Nieko stebėtino, kad šiaurietiškojo ėjimo entuziastai dabar dalyvauja daugelyje varžybų su bėgikais. Ne išimtis bus ir spalio 19 dieną Vilniuje vyksiantis tradicinis tarptautinis bėgimas „Bėkime su Živile Balčiūnaite“.
Šiaurietiškojo ėjimo mėgėjai tą šeštadienį sostinėje varžysis 5 km nuotolyje. Prieš 40 metų Suomijoje kaip treniruočių metodas pradėtas taikyti „šiaurietiškas ėjimas“ per beveik du pastaruosius dešimtmečius išplito ne tik šioje valstybėje ar Skandinavijoje. Apie tai, kas šiandien Lietuvoje yra šiaurietiškas ėjimas, papasakojo „Leki“ kompanijos atstovas Arūnas Milkus.
– Kiek entuziastų – jei tokia statistika yra – šiuo metu jau įsitraukė į šiaurietiškojo ėjimo žmonių gretas? Gal galima apie tai spręsti pagal parduodamų lazdų skaičių?
– Žinoma, lazdų parduodama kur kas daugiau nei dabar yra „vaikštančiųjų“, tačiau manyčiau, kad užsiimančių šia sporto šaka yra virš 10 tūkstančių. Ir tai, žinoma, ne pabaiga.
– Bėgikai – ir pažengę, ir pradedantys – vaikosi madų: nauji aprangos audiniai, naujos technologijos bėgimo bateliuose... Šiaurietiškajame ėjime paprasčiau? Ar tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiam sportui reikia tik lazdų? Kokios jos: kuris gamintojas siūlo ypatingas naujoves?
– Sakyčiau, kad čia yra požiūrio klausimas. Mes, lietuviai, geriau būsime skolingi bankui, bet dėl batelių ar kito inventoriaus derėsimės iki nukritimo, o galiausiai nenusiderėję nusipirksime tai, kas pigiausia.
Kalbant apie lazdas – ypatingų madų nėra, tačiau yra stiprios kompanijos, pavyzdžiui, LEKI, kurios užduoda toną ir diktuoja madas kitiems lazdų gamintojams. Ji rinkai kasmet pateikia po kelias naujoves. Tačiau svarbiausia yra sugebėti nusipirkti tinkamas lazdas: patarčiau pirkti tik ten, kur konsultantai gali išsamiai paaiškinti bei padėti apsispręsti.
Svarbu atskirti šiaurietiškojo ėjimo lazdas nuo žygio (angliškai – trekking) lazdų. Taip pat lazdas reikia pirkti ten, kur suteikiamos garantijos ir, ypač svarbu, pirkti ten, kur suteikiama atsarginių dalių garantija. Jokiu būdu lazdų nereikia pirkti iš neaiškių internetinių parduotuvių.
– Kur dažniausiai renkasi ėjimo entuziastai? Kuris Lietuvos regionas itin aktyvus, kuris – ne? Kokios dažniausios ėjikų varžybos?
– Šiaurietiškasis ėjimas – labai individualus sportas, tinkamas bet kokiam metų laikui ir orui, todėl žmogus juo gali užsiimti bet kada ir bet kur. Svarbu – turėti motyvaciją. Tačiau daugelyje šalies vietų jau yra užsimezgusi ir klubinė veikla. Paminėčiau Alytų, Uteną, Klaipėdą, taip pat Vilnių ir Kauną – didmesčiuose tradiciškai daug aktyviai užsiiminėjančių šia sporto šaka žmonių.
Šiuo metu labai populiarūs žygiai su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis. Vienas tokių – žygis Lietuvos pajūriu. Jis trunka 4 dienas. Sportinių varžybų kol kas dar neorganizuojame, nes dėl jų vyksta daug diskusijų. Nors, tarkime, kaimynai lenkai rengia sportines varžybas jau keletą metų ir, sakyčiau, pakankamai sėkmingai. Taigi varžybos – netolimos ateities klausimas.
– Ar galima teigti, kad ėjimo lazdos būtų viena geriausių dovanų ne tik Kalėdų proga, bet ir rudeniui – kad pasivaikščiojimai nebūtų pamiršti ir šaltuoju metų laiku.
– Taip teigti galima, bet jei jau dovanosite lazdas, padovanokite ir dvi treniruotes su profesionaliu instruktoriumi. Tikrai bus originalu ir, žinoma, naudinga. O šiaurietiškojo ėjimo sezonas tik prasidėjo ir jis tęsiasi iki vasaros. Ėjikai nevaikšto tik tada, kai būna slidu arba labai šalta ir, žinoma, vasarą, kai būna labai karšta.
