Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 06, 14:29

Rankinio Sabonis – apie pravardę, skustas galvas ir tikslą Europos čempionate

Sabonio pravardė Almantui Savoniui prilipo dėl to, kad ispanai „v“ raidę taria kaip „b“. Tačiau iš Druskininkų kilusiam Lietuvos rankinio milžinui ji nuostabiai tiko – ir dėl didelio ūgio (1,95 m), ir dėl svarbos šalies rankiniui. Kartu su bendražygiais jis prieš ketvirtį amžiaus kirto pirmąjį langą į pasaulio ir Europos čempionatus, o dabar, jau kaip treneris, prisidėjo ir prie naujosios rankinio kartos istorinio pasiekimo.
Lietuvos rankinio rinktinės nariai pasveikino Almantas Savonis
Lietuvos rankinio legenda Almantas Savonis / rankinis.lt nuotr.

Tiesa, pats A.Savonis, šiandien švenčiantis 52-ąjį gimtadienį, ir toliau stebisi prie savo pavardės girdintis žodį „treneris“.

„Čia pomėgis, ne darbas. Rankinyje nėra tiek pinigų, kad būtų galima mokėti dar ir vartininkų treneriui. Reikėtų važiuoti atgal į Vokietiją, bet tikrai nenoriu. Labai gera čia, Lietuvoje. 20 metų namuose negyvenau“, – interviu su 15min pradėjo legendinis Lietuvos rinktinės vartų sargas.

„Pasisotinau ir užsienio, ir rankinio. Dabar tikrai užtenka tų emocijų, kurias patiriu rinktinėje. Nesu gimęs būti treneriu ir niekada nesvajojau tokiu tapti, bent jau pagrindiniu. Padėjėju – tikrai su malonumu“, – pridūrė A.Savonis.

Kiek tiksliai sužaidė rungtynių rinktinėje nesuskaičiuoja ir jis pats. Nacionalinei komandai jis atidavė daugiau nei pusę savo gyvenimo – žaidė nuo 18 iki 42 metų, o pastaruoju metu padeda vyr. treneriui Mindaugui Andriuškai ir toliau rūpinasi Lietuvos vartų saugumu – treniruoja rinktinės vartininkus.

Iki pandemijos A.Savonį dar buvo galima sutikti ir veteranų pirmenybėse – įmesti kamuolį į jo ginamus vartus vis dar buvo neįtikėtinai sunku, bet dabar sportbačiai jau pakabinti ant vinies.

„Dirbu įmonėje, pardavinėjančioje plieno gaminius. Pas kitą buvusį rankininką. Puikus darbdavys – į rinktinę be problemų išleidžia“, – džiaugėsi vienas garsiausių šalies rankininkų.

Prieš Lietuvos rinktinės sugrįžimą į Europos elitą A.Savonis prisiminė savo nuotykius pasaulio ir Europos čempionatuose prieš 24 metus, plikai nuskustas galvas, vizitine kortele tapusį pritūpimą ant vienos kojos, rankinio štilį Lietuvoje ir artėjančią audrą Europos pirmenybėse.

– Arvydas Sabonis buvo išsakęs svajonę, kad bent viena jo atžala žaistų krepšinį. Jūs tokio noro neturėjote? Auginate dukrą ir du sūnus.

– Tai pas Sabonį ir vaikų daugiau (juokiasi). Tikimybė didesnė (A.Sabonis turi dukrą ir tris sūnus, – past.). Tikrai nė vieno nespaudžiau, nelaužiau. Martynas kaip ir labai norėjo, bet, mano nuomone, per mažai pastangų įdėjo. Kitas sūnus, Almantas, gal mažiau norėjo, žaidė futbolą, irgi vartuose stovėjo. Sekėsi neblogai, bet susiejo savo gyvenimą su mokslais. Bus ekonomistas.

Iš esmės abu buvo perspektyvūs ir net aukštesni už mane. Nežinau, gal charakterio pritrūko, gal dabar ne tie laikai, kaip mūsų, kai mes per galvas lipdavome. Martynas taip pat vartininkas, žaidžia ketvirtoje ar penktoje Vokietijos lygoje, bet tik mėgėjiškai. Profesionalo iš jo nebus. Bet nebūtinai vaikai turi būti sportininkai.

LRF nuotr./Martynas Savonis vartuose
LRF nuotr./Martynas Savonis vartuose

– Užsiminėte apie laikų ir vaikų skirtumus, ar labai viskas pasikeitė nuo tada, kai į pasaulio ir Europos čempionatą patekote jūs?

– Tie, kas žaidžia dabartinėje rinktinėje, tikrai yra to verti. Problemos rankinyje – platesnės. Kalbant apie paruošimą, jis nėra toks, kaip krepšinyje, kur viskas sustyguota visose amžiaus grupėse. Be abejo, svarbus ir pinigų stygius. Gal nėra ir tokio populiarumo, koks buvo anksčiau. Atsimenu, kai „Granitas“ laimėjo IHF taurę (1987 metais, – past.), aš sėdėjau ir man seilė varvėjo Kauno sporto halėje. Norėjau būti toks pats, kaip jie. Vaikams reikia į kažką žiūrėti.

Galbūt mūsų laikais mums buvo sunkiau, konkurencija buvo didesnė. Gal mes labiau norėjome? Pamenu, kaip aš svajojau tapti profesionaliu sportininku. Gal dabartiniai vaikai, iš tiesų, yra kitos generacijos? Tačiau tie vyrai, kurie labai norėjo, jie savo pasiekė. Jie labai ilgai laukė šito čempionato. Jie žiūrėdavo į mane ir sakydavo: „buvai ir ten, ir ten“.

Buvome tikrai pakankamai stiprūs – devinti Europoje (1998 m.), dešimti pasaulyje (1997 m.). Vėliau kelerius metus iš eilės per plauką nepatekome, žaidėjai išvyko žaisti ir gyventi į užsienį, ne visada visus stipriausius surinkdavome. Jeigu mums trūksta vieno svarbaus žaidėjo, tokioje mažoje šalyje tai tikrai labai jaučiasi. Aišku, Islandijoje gerokai mažiau – vos 300 tūkst. gyventojų, bet sportas, švietimas, susidomėjimas ir parama sportui ten yra visiškai kito lygio.

Pas mus specialistai neužauga. Niekas per daug rankiniu nesidomi. Grubiai tariant, žmonės, kurie niekada nėra žaidę ir neturi didelio supratimo, pasiima pinigus sporto mokyklose, o vaiko nesudomina. Išeina toks užburtas ratas. Sunki tema (atsidūsta). Pagrindinė problema, manau, yra ta, kad neužauginame masės talentingų vaikų.

– Gal šitas rinktinės patekimas į Europos čempionatą padės rankiniui atsispirti? Sulaukti daugiau dėmesio?

– Labai norėčiau to tikėtis. Dėmesio dabar tikrai sulauksime daugiau. Pamenu ir Vokietiją, 2007-ieji, kai žaidžiau „Bundeslygoje“. Rankinyje tai, kaip NBA krepšinyje – geriausia lyga pasaulyje. Žiūrovų ten visada būdavo po 5, 10, 12 tūkst. Bet 2007-aisiais, kai vokiečiai dar kartą tapo pasaulio čempionais, salės lūžo nuo vaikų. Tiesiogine to žodžio prasme.

Manyčiau, ir mūsų atveju tai galbūt kažkiek padės, bet specialistų ir vaikų per metus ar dvejus tai neužaugins. Reikėtų kuo dažniau patekti į Europos ir pasaulio čempionatus, gauti stabilų finansavimą, sudominti žmones, galų gale mokėti jiems atlyginimus. Tai – Vakarų pasaulis. Sportas irgi yra verslas.

Daug ką pasako ir nacionalinių čempionatų pajėgumai. Nenoriu nieko įžeisti, bet mūsų pirmenybių nepalygintume su trečia Vokietijos lyga. Ten nuvažiavę visi gautų į kaulus. Trečioje lygoje... Ką jau kalbėti apie pirmą ir antrą „Bundeslygas“.

Tas štilis, kuris buvo rankinyje pastaruoju metu, tikrai niekam nebuvo į naudą. Federacija dirbo, stengėsi, darė, ką galėjo, vyrai kovojo, važiavo į rinktinę, bet vis kažkur kažkas atsimušdavo... Gal dabar pasikeis?

– Kodėl taip ilgai teko laukti, kol rinktinė vėl pateks į čempionatą?

– Dabar kiekvieno žaidėjo netektis mums itin svarbi. Mano laikais konkurencija buvo didesnė. Turėjau tris, keturis konkurentus, vėliau ir Arūnas Vaškevičius buvo. Vidinės kovos, konkurencijos buvo tikrai daug.

Dabar, manau, lemdavo ir smulkmenos. Tai žaidėjo kokio trūkdavo, nėra tai pasiteisinimas, bet tikrai būdavo ir labai sunkių priešininkų, tikrai burtai mūsų negailėdavo. Net stebėdavomės – visada elitas. Turėjome tikrai neblogų vyrukų – Augustą Strazdą, Andriušką, Sabonį, Atajevą. Ir taip mažai trūkdavo. Matyt, tos smulkmenos ir lemia.

Pačioje pradžioje, kai grįžti į Europos ar pasaulio čempionatą, gauni aukštesnį burtų krepšelį – teoriškai varžovai būna lengvesni, įveikiami. Bet tuomet prasidėjo žaidėjų išvažiavimai į užsienį, ne visi atvykdavo į rinktinę ir viskas taip griuvo, griuvo, kol sugriuvo. Vėliau esame žaidę net ir prieškvalifikacines rungtynes su turkais ar Liuksemburgu – buvo ir tokių kuriozų (šypteli).

Tuomet pamažu vėl turi lipti aukštyn. Pasikeitė karta, reikia laiko komandai susilipdyti. Rankinyje, kaip ir kitur, per metus, manau, užauga vienas kitas rinktinės lygio žaidėjas, todėl visai komandai reikia 10 metų.

VIDEO: Protmūšis: A.Savonis prieš M.Andriušką

– Europos čempionate Italijoje 1998-aisiais nustebinote, kai beveik visi plikai nusiskutote galvas. Kas taip sugalvojo ir kodėl?

– Tikrai nebepasakysiu kieno čia buvo idėja – per daug metų praėjo. Tiesiog visi sugalvojome, kad kaip komanda, kaip kumštis – nusiskusime galvas plikai. Deja, du nesiskuto... Vienas jų – Gediminas Bučys, net ir būdamas kapitonu. Pamatę mus, atsimenu, vokiečiai per televiziją mus naciais išvadino (juokiasi). Vokiečiams tai buvo tabu.

Džiaugsmo buvo daug. Aišku, medalių nelaimėjome, bet vien patekimas į čempionatą – jau kažkoks pasiekimas. Dar turiu istorinius marškinėlius iš tų laikų su visų parašais. Reta šventė tuo metu buvo.

– Ar daug įtampos buvo pirmą kartą vykstant į aukščiausio lygio čempionatą?

– Manyčiau, kad mes pakankamai laisvai jautėmės. Tikrai nemačiau didelio išgyvenimo, kad prieš kažką drebėtume. Tikrai gana drąsiai žaidėme net ir prieš tokius grandus, kaip švedai, kurie vėliau tapo čempionais. Taip, pralaimėjome 12 įvarčių skirtumu (20:32, – past.), čia kaip krepšinyje 25 taškais, bet pirmajame kėlinyje tikrai tvirtai stovėjome ir kietai žaidėme. Esmė būdavo kovoti iki galo, nenusileisti, kirsti taip, kad varžovai negalvotų, kad rungtynės buvo lengvos.

– Turėjote savo vizitinę kortelę – komandai atakuojant, jūs vartuose prisėsdavote, pritūpdavote ant vienos kojos. Kodėl?

– Geras klausimas, dar niekas manęs to nebuvo klausęs. Visada taip darydavau, ne tik Lietuvos rinktinėje, bet ir visuose užsienio klubuose, kuriuose žaidžiau. Tiesiog, kad susikaupčiau, trumpam pailsėčiau ir pažiūrėčiau, kaip sekasi komandai atakoje. Gal ir apgalvočiau, kas buvo ne taip. Vėliau jau išsivystė toks įprotis.

Truputis poilsio tikrai padėdavo išlaikyti koncentraciją. Aišku, fiziškai vartininkas taip nepavargsta, kaip aikštės žaidėjas, bet 60 minučių išlaikyti koncentraciją yra sunku – būna ir nervų, ir spaudimo.

– Ar saugūs bus mūsų rinktinės vartai artėjančiame Europos čempionate?

– Svajočiau, kad Vilius (Rašimas) ir Giedrius (Morkūnas) žaistų aukštesniame lygyje. Jiems tai duotų labai daug patirties. Žaidimas prieš aukščiausio lygio rankininkus kiekvieną dieną – itin svarbus ir labai vertingas. Vilius buvo patekęs į Vokietiją, atrodė viskas gerai, tada – negerai, vėl grįžo į Islandiją („Selfoss“ klubą, – past.), ten stabiliai stovi vartuose.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vartininkas Giedrius Morkūnas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vartininkas Giedrius Morkūnas

Giedrius grįžo iš užsienio į Lietuvą (į Vilniaus „Šviesą“, – past.). Abu – skirtingi vartininkai, turi patirties, žaidžia gerai, tik to stabilumo trūksta. Vieną kartą vienas labai gerai sužaidžia, kitą – kitas. Aišku, gerai, kad kompensuoja vienas kitą, bet norėtųsi, kad būtų toks stabilumas, kaip būdavo Arūnas (Vaškevičius) – kiek atvažiuoja į rinktinę, tiek sužaidžia fantastiškai.

Kalbant apie perspektyvą, matau vieną kitą jauną vyruką Lietuvoje. Galima kažką daryti, auginti.

– Ar gali ši rinktinė patriukšmauti Europos čempionate?

– Manyčiau, kad taip. Taip, galima sakyti, kad norvegai yra „oho“, bet mes esame ir prieš juos laimėję. Realiai žiūrint, mano nuomone, mes, rusai ir slovakai esame vienodo pajėgumo. Į tą antrąją vietą, po norvegų, manau, mes visi ir pretenduojame. Svarbu bus, kas tą dieną geriau sužais, taktiškai nustebins, bus daugiau jėgų išsaugojęs ar net kam sėkmė šyptels. Nemanau, kad tarp šitų trijų komandų bus didelių skirtumų. Gali būti ir taip, kad viską lems vienas įvartis, jei visos trys tarpusavyje laimėsime po sykį. Negali niekada atsipalaiduoti. Gal net lems ir tai, kas gaus mažiau malkų nuo norvegų.

Mūsų tvarkaraštis – labai geras. Pirmas mačas – su Rusija, o tos rungtynės lems labai daug. Slovakai žais su norvegais ir galbūt bus pavargę, o galbūt taupys jėgas kovai su mumis, matydami, kad jiems nėra šansų prieš norvegus. Taktika paprasta – reikia žaisti ir laimėti, pirmiausia – prieš rusus.

VIDEO: Almantui Savoniui įteiktas aukso ženkliukas už nuopelnus Lietuvos rankiniui

– Ar daug patarimų klausia žaidėjai? Jiems tai bus debiutas.

– Gal vienas kitas... Vyrai žino, kur važiuoja. Žino, ko iš jo tikimasi. Aš svajoju pirmiausia įveikti pirmą etapą, tuomet lauktų dar viena grupė ir mažiausiai ketverios rungtynės.

Aišku, žaidėjams tiek daug mačų dar nėra tekę žaisti. Krūvis – beprotiškas. Futbole čempionatas vyko visą mėnesį, o čia – dvi savaites. Tik tos komandos, kurios turi ilgą suolą ir fiziškai bei psichologiškai stipriausius žaidėjus, tik jos ir kovoja dėl medalių. Mano tikslas būtų – bent jau patekti į dvyliktuką.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką