Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tašką rankinio rinktinėje padėjęs Arūnas Vaškevičius Šveicarijoje dar turi nebaigtų reikalų

Atsisveikinimo akimirkos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Atsisveikinimo akimirkos
Šaltinis: 15min
0
A A

22-ejus metus Lietuvos rankinio rinktinėje praleidęs Arūnas Vaškevičius pasakė „Užteks“. Trečiadienio vakarą 41-erių metų druskininkietis paskutinį kartą vilkėjo nacionalinės rinktinės marškinėlius, o po dvikovos veteranui buvo surengta atsisveikinimo ceremonija.

Daugelį metų A.Vaškevičius buvo svarbiausias rinktinės bastionas, ne tik atremiantis įspūdingus galingų varžovų smūgius, bet ir užvedantis komandos draugus, kai to labiausiai reikia.

Rungtynėse su pasaulio elitui priklausančia Danijos rinktine lietuviai stebuklo nesukūrė, tačiau Ara, kaip jį vadina komandos draugai, kelis kartus blykstelėjo savo žaibiška reakcija, kuri per du dešimtmečius tapo vizitine vartininko kortele.

VIDEO: Arūno Vaškevičiaus karjeros akimirkos

Šveicarijoje giliai šaknis įleidęs rankininkas per pastarąjį dešimtmetį šios šalies klubams tapo tikru pergalių garantu. 2008–2011 metais jis atstovavo Ciuricho „Amiciti“, 2011–2014 – Šafhauzeno „Kadetten“, o nuo šio sezono vilki Pfadii „Winterthur” klubo aprangą. Su visomis šiomis komandomis vartininkas laimėjo Šveicarijos taurę, o su pirmaisiais dviem klubais – ne kartą tapo ir šalies čempionu. Dabar A.Vaškevičiaus tikslais – triumfuoti Šveicarijos pirmenybėse su trečiuoju klubu.

15min.lt kalbėjosi su karjerą rinktinėje baigusiu vartininku apie gyvenimą Alpių papėdėje, metus, praleistus vilkint nacionalinės komandą aprangą, bei šiandienines Lietuvos rankinio problemas.

– Paskutines rungtynes, vilkėdamas rinktinės aprangą, žaidėte beveik prieš metus, kai dėl patekimo į pasaulio čempionatą kovojome su Rusijos komanda. Kaip reagavote, kai sužinojote, kad Lietuvos rankinio federacija organizuoja jūsų atsisveikinimo rungtynes ir teks rinktinės marškinėlius vilktis dar kartą? – pradėjome pokalbį su A.Vaškevičiumi.

– Mintys apie karjeros pabaigą rinktinėje kirbėjo jau senokai. Po rungtynių su rusais apie tai niekam dar nebuvau užsiminęs – norėjau, kad visos mintys susigulėtų. Galiausiai, viską apsvarstęs, nusprendžiau, kad laikas atsisveikinti, ir pranešiau apie tai rinktinės treneriams. Smagu, kad federacija parodė dėmesį ir surengė gražias išlydėtuves.

– Turbūt nėra lengva atsisveikinti su komanda, kuriai paskyrėte 22 savo karjeros metus?

– Tikrai nelengva. Kiekvienais metais važiuodavau, susitikdavau su komandos draugais, išgyvendavome daug įsimintinų akimirkų. Staiga, viso to nėra. Tikrai nėra lengva, tačiau gyvenimas juda į priekį. Suprantu, kad kada nors reikėjo priimti šį sprendimą ir sustoti.

– Bet sportbačių ant vinies dar nekabinate...

– Tašką rinktinėje padėjau norėdamas sutelkti visas savo jėgas dabartinei komandai Pfadi „Winterthur“. Klube man šis sezonas yra pirmasis, sugebėjome laimėti Šveicarijos taurę, užtikrintai nugalėjome Šveicarijos pirmenybių reguliariajame sezone, tačiau vėliau ekipą išretino traumos ir suklupome pusfinalyje. Klubo ambicijos siekia kur kas daugiau – vadovai nori, jog laimėtume Šveicarijos pirmenybes, todėl visą dėmesį norėčiau skirti klubui ir prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo.

– Kiek dar galioja jūsų sutartis su „Winterthur“?

– Pasirašiau sutartį dvejiems metams, taigi kitą sezoną dar tikrai žaisiu. O po to matysime, kaip bus, tačiau apie karjeros pabaigą dar negalvoju.

LRF nuotr./Arūnas Vaškevičius
LRF nuotr./Arūnas Vaškevičius

– Kodėl atsisveikinote su Šafhauzeno „Kadetten“, kuriame praleidote tris sezonus?

– „Kadetten“ vadovai norėjo, jog toliau dirbčiau su klubo jaunimu ir būčiau vartininkų treneris. Galbūt pasirodyčiau aikštėje svarbiausių rungtynių metu, kai reikia patirties ir šaltakraujiškumo. Tačiau manęs toks vaidmuo nedomino. Noriu vis dar žaisti aukščiausiu lygiu, todėl ir pasirinkau Pfadį.

– Pabaigęs karjerą norėtumėte likti rankinyje?

– Žinoma, norėtųsi savo patirtį perduoti jaunajai rankininkų kartai. Labai tikėtina, kad taip ir bus (šypsosi).

– Po praėjusio sezono nebuvo pasiūlymų iš kitų šalių klubų, ar tiesiog jų nesvarstėte?

– Apie tai net negalvojau. Šveicarijoje esu labai patenkintas, čia puikiai jaučiasi mano šeima, vaikai mokosi, žmona dirba. Čia jau esame įleidę šaknis, tad niekur kitur kelti kojos tikrai nenorėtume.

LRF nuotr./Arūnas Vaškevičius
LRF nuotr./Arūnas Vaškevičius

– Per pastaruosius metus Lietuvos rinktinėje sėkmingai atsiskleidė kiti vartininkai: Giedrius Morkūnas, Vilius Rašimas, Aistis Pažemeckas. Kokią matote perspektyvą žvelgdamas į savo įpėdinius?

– Vyrai tikrai gabūs, telieka stengtis ir daug dirbti. Sveika konkurencija visada yra sveikintinas dalykas. Šiuo metu turime net tris gerus vartininkus, kuriems priklauso Lietuvos rankinio ateitis. Belieka palinkėti sėkmės.

– Lietuvos rinktinėje jums teko dirbti su daugybe trenerių. Su kuriuo specialistu darbas buvo įsimintiniausias?

– Prisirišti prie pavardžių tikrai nenorėčiau, kadangi kiekvienas treneris turi savo braižą, treniruočių metodiką ir savybių, kurios man imponuoja. Tačiau jei reikėtų prisiminti įsimintiniausias akimirkas, tai, be abejonės, būtų 1997 m. pasaulio ir 1998 m. Europos čempionatai. Praėjo beveik du dešimtmečiai, o kažko panašaus pakartoti mums taip ir nepavyko. Gaila, bet Lietuvos rankinio auksiniai laikai buvo jau senokai.

Emociškai tai buvo nepaprastai jaudinančios akimirkos, o ko dar vertas Vytaro Radzevičiaus komentavimas.

– Dar viena visiems rankinio sirgaliams įsimintina akimirka – 2013-aisiais metais vykusios pasaulio čempionato atrankos rungtynės su šveicarais, kuriose jau pasibaigus rungtynių laikui atrėmėte 7 baudinį, atvėrusį kelialapį į kitą etapą...

– Na taip, tokie epizodai atmintyje išlieka ilgam. Teisėjų sprendimų tų rungtynių pabaigoje nesuprato nei rankininkai, nei žiūrovai, tačiau mums pavyko atsilaikyti. Emociškai tai buvo nepaprastai jaudinančios akimirkos, o ko dar vertas Vytaro Radzevičiaus komentavimas (juokiasi).

– Tie prisiminimai turbūt dar saldesni, žinant, kad pergalę iškovojote prieš Šveicariją...

– Na, sugrįžus į Šafhauzeną, tikrai buvo karšta (juokiasi). Komandos draugai juokavo, kad po tokių rungtynių man Šveicarijoje tikrai ne vieta.

– Ko labiausiai šiandien trūksta Lietuvos rankiniui, kad bent kiek sugebėtume priartėti prie panašių rezultatų?

– Trūksta profesionalumo. Mano manymu, visi rinktinės žaidėjai turėtų būti profesionalai, kaip ir krepšinyje. Tik būnant profesionalu ir gyvendamas tuo gali išspausti iš savęs maksimumą. Žaidėjas turi išgyventi žaisdamas rankinį, o ne po treniruočių eiti kažkur papildomai uždarbiauti.

– Atsisveikinimo su rinktine metu Druskininkų miesto vadovai padovanojo jums Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo reprodukciją. Kaip dažnai Arūnas Vaškevičius aplanko savo gimtąjį miestą?

– Stengdavausi apsilankyti kiekvieną kartą, kai tik atvykdavau į rinktinės stovyklą. Jei būdavo keletas laisvų dienų, apsilankydavau vandens pramogų parke, nepraleisdavau sveikatingumo procedūrų. Dabar rinktinės neliks, tai parvyksiu, turbūt, rečiau, tačiau tikrai sugrįšiu (šypsosi).

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką