Albertas Skurvydas įprastai dalinasi patarimais dėl sveikos gyvensenos, judėjimo ir mitybos, bet pirmadienį jis publikavo tekstą kita tema.
65 metų sporto mokslininkas, habilituotas biologijos mokslų daktaras, VU ir VDU profesorius savo feisbuko paskyroje išreiškė pastebėjimus apie Lietuvos sporto politiką.
„Šiandien sporto politikoje dažnai daugiau politikavimo nei tikros sporto sistemos kūrimo. Daug deklaracijų, gražių frazių ir „strategijų“, tačiau trūksta svarbiausio — aiškaus turinio, vientisos krypties ir realiai veikiančios sistemos, – rašė A.Skurvydas. – Kol sportas, mokslas, sveikatinimas ir ugdymas veiks atskirai, tol kalbos apie aukštus sporto pasiekimus dažnai liks daugiau retorika nei realybė. Sporto politika dabar orientuota į „politinį išgyvenimą“, o ne į sporto proceso profesionalų valdymą. Žinoma, tai tik mano nuomonė, su kuria greičiausiai nesutiks nė vienas sporto politikas ir vadovas, nes juk jie dirba „labai ir labai gerai“.
Savo įžvalgomis su 15min skaitytojais sutikęs pasidalinti sporto mokslininkas iškėlė šias pagrindinės šiuolaikinės sporto politikos problemas:
1) Nėra vieningos ilgalaikės sportininkų rengimo sistemos nuo darželio iki aukšto meistriškumo sporto.
2) Trūksta aiškios, geru mokslu ir gera praktika pagrįstos, nacionalinės sportininkų rengimo metodikos skirtingais amžiaus etapais, skirtingoms sporto šakoms.
3) Nėra modernios, moksliškai pagrįstos sportininkų testavimo ir nuolatinės stebėsenos sistemos.
4) Trūksta objektyvių kriterijų (grįstų šiuolaikiniais testavimais) jaunųjų sportininkų progresui vertinti.
5) Sporto mokslas dažnai egzistuoja atskirai nuo kasdienės trenerių praktikos. Sporto mokslo pasiekimai beveik netaikomi sportininkų rengime.
6) Trenerių kvalifikacijos kėlimas neretai tampa formaliu procesu, menkai susijusiu su naujausiais mokslo pasiekimais.
7) Nėra sistemingo trenerių, mokslininkų, gydytojų, kineziterapeutų ir sporto psichologų bendradarbiavimo modelio.
8) Sportininkų rengime vis dar per mažai individualizavimo pagal biologinį brendimą, genetinius ypatumus ir psichologinę būseną.
9) Talentų atranka dažnai atsitiktinė, priklausoma nuo pavienių entuziastų, o ne nuo nacionalinės sistemos.
10) Regionuose sporto infrastruktūros ir galimybių skirtumai išlieka labai dideli. Ypač trūksta testavimo metodikų.
11) Mokyklinis fizinis ugdymas daugeliu atvejų neatitinka šiuolaikinių vaikų fizinio aktyvumo ir sveikatos poreikių. Jis yra nepakankamas.
12) Per mažai dėmesio skiriama fizinio raštingumo ugdymui ankstyvame amžiuje.
13) Sporto sistema pernelyg orientuojasi į trumpalaikius rezultatus, o ne į ilgalaikį sportininko vystymą.
14) Trūksta nacionalinės sportininkų duomenų bazės ir analitikos sistemos.
15) Nepakankamai naudojamos šiuolaikinės technologijos: biomechaninė analizė, dirbtinis intelektas, skaitmeninė stebėsena.
16) Silpna traumų prevencijos ir sportininkų sveikatos monitoringo sistema.
17) Sportininkų psichologinis rengimas dažnai lieka nuošalyje.
18) Nėra aiškios sistemos, kaip derinti sportą, mokslą, išsilavinimą ir karjerą po sporto.
19) Finansavimas neretai orientuotas į administravimą, o ne į tiesioginį sportininko ugdymą.
20) Sporto federacijose dažnai trūksta vadybinės kompetencijos, atsakomybės ir veiklos efektyvumo vertinimo. Nekalbu apie sportininkų biomedicinį ir psichologinį rengimą.
21) Sporto politika pernelyg priklauso nuo politinių ciklų, todėl trūksta tęstinumo.
22) Nėra aiškios nacionalinės sporto vizijos, paremtos mokslu, ilgalaike strategija ir objektyviais rodikliais.
23) Aukšto meistriškumo sportas vis dar per mažai prisideda prie visuomenės sveikatinimo politikos ir fizinio aktyvumo skatinimo.
24) Trūksta aiškaus ryšio tarp elitinio sporto, visuomenės fizinio aktyvumo ir visuomenės sveikatos stiprinimo.
25) Sporto pasiekimai dažnai atskiriami nuo pagrindinio tikslo — fiziškai aktyvios, sveikesnės ir darbingesnės visuomenės kūrimo.
26) Per mažai dėmesio skiriama tam, kad sporto sistema ugdytų ne tik čempionus, bet ir visą gyvenimą fiziškai aktyvų žmogų.
27) Sveikatinimo politika, fizinis aktyvumas ir sporto sistema Lietuvoje vis dar veikia fragmentiškai, be bendros koordinacijos.
A.Skurvydas reziumavo savo įrašą:
„Tik moderni, mokslu grįsta, integruota ir ilgalaikė sporto sistema gali tapti realiu pagrindu tiek visuomenės sveikatai, tiek aukšto meistriškumo sporto rezultatams. Sportas turi būti suprantamas ne tik kaip medalių siekimas, bet ir kaip viena svarbiausių valstybės investicijų į žmogaus sveikatą, darbingumą, emocinę gerovę ir gyvenimo kokybę. Be aiškios krypties, profesionalios vadybos ir mokslo integracijos sporto politika rizikuoja likti tik deklaratyvių tikslų rinkiniu. Tik nepykit, aš tik noriu, kad sporto tikrosios naudos vis greičiau pasiektų Lietuvos žmonių širdis. Ir mes tai galim padaryti, jei tikrai norėsim iš visos širdies daryti geriausiai. Toks ir buvo, ir yra mano tikslas!“
