„Aš esu Ieva. Nuo vaikystės turiu diabetą, kuris atėmė iš manęs didžiąją klausos dalį, o vėliau po galvos traumos tapau beveik visiškai akla. Aš matau tik spalvas ir šešėlius.
Mano tėvai mokė, kad vien matyti grožį nepakanka. Pajusti gyvenimą reikia jame būti. Būdama 11-os atradau kiokušin karatė. Matydama trenerius, vilkinčius baltus kimono ir juodus diržus, aš suvokiau, kad jie žino kažką daugiau. Norėjau atrasti tas paslaptis. Supratau, kad tai atrasiu tik sunkiai treniruodamasi. Augau su svajone užsirišti juodą diržą ir aplankyti Japoniją, šalį, kurioje gimė karatė.
Vien žiūrėti į grožį – neužtenka. Todėl aš pašvenčiau save savanorystei. Noriu padėti išgelbėti gyvenimus. Todėl ir siekiu tyrinėti pasaulį, ragauti, išgirsti muziką, keliauti, sportuoti ir pajusti žmogišką ryšį. Grįžusi į karatė, kai buvau praradusi regėjimą, turėjau daug ką išmokti iš naujo: kaip judėti, kaip kovoti. Kaip vėl patikėti savimi. Kartais aš sėdėdavau apsivilkusi savo kimono ir verkdavau, pamiršdama, kad vien žiūrėti į grožį – nepakanka. Šiandien aš treniruojuosi ir mokau kitus karatė. Didžiuojuosi, kad mano vaikai nėra vien stiprūs karatistai. Jie taip pat yra geri žmonės. Kartu mes išmokstame niekada nepasiduoti.
Esu įpratusi matyti savo tėvus šokančius. Laisvai ir meilėje, kaip šioje nuotraukoje. Mano tėvai pakviestų mane, mokydami, kad grožis turi būti gyvenamas, ne tik matomas. Šiandien aš stoviu su baltu kimono ir juodu diržu Japonijoje. Savo svajonėje.“
Taip trumpu vaizdo įrašu Tarptautinės kiokušin federacijos puslapyje pristato Ieva Krivickaitė.
26 metų lietuvės regėjimas jai leidžia matyti tik 5 proc. to, ką matome mes. Tačiau ji turi didelę širdį.
Kopdama per sudėtingus savo gyvenimo kalnus, ji geba daug padaryti dėl kitų.
„Dėl cukrinio diabeto jos gyvenimas sudėtingas. Su kiekviena liga, kokia ištinka mus, ji kovoja sunkiau. Paprasčiausias gripas gali sukelti sunkių komplikacijų.
Tačiau žvelgiant iš šalies, vis atrodo, kad ji padaro daugiau už sveikus žmones. Labai ja didžiuojuosi, – sakė legendinė Lietuvos kiokušin karatė kovotoja Margarita Čiuplytė, pas kurią I.Krivickaitė atvažiavo treniruotis, persikėlusi iš Klaipėdos į Vilnių. – Aš ir pati semiuosi iš jos įkvėpimo, pagalvodama: jei man sunku, tai kaip sunku turėtų būti Ievai.
Bet ji nesustoja, rūpinasi vėžiu sergančiais vaikais bei socialiai remiamomis šeimomis, o dar ir sportuoja karatė, bėgioja, plaukia banglente. Ieva – tikras kosmosas.“
I.Krivickaitė dabar pati moko karatė paslapčių vaikų, o savaitgalį Tokijuje taps pirmąja europiete, kuriai patikėta katos rungtimi (kova su šešėliu) pristatyti pilno kontakto karatė pasaulio čempionatą, vyksiantį šeštadienį ir sekmadienį „Ariaki“ arenoje.
– Ieva, atradote kiokušin karatė, būdama 11-os metų, kai tėtis atvedė jus į treniruotę. Nors tėtis nespėjo jūsų pamatyti su kimono (I.Krivickaitės tėtis mirė dėl greitai progresavusios ligos), kas šiame sporte jus užkabino taip, kad nepaleidžiate iki šiol?
– Meilė mokytojai. Aš kuo toliau gyvenu vis labiau suprantu, kad gyvenime man labai svarbu turėti autoritetų, vedlių, tiesiog aplinkui žmonių, iš kurių galėčiau mokytis, iš ko įsikvėpti. O įkvepia mane labai paprasti žmogiški dalykai. Nekart pati sau uždaviau šį klausimą stebėdama dabar karatė užsiiminėjančius vaikus. Man karatė visada buvo sunku, nebuvo lengva išmokti techniką, skaudėdavo kovoti, niekada nelaimėdavau, nebuvau lanksti, neturiu „talento“ sportui, bet grįždavau vėl ir vėl, nes mano pagarba ir meilė mokytojai Astai buvo didesnė už visą tai. Ilgainiui karatė tapo mano darbu, gyvenimo būdu, iššūkiu, išsigelbėjimu, požiūrio kampu, per kurį atrandu prasmę.
– Gyvenimas jus grūdino negailestingai, bet ar galiu paklausti, kas buvo sudėtingiausia sportuojant, suprantant, kad ligos keliamos negalios pastatė labai aukštas barikadas?
– Sunkiausia viskame buvo ir kartais vis dar yra kai kurių žmonių požiūris į negalią. Girdėjau, kad neįgalieji gadina kiokušin karatė, kad tai ne paralimpinės varžybos, kad sergantiems vieta ligoninėje, kad žmonėms nemalonu matyti, kaip aš nesusigaudau kur esu ir ką daryti dėl savo negalios.
Žinau, kad tai netiesa. Žinau, kad tie žodžiai jau praeitis, bet mano gyvenime jie nuolat aidi ir tai visame yra sunkiausia, suvokiant, kad mano liga su metais tik ūmėja ir nėra kaip to sustabdyti. Mano kūnas su liga yra kalėjimas. Daugybę kartų dienose aš pavargstu, pasiduodu, tačiau vis tenka grįžti prie realybės, kad kito nėra, taip nutiko, kad man toks jis duotas. Mano sergantis kūnas yra ir dovana, nes, nepaisant visų iššūkių, aš einu per kasdienybę ir tikrai joje atrandu labai daug grožio, bei mokausi atskirti kur esu aš, o kur mano ir taip nelengvą gyvenimą sunkinantys kitų aidai.
– Esate rašiusi, kad Rūta Brazdžionytė jus įkvepia nuo jaunų dienų. Kuo jus žavi ši čempionė?
– Aš buvau pirmoje savo stovykloje, kai Rūta į ją buvo pakviesta kaip svečias, ką tik tapusi Europos čempione. Aš nežinojau jokių kitų čempionų, o treneris pasakė, kad ji – geriausia iš geriausių. Man to ir užteko. Rašydavau jai meilės laiškus būdama vaikas ir rašinėlius apie ją mokykloje.
Aš girdėjau, kad yra sakoma jog gyvenime nereikia sutikti savo autoritetų, nes tada supranti, kad jie paprasti žmonės. Džiaugiuosi, kad kiek man buvo padovanota mane įkvepiančių žmonių sutikti tiek jų autoritetas šalia jų žemiško žmogiškumo tik augo. Rūta – ne išimtis. Aš buvau tokia įkyri savo susižavėjimu, kad ji be galimybės pasirinkti tapo mano drauge (šypsosi).
– O kita jūsų trenerė Vilniuje Margarita Čiuplytė? Kokios šios karatė legendos pamokos labiausiai įstrigo?
– Margarita Čiuplytė yra mano trenerė nuo tada, kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių, buvau jau suaugusi, sąmoningai galėjau rinktis, kur eiti.
Margarita tikrai yra gyva karatė legenda, daugelio kovotojų įkvėpimas. Mokausi iš jos visko – karatė, mokėjimo ilsėtis, pastangų būti gražiai, milžiniško atsidavimo dalykams, kurie man svarbūs. Margarita nekart sakė, kad visus kartus kai ji lipo ant tatamio galvojo, kad geriau mirs nei pasiduos. Ir iš tiesų, gal mirti darant tai kas yra tavo aistra yra daug labiau vertinga, nei gyventi beprasmybėje? (šypsosi).
Esu dėkinga Margaritai ir visai Shin karatė mokyklos bendruomenei, kad čia man yra namai ir, kad bendromis jėgom šiandien aš jau beveik negalėdama matyti mūsų karatė dojo darau viską: nuo apšilimo iki pilno kontakto kovų ir niekas niekada nepasakė, kad sergant vieta yra ligoninėje. Šalia Margaritos aš esu sveika.
– Regis, jūsų gyvenimas vingiavo susiliesdamas su karatė ir vėl kiek nutoldamas, ir vėl susijungdamas. Kaip vyko ši kelionė kartu ir atskirai?
– Karatė man nėra „būrelis“, tai yra tai, kuo aš gyvenu. Kiek intensyviai galiu lankyti treniruotes (sportuoju su sveikais, profesionaliais klubo sportininkais), priklauso nuo mano sveikatos, kuri nuolat kinta, tačiau pastaraisiais metais einu į treniruotes kasdien, be pasirinkimo, kaip į darbą. Žinau, kad norėdama kuo ilgiau galėti stovėti su sveikais žmonėmis kartu rikiuotėje, turiu daug treniruotis, nes daugelis dalykų man reikalauja šiek tiek daugiau laiko. Turiu atlikti daug „namų darbų“, kad galėčiau ateiti į treniruotę, turėti tam tinkamą gliukozės kiekį kraujyje ir pilnai pamokoje dalyvauti.
– Turite labai didelę širdį. Kas uždegė jums siekį padėti kitiems – vaikams, nuteistiesiems, romams?
– Manau, kad mano liga anksti atvedė mane prie brandos ir išminties, prie suvokimo, kad ne kūnas, o dvasia svarbiausia.
Renkuosi savo dienose padėti ne tik sergantiems ar nuteistiesiems, renkuosi būti rūpestinga visiems, kuriuos pakeliui sutinku. Man tikrai ne visada pavyksta, bet žvelgti į aplinką ir save su nesibaigiančia atjauta yra treniruojamas dalykas, – aš intensyviai tuo užsiimu. Tada nebesunku pasakyti gražų žodį ar pasiūlyti savo pagalbą romams, nuteistiesiems ar kasininkei, kuri skenuoja mano prekes parduotuvėje.
– Ką mėgstate veikti laisvu laiku, jei jo lieka nuo jūsų veiklų, kuriomis tiek padedate kitiems?
– Veikiu daugiausia tik tai, ką mėgstu, einu į darbą, kuris yra mano geriausias darbas pasaulyje, kitokio nesugalvočiau. Sportuoju aš tikrai lėtai, bet daug treniruojuosi karatė, žiemą, su vedlės Gintarės pagalba, pradėjau bėgioti, o praėjusį šeštadienį bėgome pirmąjį savo pusmaratonį!
Vasarą plaukiu vandenlente, mokausi groti kanklėmis, mėgstu deklamuoti eilėraščius, būti miške ar parke prie upės, gerti skanią kavą, iškepti brangiems žmonėms pyrago. O labiausiai už viską aš mėgstu anksti ryte atsibusti. Jei atsibudau, vadinasi, dar viena diena padovanota ir joje jau galiu viską, ko tik norisi veikti.
– Aštuntus metus vedate treniruotes dideliam skaičiui vaikų, jei neklystu, jų per pratybas būna apie 20-30. Kaip gebate jiems patarti, jei matote vaikų siluetus?
– Vaikai į varžybas ateina jau susirinkę visus patarimus ir pasiruošę, tai mes darome treniruotėse, o tam, kad padrąsintum ir palaikytum, gerai matyti nereikia. Mano mokiniai padeda ir pataria vieni kitiems, jeigu to reikia.
– Esate minėjusi, kad karatė ne tik kova, bet ir žaidimas, juo labiau vaikams. Ką labiausiai stengiatės įskiepyti savo mokiniams?
– Taip, esu sakiusi, kad karatė reikia žaisti, nes man atrodo, kad vaikystė būtent tam ir yra skirta. Daugiausia mano mokinių noriai visur dalyvauja, draugauja vieni su kitais ir su varžovais, laukia stovyklų, kelionių autobusu į varžybas ir sustojimų grįžtant „McDonald’e“, o jei šalia viso šito dar ir gauni medalį, tada valio! Bet jei dešimtmetis vaikas viską daro tik dėl medalio ir to medalio kažkada nėra? Man atrodo, kad varžybos toks dalykas, kur neišvengiamai kažkas tądien yra stipresnis, o tai priklauso nuo labai daug aplinkybių. Kažkam ta diena yra labai laiminga diena. O kažkam gal pastūmėjimas daugiau pasitreniruoti. Manau, kad nuo U14 amžiaus grupės tai pradeda tapti hobiu arba profesionaliu sportu, o iki tol linkiu savo mokiniams žaisti ir turėti geriausią vaikystės laiką vilkint karatė kimono.
– Įprasta, kad per varžybas treneriai nuolat patarinėja savo auklėtiniams. Kaip jums pavyksta juos pajusti, įvertinti?
– Vaikus, kurie dažnai dalyvauja varžybose, aš pažįstu. Vedu treniruotes su man asistuojančiu kolega, aptariame visų poreikius, žinau, kuriems vaikams svarbu, kad būčiau prie tatamio einant kovoti, o kurie susitvarko puikiai patys. Vaikai irgi žino, kad jei mane atsives prieš kovą, tada palaikysiu, patarsiu, paguosiu, jei reikės, o jei neatsives, tai ir nerasiu kaip ateiti. Mes neturime dėl to jokių problemų, treniruotėse mokomės visiems atvejams, kokie gali nutikti ant tatamio, aptariame, kokius turime tikslus, o man belieka juos priminti vaikui kovojant.
Ilgainiui su kai kuriais mokiniais atsiranda stiprus ryšys ir atrodo, kad aš tiesiog žinau, ką pasakyti. O iš tiesų varžybų triukšme, per šalmą dengiantį veidą ir jaudulį, dauguma vis tiek nieko negirdi. Treneriui lengviau, kai gali išrėkti ką nors prie tatamio, o ar visada to reikia vaikui – nežinau. Aš negaliu pamatyti, kaip tiksliai kovoja mano mokiniai, bet teisėjai viską puikiai mato, todėl vis primenu, kad kovoti turime taip, kad niekam nekiltų klausimas, kas tapo čempionu.
– Kaip reagavote, kai Tarptautinė kiokušin karatė federacijos vadovas jus pastebėjo seminare Vengrijoje ir pakvietė į pasaulio čempionato parodomąją programą atlikti joje kata?
– Galimybė sutikti gerbiamą Kenji Midori karatė seminare aną vasarą man buvo reikšmingas įvykis, ten svečiavosi didelė japonų delegacija, viskas vyko pagal jų etiketą, turėjome karatė technikos ir karatė kovų treniruočių. Vakarienės metu japonai pakvietė sėdėti prie vieno stalo, jiems buvo labai įdomu viskas: kaip aš atsidūriau šitame seminare Vengrijoje, koks buvo mano kelias iki juodo karatė diržo, kaip atrodo karatė, kai turi tokį mažą regos likutį, kodėl iki šiol niekada nesusitikome ir panašiai. O paskutinę seminaro dieną prezidentas Midori paspaudė man ranką, žadėdamas, kad mes dar tikrai susitiksime bei pridūrė: „Kad ir kas nutiktų, išlaikyk savo tyrą širdį, tai labai labai svarbu. Karatė meistrui tai yra svarbiausia“.
Lietuvoje aš tikrai turėjau visokių patirčių požiūryje į mano negalią tiek karatė, tiek bendrai kasdienybėje, kas ilgainiui stipriai paveikė mano pačios savivertę. Susitikimas su japonų karatė delegacija ir jų jautrus bei drąsinantis žvilgsnis į mano atvejį tikrai padėjo man pakelti galvą aukštyn. Ne iš pasikėlimo ar didžiavimosi, bet iš nieko vertos jausmo iki to, kur aš galiu lipti ant tatamio kartu su kitais. Per šią artėjančią Japonijos patirtį ir pasiruošimą jai visą laiką jaučiu, kaip gyja mano širdis. Amžinai būsiu už tai dėkinga.
– Sukorėte labai daug kilometrų, važinėdama iš Vilniaus į Klaipėdą ir rengdamasi pasirodymui Tokijuje. Su kuo ir kaip rengėtės šiam įvykiui?
– Aš atidarysiu finalinę varžybų dalį demonstruodama Kanku katą.
Japonijoje ji labai vertinama, didelio sudėtingumo kata, japonai sakė, kad jiems būtų smalsu ir įspūdinga pamatyti, kaip nematantis žmogus daro šią katą. Pasaulio čempionato atidarymui mane paruošti sutiko mokytoja Diana Mačiūtė, kuri yra kata rungties profesionalė, neišsigandusi mano negalios ir iššūkių, o pasiryžusi padaryti atidarymą profesionaliai. Todėl nuo vasario kiekvieną savaitę treniruotėms autobusu vykdavau iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal.
Man atrodo, kad padarėme viską, kas mano atveju yra įmanoma. Diana buvo reikli iki smulkmenų, atidi, rado būdų, kaip mane visko išmokyti, o dabar liko tik visa tai parodyti varžybų atidarymo metu. Šis pasiruošimo laikas man atnešė labai daug supratimų, pamokų, nuovargio, taip pat ir susitikimų su jūra. Kelionė į šią patirtį vyksta nuo vasario, o dabar Japonijoje jau visi manimi džiaugsis, bent jau aš renkuosi šitaip galvoti (šypsosi). Tikriausiai tai didžiausias ir reikšmingiausias tatamis, kokį man skirta kada nors patirti. Žiūriu į tai labai atsakingai.
– Ar į Japoniją keliaus ir Fėja? Prašau truputį papasakoti, kaip keturkojis suomiškai suprantantis draugas jums padeda gyvenime.
– Mano vedlė Fėja į Japoniją neskris, praleis šiek tiek laiko gimtinėje Latvijoje pas dresuotoją. Man šiek tiek neramu, kaip man bus be jos, kai visą laiką Lietuvoje visur būname drauge, bet žinau, kad su viskuo susitvarkysiu!
Fėja puikiai supranta lietuviškai, nors darbo komandos yra suomiškos, nes ji baigė mokslus pagal suomių šunų vedlių programą. Darbo komandų nepermokinome, kad aplinka jos neblaškytų, dabar žodžiai, kuriuos sakau Fėjai, yra suprantami tik jai, kitur ji jų negirdi, gali susitelkti į komandas.
Fėja man padeda viskame: apveda aplink ir parodo kliūtis, randa saugiausią kelią, stotelę, suoliuką, laisvą vietą autobuse, kasą parduotuvėje, išėjimą. Fėja taip pat mokėsi užuosti mano gliukozės kiekio kraujyje pavojingus pokyčius. Vedlės darbą ji atlieka noriai ir be klaidų.
– Pastaruoju metu apie jus kuriamas dokumentinis filmas – kaip jaučiatės naujame vaidmenyje?
– Aš nesu naujame vaidmenyje. Nesu jokiame vaidmenyje. Tai mano gyvenimas, jis nėra lengvas, bet man jis – tiesiog gyvenimas. Man vis dar kyla nuostaba, kad kažkas mato jį vertą parodyti kino filmu.
Nesutikau iškart, bet Andrės Balžekienės didžiulis tikėjimas, kad to reikia, ne man, bet tiems, kas jį žiūrės, įkvėpė mane leistis į šį nuotykį. O iš tiesų aš tiesiog leidau trims žmonėms su kamera ir mikrofonu kiek reikės būti mano kasdienoje kartu.
– Tokijuje pilno kontakto pasaulio čempionate varžysis 11 Lietuvos kovotojų. Ar tarp jų turite savo favoritą?
– Mano širdis palaiko kiekvieną lietuvį. Kaip gi kitaip?!
– Žvelgiant į savo ateitį, turite daugiau nerimo ar vilties? Gal svajonių?
– Žinau, kad ir kas nutiktų, reikia gyventi toliau. Bent jau iš smalsumo (šypsosi).
