Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Daugkartinis imtynių čempionas pasinėrė į ekstremalų sportą

Aurimas Krukauskas
asmeninio archyvo nuotr. / Aurimas Krukauskas
Šaltinis: sportas.info
0
A A

Savigynos imtynėmis Aurimas Krukauskas užsiima jau 13 metų. Daugkartinis įvairių turnyrų nugalėtojas ir prizininkas pastaruoju metu imtynių treniruotes lanko, kad palaikytų sportinę formą. Tikroji devyniolikmečio vaikino aistra – adrenalino suteikiančios ekstremalios pramogos.

– Kada pajutai trauką ekstremaliems pojūčiams?

– Nuo pat mažens, visada kažką darydavau, judėdavau. Vėliau pradėjau rimčiau domėtis, laikui bėgant ekstremalių užsiėmimų pobūdis augo ir dabar auga. Visada galvojau ką įdomaus padaryti. Ieškojau užsiėmimo, nuo kurio fiziškai pavargčiau, bet psichologiškai pasikraučiau. Pastebėjau, kad kai padarau salto ar kažką naujo išmokstu – pasikraunu energijos.

– Ką ekstremalaus esi išbandęs?

– Labai daug visko, net sunku išvardyti. Parkūras, driftingas su automobiliais, kartingas, motorolerių lenktynės, krosiniai motociklai, snieglentės. Daug visko. Vienas fainiausių dalykų – motociklai. Su motociklu daugiausia laiko ore galima išbūti, ta nesvarumo būsena labai gerų pojūčių suteikia.

– Užsiimdamas tokia veikla tikriausiai neišvengei traumų?

– Tai žinoma. Riešas keturis kartus buvo skilęs, bet aš tam daug reikšmės neteikiu, net gipso nenešioju. Nemanau, kad čia rimta trauma. Rimta, kai reikia gulėti prijungtam prie aparatų. Tiesa, atlikdamas atbulinį salto su motociklu stipriai susitrenkiau pilvą, todėl gulėjau su prijungtomis lašelinėmis. O daugiau sunkių traumų turbūt net ir nebuvo. Na, dar kažkada mažas būdamas su rogėmis į stulpą trenkiausi, išsijungiau pusei dienos, todėl reanimacijoje gulėjau, (juokiasi – aut. past.).

– Daug kartų dėl traumų negalėjau imtynių varžybose dalyvauti. Apskritai į savigynos imtynių treniruotes vaikštau daugiau pramogai, sportuodamas visko neatiduodu, stengiuosi nepersitempti, bet vis tiek laimėti pavyksta.

– Kaip gydai lūžius, jei gipso nenešioji?

– Apsivynioju pats tvarsčiu ir žiūriu, kad būtų atsargiai. Niekada gyvenime sugipsuotas nevaikščiojau. Kai riešas trečią kartą lūžo, prieš tai dar buvo pirštas lūžęs ir darydamas rentgeno nuotrauką gydytojas nustebęs paklausė, kas lūžo – pirštas ar riešas. Tada irgi sakė, kad reikia gipsą dėti, bet pasakiau, kad nedėsiu, tik paklausiau, kaip prižiūrėti. Nepatogu man su gipsu, į dušą eiti negaliu...

– Žmonės susilaužę pirštą pasiima nedarbingumo lapelį, o tu apie tai kalbi kaip apie savaime suprantamą dalyką. Negi neturi baimės jausmo? Ar nejauti skausmo?

– Tai galima ištreniruoti. Vieni žmonės įsidūrę adata gali rėkti iš skausmo, aš jaučiu skausmą tik patyręs sunkesnių dalykų. Mėlynės, lūžiai – kai pripranti, nebekreipi dėmesio. Skauda tada, kai negali atsikelti, paeiti. Baimės gal yra. Bet čia daugiau ne baimė, o adrenalinas.

Ką nors darydamas niekada negalvoju apie blogiausia, žinau, kad gali kas nors blogo atsitikti, bet darau, ir dažniausiai pavyksta. Baimė – pagrindinis dalykas, trukdantis tobulėti.

– Ekstremaliame sporte svarbiau fiziniai duomenys ar psichologija?

– Žiūrint ką reikia daryti. Bet esu tikras, kad svarbiau psichologinis nusiteikimas. Žmogus gali būti labai stiprus, tačiau negali nušokti nuo ko nors, o būna, kad sudėjimas atrodo nelabai tinkamas, bet be problemų daro salto. Žinoma, fiziniai duomenys irgi svarbūs, negalima apsileisti ir bet ką daryti. Šie du dalykai turėtų eiti lygiagrečiai.

– Koks tavo beprotiškiausias poelgis?

– Vasarą sėdėjom ir sugalvojau, kad padarysiu atbulinį salto su krosiniu motociklu. Ir estai, ir rusai sakė: nepadarysi, užsimuši. Sąlygos buvo blogos, kiti važiuoja specialiai treniruotis į užsienį, kur yra visos saugumo priemonės, o aš pirmą kartą pabandžiau ir padariau ant kietos žemės.

– Ar dėl ko nors gyvenime gailiesi?

– Ne. Mano toks požiūris: net jei kažką blogai padariau – nesigailiu, nes tai jau padaryta, vadinasi nėra ko gailėtis. Galvojimas apie tai kas jau įvyko – laiko gaišimas, geriau pagalvoti kaip ištaisyti tai.

– Nenustygsti vietoje. Ką dar svajoji išbandyti?

– Dar daug visko. Viskas traukia: automobiliai, džipai, krosiniai motociklai. Artimiausiuose mano planuose – laisvojo stiliaus motociklų kroso parkas. Kai pirmą atbulinį salto padariau, pamačiau, kad Lietuvoje tai visai naujas dalykas, net rampos specialios nėra. Manau, būtų galima daug pasiekti. Šis parkas – pagrindinis mano tikslas, tikiuosi, kitais metais jau pavyks varžybas organizuoti.

– Kalbi apie motorines priemones. Gal teko ir ką nors kita išbandyti?

– Gerai, kad priminei. Šokau su parašiutu šią vasarą, labai patiko! Noriu baigti parašiutininkų kursus, kad galėčiau laisvai šokinėti. Labai daug veiklos turiu: imtynės, kovos parteryje, smūginės technikos treniruotės. Visada turiu, ką veikti. Daug kas sako, kad neįmanoma visur spėti, bet viskas įmanoma, jei tik noro turi ir tiki, kad padarysi. Visur spėju ir dar dažnai pirmas būnu.

– Tau svarbu įrodyti, kad jie klysta?

– Pirmiausia dėl savęs viską darau, man pačiam patinka.  Jei pajuokaučiau, kad kokią nesamonę padarysiu, mane pažįstantys žmonės net nesiginčytų, sakytų: tu gali tai padaryti. Kurie nepažįsta – gąsdina, kad užsimušiu, siunčia video kaip žmonės kažkokį triuką darydami invalidais liko ar žuvo. Pažiūrėjus tokius vaizdus galima susinervinti ir nieko nedaryti, bet aš žiūriu į geriausius, kurie kažką sėkmingai padarė.

Lietuvių toks požiūris, visi galvoja, kad nepavyks, kažkas sugrius, pralaimės. O aš, atvirkščiai, galvoju, kodėl vieni gali laimėti, o kiti ne? Visi gali laimėti, svarbiausia – nusiteikti.

– Kiek laiko galėtum ištverti be adrenalino?

– Nesu narkomanas, nesu priklausomas nuo adrenalino (juokiasi – aut. past.). Man malonu, todėl stengiuosi daryti tai, kas malonu. Vieni rašo eilėraščius, kiti įsikrauna darydami ką nors kita, o mane įkrauna būtent tai, ir vaikštau laimingas. Būna, nėra nuotaikos, tai nuvarau, ką nors naujo padarau, nušoku nuo ko nors aukšto ir visą savaitę nuotaika gera.

Ekstremalusis sportas – nepigus malonumas. Kas tau padeda finansiškai?Daug kas mano, kad labai daug visko turiu. Šiuo metu turiu tik dviratį ir snieglentę. Tiesiog vieną dalyką nusiperku, paskui jei ko nors kito labai noriu, parduodu ir nusiperku kitką. Taip buvo su krosiniu motociklu prieš atliekant atbulinį salto.

Pradėjau organizuoti, reikėjo rampos, pasakiau, kad neturiu pinigų, tai rampą atvežė nemokamai. Pardaviau dviratį, nusipirkau motociklą, reikėjo pataisyti vairą, pažįstami parduotuvėje nemokamai pataisė. Atlikęs triuką pardaviau motociklą, nusipirkau BMX dviratį. Taip ir sukuosi. Pernai rėmėjai keturratį nupirko, bet nėra taip, kad duoda konkrečią pinigų sumą. Aš ir nenoriu, kad taip būtų, noriu pats prasimušti ir jaustis nepriklausomas. Kad šis malonumas netaptų darbu.

– O tėvai neparemia?

– Padeda. Nupirko pirmą keturratį, kai su gokartais važinėjau, finansavo. Kai reikia, pasiskolinu, vėliau atiduodu.

– Kaip jie reaguoja į tavo pomėgius?

– Tėvas labai palaiko, jis išvis modernių pažiūrų, viską supranta. Mama irgi visada palaiko, bet jaudinasi kaip mama, kad nesusižeisčiau ir panašiai.

– Jei kas nors pasiūlytų gerai mokamą darbą biure, ką pasakytum?

– Ne, ne! Tikrai ne, esu apsisprendęs 100 procentų. Aš nesu nusiteikęs prieš tokį darbą, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas, bet aš taip negalėčiau. Net ir įstojęs mokytis į paskaitas atsinešdavau savo knygą ir skaitydavau. Iš pradžių pats daug visko žinojau. Supratau, kad nėra prasmės man sėdėti, knygą ir namie galiu paskaityti. Man įdomu skaityti knygas, bet tai darau tikslingai, o paskaitose reikia sėdėti nuo ryto iki vakaro, dienos negaliu planuoti, tai liūdna.

sportas.info
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką