Senojo žemyno pirmenybių medalis vis dėlto sužibo ant penkiakovininko kaklo. Tiesa, labiau būtų šildęs asmeninėse varžybose pelnytas apdovanojimas, bet ir kartu su olimpine čempione Laura Asadauskaite iškovotas mišrios estafetės bronzos medalis suteikė daugybę gerų emocijų. Lietuvių duetas paskutinėje bėgimo ir šaudymo rungtyje vos 9 sek. atsiliko nuo ukrainiečių Viktorijos Tereščiuk bei Pavlo Tymoščenkos ir 7 sek. nuo Rusijos atstovų Donatos Rimšaitės bei Aleksandro Lesuno. Asmeninėse varžybose lietuviams sekėsi prasčiau – L.Asadauskaitė liko penkta, o J.Kinderis vienuoliktas.
Netrukus stipriausių Lietuvos penkiakovininkų laukia svarbiausias sezono išbandymas – rugpjūčio 19 d. Taivane startuosiantis pasaulio čempionatas.
Eina pirmyn
Vieną asmeninių varžybų apdovanojimą J.Kinderis šiemet jau įsidėjo į kišenę – pasaulio taurės finale jis liko antras. Asmeninio įvertinimo per svarbiausius sezono startus penkiakovininkui teko laukti trejus metus – nuo tada, kai 2010-aisiais Kinijoje vykusiose planetos pirmenybėse iškovojo bronzą. Tad šis sidabro medalis jam grąžino pasitikėjimą savo jėgomis. „Jau buvau pamiršęs, koks jausmas stovėti ant garbės pakylos kartu su stipriausiais. Finale nepadariau jokio stebuklo – asmeninių rekordų nepagerinau, tiesiog surinkau neblogą sumą taškų ir užėmiau antrą vietą. Šis medalis – tarsi sugrįžimas, leidęs vėl patikėti, kad galiu, – neslepia sportininkas. – Kai keliose varžybose pasirodai prasčiau, dingsta pasitikėjimas, imi manyti, kad tau lemta būti dešimtam ar tenkintis dar tolesne vieta.“
Sudėjus ginklus ir ant vinies sportinius batelius pakabinus olimpiniams prizininkams Andrejui Zadneprovskiui bei Edvinui Krungolcui, 26-erių J.Kinderis – pirmas eilėje perimti gražias jų pergalių tradicijas. Ar jaučiasi tam subrendęs? „Manau, dabartinis mano amžius – pats tas. Jau nebereikia galvoti, kad jaunas – reikia eiti ir startuoti“, – žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė atletas.
Pokyčiai trenerių štabe
Pradėjęs naują olimpinį ciklą penkiakovininkas ryžosi permainoms trenerių štabe ir atsisveikino su buvusiu ilgamečiu Lietuvos penkiakovininkų rinktinės treneriu Jurijumi Moskvičiovu. „Apskritai gyvenime nesimėtau, bet širdyje seniai jaučiau, kad reikia žengti šį žingsnį – reikėjo permainų. Pagrindinė bėda buvo fechtavimas“, – savo motyvus dėsto J.Kinderis.
Taigi prie jojimo trenerio Gedimino Pikūno, plaukimo specialisto Egidijaus Tindžiulio ir panevėžiečio Pavelo Fedorenkos, su kuriuo penkiakovininkas konsultuojasi bėgimo klausimais, prisidėjo Julius Staškūnas, mokantis fechtavimo subtilybių, bei A.Zadneprovskis, konsultuojantis šaudykloje, tvarkantis visus organizacinius reikalus ir lydintis sportininką į varžybas.
Dar ne taip seniai Andrejus su Justinu buvo kolegos, o dabar juodu – mokytojas ir auklėtinis. J.Kinderis neslepia, kad iš pradžių, taip pasikeitus jų santykiams, jautė šiokį tokį diskomfortą: „Keistas jausmas apimdavo – mes nebuvome patys artimiausi kolegos, varžybose buvome lyg ir priešininkai, bet pamažu pripratau ir viskas susidėliojo į savo vietas.“
Olimpinio medalininko patarimų, ne tik susijusių su šaudymu, auklėtinis išgirsta per kiekvieną treniruotę. „Pamokų gaunu kiekvienoje treniruotėje – ir kaip susitvarkyti su jauduliu, ir dėl kiekvienos rungties jis turi ką patarti. Andrejaus patirtis didžiulė, stengiuosi ją išnaudoti, tačiau ne visus patarimus priimu – aš irgi nebe pirmi metai penkiakove užsiimu, be to, mes esame skirtingi, todėl ne viskas, kas tiko Andrejui, tinka ir man“, – kritiškai vertinti gaunamas pamokas tenka J.Kinderiui.
Naujojo fechtavimo specialisto treniruotėmis penkiakovininkas itin džiaugiasi: „Jaučiu progresą atakuodamas priešininkus, anksčiau šis elementas šlubavo – buvau daugiau gynybinio tipo fechtuotojas, o dabar tapau universalesnis. Žiūrėsime, kaip bus – pagrindinės varžybos dar priešaky, bet kol kas fechtavimo rezultatai mane tenkina.“ Beje, per fechtavimo treniruotes dažnai jo partneriu tampa olimpinis vicečempionas E.Krungolcas, su kuriuo palaikyti šilti santykiai nenutrūko dar nuo tų laikų, kai Edvinas pats aktyviai sportavo.
Laukia pasaulio čempionatas
Kaip Justinui seksis svarbiausiose šių metų varžybose, netrukus bus aišku – planetos pirmenybės lietuvio laukia rugpjūtį Taivane. Prieš trejus metus iš Azijoje vykusio pasaulio čempionato Justinas grįžo su bronziniu apdovanojimu. Gal ir dabar šis žemynas jam bus sėkmingas? „Tąkart labai bijojau aklimatizacijos. Vieni į tolimus kraštus vyksta prieš dešimt dienų, kad organizmas priprastų, o aš nuvykau tiesiai į varžybas – tą pačią dieną startavau. Ir viskas buvo puikiai. Tokios pat taktikos laikysimės ir šįkart“, – prasitaria. Labiausiai lietuviui nepatinka radikalūs temperatūros pokyčiai, pavyzdžiui, iš lietuviškos žiemos patekti į brazilišką karštį.
Pasaulio čempionatu J.Kinderiui šis sezonas dar nesibaigs – po varžybų ketinęs likti Taivane ir šiek tiek pakeliauti po Aziją, atostogų planus jis greičiausiai bus priverstas keisti. Pagal dabartinį reitingą penkiakovininkas turėtų patekti į komercines varžybas, vyksiančias Rusijoje ir Katare. „Tai galimybė šiek tiek prisidurti prie sportininko algos, – tarsteli penkiakovės meistras, tikrųjų atostogų sulauksiantis rugsėjo viduryje. – Tik gaila, kad daugumai jos jau bus pasibaigusios.“
Apie ateitį – po reformų
Rugsėjį lietuvis lauks ne tik atostogų, bet ir žinių iš Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos kongreso, kuriame turėtų paaiškėti, kokia penkiakovė bus ateityje.
„Numatomi dideli taisyklių pakeitimai. Norima trumpinti penkiakovės varžybų laiką. Bet kaip jis bus trumpinamas, kol kas neaišku. Man mažiau poilsio tarp rungčių bent jau dabar būtų privalumas, bet kaip bus nuspręsta – matysime, – apie tolesnius planus, siekiančius kitas olimpines žaidynes, kol kas J.Kinderis kalbėti nenori. – Sulaukime rudens. Visokių planų gali būti.“
