ir dėl po uragano suverstų medžių teko nusiversti ir apsilamdyti šonus. Orientavimosi sportas nėra pavojingas, bet šiek tiek rizikų yra, net žūčių pasitaikę dėl nukraujavimo“, – pasakojo A.Vaitiekus.
Išvysti trasoje gyvūnų tenka retai.
„Gyvūnai pasitraukia iš varžybų zonos patys. Jei varžybose pamatai laukinį gyvūną, įprastai tai reiškia, kad esi už trasos, padaręs klaidą, – šyptelėjo A.Vaitiekus. – Nes įprastai laukinių gyvūnų nesutinkame.“
Todėl bendražygio susidūrimas su stirnų būriu yra istorija, kuria iškart net patikėti nelengva.
„Neeilinis įvykis, – pritarė A.Vaitiekus. – Niekas nebuvo susidūręs taip. Man pačiam per 40 metų orientavimosi sporte neteko matyti žmogaus susidūrimo su gyvūnu. Sunku patikėti, bet tai – realybė.“
Penktadienį prizą LTOK būstinėje atsiėmęs vyras teigė, kad ši istorija primena visiems atletams svarbias vertybes.
„Pirmiausia, – nepalikti žmogaus vieno sunkioje situacijoje. Dauguma varžybų vyksta stadionuose, o mūsų stadionas yra miškas. Ten galima susižeisti, gali nutikti traumų. Tad reikia matyti kolegas“, – pabrėžė jis.
Tame pačiame Šaulių sąjungos būryje ir orientavimosi sporte susitinkantys vyrai po incidento miške sutvirtino draugystę, o A.Vaitiekui daugiau nieko ir nereikia.
Skuodo rajone nutikusią kaktomušą su stirnomis dabar jie dažniau prisimena juokaudami.
„Pernai Mantas prabėgo maratoną, padarė tai greičiau nei per tris valandas, pasiekęs savo asmeninį rekordą, tai juokavau, kad turbūt stirnos impulsas suveikė“, – šypsojosi A.Vaitiekus.
Suprasti akimirksniu
- Kiti „Fair Play” laureatai 2025:
- Už viso gyvenimo nuopelnus – Teresė Nekrošaitė. Olimpiečių ir paralimpiečių trenerė, išskirtinai atsidavusi savo pašaukimui, tęsianti darbą net ir sunkios ligos akivaizdoje. Ji nuosekliai ir įkvepiančiai savo aplinkoje skleidžia olimpines ir paralimpines vertybes, ugdo ne tik sportinius rezultatus, bet ir stiprias asmenybes.
- „Fair Play“ projektas – Nojus Berlinskas ir iniciatyva „Sustiprėk ir nugalėk“. „Sustiprėk ir nugalėk“ – tai socialinė ir edukacinė iniciatyva, skatinanti atsakingą požiūrį į savo kūną, sveikatą ir gyvenimo iššūkius. Projekto esmė – parodyti, kad net ir sudėtingiausiose situacijose žmogus gali atgauti jėgą, pasitikėjimą savimi ir gyvenimo kokybę per kantrybę, pastangas ir nuoseklų darbą su savimi. Projekto iniciatorius Nojus Berlinskas savo veikla įkūnija tikrąsias „Fair Play“ vertybes – pagarbą žmogui, sąžiningumą, atsakomybę ir tikėjimą, kad per judesį, discipliną ir palaikymą galima keisti gyvenimus. Ypatinga šios iniciatyvos dalis – Nojaus neatlygintina globa. Atrinktus žmones ir jų istorijas jis asmeniškai lydi, palaiko ir treniruoja be jokio finansinio atlygio, skirdamas savo laiką, žinias ir emocinį dėmesį. Tai ne trumpalaikė motyvacinė akcija, o nuoseklus, ilgalaikis darbas su žmogumi, paremtas pasitikėjimu ir nuoširdžiu noru padėti.
- „Fair Play“ sklaida – Robertas Každanas. Lietuvos futbolo federacijos komunikacijos vadybininkas Robertas Každanas nuo 2019 metų sudaro oficialų Lietuvos vaikinų ir merginų futbolo čempionatų „Fair Play“ reitingą. Jis reguliariai skelbiamas sezono viduryje ir pabaigoje tiek interneto svetainėse ( ir ), tiek varžybų „Facebook“ paskyrose. Vadovaujantis UEFA gairėmis, „Fair Play“ reitingas sudaromas Elitinėje jaunių lygoje ir Merginų elitinėje lygoje, nuosekliai akcentuojant garbingo žaidimo svarbą jaunųjų futbolininkų varžybinėje aplinkoje. Kūrybiškai pasitelkiant lygos „angelų“ ir „velnių“ epitetus, skatinamas grįžtamasis ryšys iš žaidėjų, trenerių ir tėvų bendruomenės – taip ne tik vertinami rezultatai, bet ir formuojama atsakingo, pagarbaus elgesio kultūra Lietuvos futbole.
- Jaunasis sportininkas – pavyzdys bendraamžiams – Justina Dvelytė ir Evelina Vainauskaitė. Aštuntos klasės mokinės – puikus pavyzdys, kaip jaunasis sportininkas gali derinti aukštus sportinius pasiekimus su kilnaus elgesio vertybėmis. Būdamos Lietuvos futbolo rinktinės narėmis, jos ne tik garsina šalį ir savo gimnaziją, bet ir kasdien įrodo, kad svarbiausia sporte – žmogiškumas. Gimnazijos bendruomenėje Justina ir Evelina yra tikros „Fair Play“ ambasadorės. Nepaisydamos intensyvaus treniruočių ir varžybų grafiko, jos išlieka kuklios, atsakingos ir aktyviai įsitraukia į „Olimpinės kartos“ projektų veiklas. Jos ne tik pačios siekia pergalių, bet ir padeda organizuoti sporto renginius jaunesniems mokiniams, kantriai mokydamos futbolo paslapčių bei sąžiningo žaidimo principų. Savo pavyzdžiu jos griauna stereotipus ir įkvepia bendraamžius tikslų siekti ne jėga, o darbu, disciplina ir pagarba varžovui.
