Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Parolimpiados dalyvis Osvaldas Bareikis: „Visą laiką bandau sau įrodyti, kad aš galiu“

Šaltinis: 15min
0
A A

„Man labai norisi judėti, kažką veikti. Kartais eidamas mieste su draugais padarau saulutę, kūlvirstį ar tiesiog pradedu šokinėti. Iš šono gal atrodo, kad esu toks truputį kvailokas, bet noriu nesėdėti vietoje“, – apie judesį, veiksmą ir nutrūktgalviškus pojūčius ramiai pasakoja 23-ejų Osvaldas Bareikis.

Ramybę čia miniu neatsitiktinai. Šnekučiuodamasis ar vaikščiodamas basomis ant minkšto tatamio, specialaus dziudo imtynių kilimo, net ir kovodamas, Osvaldas visur toks pats – ramus. Net kai per 10 sekundžių 7 kartus iš eilės ant grindų jį patiesia oponentas – jis ramus. Tuoj pat atsistoja ir vėl čiumpa savo priešininkus: šešėlius ir siluetus. Mat Osvaldas kasdien mato vis prasčiau. Jis – silpnaregis.

Net kai per 10 sekundžių 7 kartus iš eilės ant grindų jį patiesia oponentas – jis ramus. Tuoj pat atsistoja ir vėl čiumpa savo priešininkus: šešėlius ir siluetus.

2013 m. vaikinas iškovojo Pasaulio jaunimo dziudo silpnaregių čempiono vardą, dalyvavo Tarptautinės aklųjų sporto asociacijos (IBSA) Pasaulio žaidynėse Seule, yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių dziudo čempionato nugalėtojas. O netrukus ir pirmosios jo parolimpinės žaidynės, kur jis – vienintelis dziudo imtynininkas – atstovaus Lietuvai.

Išbandė save visur, tik ne dziudo

Osvaldas apdovanojimų, prizinių vietų nesureikšmina, o dažniau pasakoja, kaip stengėsi įveikti varžovą. Todėl vaikino pasiekimus man mini dabartinis jo treneris Algis Mečkovskis, išugdęs 28 pasaulio, Europos, parolimpinių žaidynių čempionus ir prizininkus. Osvaldas varžosi su bendraamžiais, kuriuos dažniausiai be vargo nugali. Tačiau kai ant tatamio pasirodo 43-ejų metų Jonas Stoškus, 1997 m. Europos dziudo čempionas, 2004 m. Atėnų parolimpinių žaidynių dziudo varžybose iškovojęs bronzą, dvikova tampa visai kitokia.

Lyg dviejų skirtingų kartų – jaunosios ir senosios – susidūrimas. Lengvai parbloškęs ir įveikęs Osvaldą, Jonas šypteli: „Viskas dar prieš akis.“ Patirtis nugali jaunystę, tačiau Jonas dalijasi patarimais, rodo, kaip teisingai atlikti kovos judesius. Parblokštas Osvaldas klausosi, tačiau po minutės pakyla nuo žemės ir vėl stoja į kovą. Šįkart sėkmingai – Jonas tranko delnu per tatamį, rodydamas, kad pasiduoda. Tačiau, kad pamatytume tokį vaizdą, Osvaldas daug metų turėjo kantriai dirbti.

Dziudo imtynės yra sporto šaka, reikalaujanti visko: ir akrobatikos, ir gimnastikos, ir judrumo, ir ištvermės. Osvaldas buvo visapusiškas

Treneris Algis prisimena, kad Osvaldą pirmą kartą pamatė Aklųjų ir silpnaregių sporto rengimo centre (LASUC), kai šis čia mokytis atkeliavo iš Ukmergės. Tuomet būsimą auklėtinį pastebėjo ne dziudo salėje, o žaidžiantį golbolą (aklųjų riedulį), dalyvaujantį plaukimo varžybose. „Lietuvos mastu jo rezultatai visose sporto srityse buvo labai geri. Dziudo imtynės yra sporto šaka, reikalaujanti visko: ir akrobatikos, ir gimnastikos, ir judrumo, ir ištvermės. Osvaldas buvo visapusiškas“, – apie jaunąjį imtynininką atsiliepia treneris.

Osvaldas sėdi ant tatamio, lanksto pirštus ir skaičiuoja, kiek skirtingų sporto šakų tuo metu išbandė: „Išmėginau ir aklųjų riedulį, ir tenisą, ir lengvąją atletiką, net šachmatus bandžiau! Visgi man to neužteko, norėjosi kažko kito“, – Osvaldo balse juntamas nuobodulys.

Norėjo tik pasipuikuoti

Kiekvienos sporto šakos, kurią tik išmėgindavo Osvaldas, rezultatai būdavo daug žadantys. Tačiau vaikino tai nė kiek nedžiugino. Kažkada rūbinėje bendraklasis užsiminė, kad galbūt jam reikėtų užsirašyti į dziudo treniruotes. Jau po pirmo karto dziudo salėje jis užsikabino: „Man patiko. Turėdavau pats susikonstruoti žaidimą, sumąstyti, ką ir kaip padaryti, ir kai tai sėkmingai įgyvendindavau, laimėdavau, tai būdavo fainiausias dalykas šiame sporte!“

Greitai jo įgūdžius pastebėjo ir treneris: „Turėjome nemažai aklųjų ir silpnaregių, lankančių dziudo, bet Osvaldas išsiskyrė savo koordinacija, sugebėjimu kūlvirsčio metu kojomis ir rankomis atlikti veiksmus. Jis mokėjo tai sujungti į visumą, o šiame sporte tai yra svarbu.“

Osvaldas su nekantrumu laukė, kada treniruotėse prasidės mėtymai, griuvimai. Jis norėjo judėti, suvokti, kaip kūnas reaguoja į kovą, pajusti kontaktą su priešininku. Tačiau mėtymų ir griuvimų iš pradžių nebuvo. Pirmosiose treniruotėse mokėsi suprasti, kas yra dziudo, įsigilinti į taisykles, atlikti tempimo pratimus, gintis. Puikiai prisimena ir salę, kurioje pirmą kartą treniravosi. Apie ją atsiliepia kaip apie savo namus. „Ta salytė buvo labai mažytė, maždaug 3 metrų pločio ir 6 metrų ilgio – kaip miegamasis kambariukas. Bet man mažam ji atrodė labai didelė, viskas nauja, nematyta“, – pažintį su dziudo prisimena imtynininkas.

Nepaisant to, kad dabar vaikinas kovoja tarptautiniuose dziudo turnyruose, nugali stipriausius priešininkus ir iškovoja prizines vietas, iš pradžių dziudo jam tebuvo žaidimas. „Norėjau įrodyti vyriškumą, kad esu stipresnis, vikresnis, geresnis už kitus. Troškau pasipuikuoti prieš savo bendraklasį, pakvietusį mane užsiimti dziudo. Jis treniravosi ilgiau už mane, tačiau aš greitai mokiausi, ir galiausiai jis manęs nebenugalėdavo. Pasipuikavau taip, kad bendraklasis tiesiog metė dziudo“, – juokiasi Osvaldas.

„Tiesiog mokaisi gyventi kitaip“

Kai pirmą kartą atkeliavau į dziudo salę susipažinti su Osvaldu, suabejojau, ar tikrai bendrauju su juo? Atrodė, kad vaikinas puikiai mato ir orientuojasi erdvėje. Ženklų, išduodančių, kad jis yra silpnaregis, nepastebėjau. Neturėjo ir neatskiriamos neregio palydovės – baltosios lazdelės. Bijodamas atsitrenkti rankomis netyrinėjo paviršių kaip dažnai elgiasi kiti silpnaregiai arba visai nematantys žmonės. „Ar tu tikrai tas Osvaldas Bareikis?“ – draugiškai paklausiau. „Tas pats Osvaldas“, – juokdamasis atsakė jis.

Tik atsimenu, kad vaikystėje viską gerai mačiau, o mokykloje jau ėmė sodinti į arčiausiai lentos esančius suolus, nes nebematydavau ant lentos rašomų žodžių.

Osvaldas serga glaukoma – liga, kuri pažeidžia regos nervą ir sukelia vidinį akies spaudimą. „Tik atsimenu, kad vaikystėje viską gerai mačiau, o mokykloje jau ėmė sodinti į arčiausiai lentos esančius suolus, nes nebematydavau ant lentos rašomų žodžių. Iš karto to net nepastebėjau, tiesiog gyvenau savo gyvenimą. Vėliau ėmiau justi, kad nebegaliu skaityti knygos, nes jos šriftas per mažas, nebeįžiūrėdavau to, ką anksčiau aiškiai mačiau“, – pirmuosius prastėjančios regos sutrikimus apibūdina Osvaldas.

Apie savo prastą regėjimą dziudo imtynininkas kalba kaip apie paskatinimą gyvenime siekti daugiau. „Kartais žmonės nepastebi, kad esu silpnai matantis, o kai sužino, stebisi. Kaip gali būti silpnai matantis, tu gi viską darai. Aš tiesiog įpratau taip gyventi: mokausi, darau ir man tai pavyksta“, – užsidegęs kalba Osvaldas.

Ir iškart priduria: „Tiesiog mokaisi gyventi kitaip“. Osvaldas mokėsi. Kitaip žiūrėti į saulę, žolę, zujančias darbščias skruzdėles. „Kai buvau mažas, labai mėgau stebėti skruzdėles – kaip jos neša kokį didelį daiktą. Labai jomis domėjausi. Po to nebegalėjau jų stebėti... Matydavau tik, kad kažkas juda, bet nematydavau kas. Pradėjau naudoti padidinimo stiklą, bet paskui nebepadėjo ir tai“, – mintį nutęsia vaikinas.

Kitaip teko išmokti atpažinti ir žmones. „Aš matau žmones, matau jų siluetus, kontūrus, tik veidų nematau. Ir kai, pavyzdžiui, tolumoje eina koks nors mano draugas, jį atpažįstu iš eisenos – pavyzdžiui, eina kaip pingvinas, krypuoja, stebiu, kaip juda rankos, kojos. Tai padeda man orientuotis ir jį atpažinti“, – apie savo techniką aiškina Osvaldas.

Aš matau žmones, matau jų siluetus, kontūrus, tik veidų nematau. Ir kai, pavyzdžiui, tolumoje eina koks nors mano draugas, jį atpažįstu iš eisenos

Nanook/Osvaldas Bareikis
Nanook/Osvaldas Bareikis

Nusiteikimas ir stabilumas

Vos įžengęs į dziudo salę ir pamatęs tatamį, Osvaldas mintyse skuba jam nusilenkti. „Visos mintys sukasi apie būsimą treniruotę: dabar sportuosiu, išsiliesiu fiziškai ir pavargsiu. Čia bus faina.“

Osvaldo treneris atskleidė, kad daug kas mano, jog silpnaregiams ir akliesiems užsiimti sportu, treniruotis yra sunku. Tačiau tai tik stereotipai ir mitai. „Jie viską daro taip pat kaip ir sveikieji. Jeigu reikia bėgti, jie bėga. Jeigu reikia šokti, jie šoka. Jeigu reikia daryti metimus, jie tai daro. Tiesiog jiems kartais reikia visa tai pademonstruoti fiziškai, priliečiant. Kartais aklųjų dziudo rezultatai nenusileidžia sveikųjų rezultatams – ne kiekvienas regintysis sugebėtų atlikti tokius judesius, kokius kartais padaro šie žmonės“, – ypatingų skirtumų tarp sveikųjų ir neįgaliųjų neįžvelgia A. Mečkovskis.

Daug svarbiau fizinės, asmeninės žmogaus savybės, galinčios lemti, ar jis bus puikus dziudo imtynininkas. Ir tai nėra rega. „Svarbiausia – fizinis pasirengimas. Jis susijęs su greičiu ir ištverme. Greitas žmogus gali išsiugdyti ištvermę, o štai ištvermingas sunkiai išsiugdys greitį. Šiame sporte turi būti greičio, ištvermės ir jėgos sintezė“, – sėkmingo dziudo kovotojo savybes vardija treneris.

Ir priduria, kad viena didžiausių Osvaldo kaip dziudo imtynininko stiprybių – nusiteikimas kovai ir stabilumas. „Tinkamai nusiteikęs gali padaryti stebuklą – laimėti prieš stipresnį priešininką. Nusiteikimas kovai – tai menas.“

Klastingiausias priešas – psichologija

O štai Osvaldas mini kiek kitokias savybes: „Turi būti ištvermingas, kantrus, nuolankus treneriui ir išklausantis.“

Tačiau sunkiausia užduotis kiekvienam sportininkui – pasiruošti psichologiškai.

Tačiau sunkiausia užduotis kiekvienam sportininkui – pasiruošti psichologiškai. Formulės, tinkančios kiekvienam, nėra, tad sportininkai priversti ieškoti būdų, kaip save sustiprinti psichologiškai, nusiteikti kovai. Vieni prieš varžybas skaito daug knygų apie sportą, vidinį nusiteikimą, kiti – peržiūri kovų įrašus ir analizuoja save bei varžovus, dar kiti treniruojasi arba kaip tik izoliuoja save nuo aplinkos.

Osvaldas ieško tinkamų būdų sau – artėjant varžyboms stengiasi pabūti vienas, iš anksto apmąstyti ką galėtų padaryti, kokių veiksmų imtis. O kartais į kovą pasitelkia vaizduotę. „Kartais prieš varžybas padarau lengvą apšilimą su įsivaizduojamu priešininku. Kovoju su juo, bandau nuspėti judesius. Tada atsistoju ant tatamio ir viską, ką buvau sugalvojęs, apmąstęs, bandau daryti“, – savo taktika dalijasi dziudo imtynininkas.

Tačiau jis pripažįsta, kad ne visada pavyksta susitvarkyti su psichologija, ir svarbiausią akimirką ji gali pakišti koją.

„Kai atsiduriu varžybose, pamatau didžiulį tatamį, žmones, kameras... Taip stipriai susijaudinu, nebežinau ką daryti, iš galvos viskas išgaruoja. Didžiausias spaudimas – išėjus į vidurį su priešininku. Turiu sugalvoti kaip jį nugalėti, laiko mažai, o dar net nežinau, kaip tą padarysiu. Pradedu kovoti, bet nesiryžtu atlikti kažkokio veiksmo, pavyzdžiui, pamatau situaciją, kur galiu jį padaryti, bet prisibijau“, – net ir dabar prisimindamas buvusias kovas vaikinas nervingai grąžo rankas.

Apie tai, kad susitvarkyti su psichologija ir milžinišku spaudimu yra sudėtinga, primena viena istorija. Informacinė žinutė apie praėjusiais metais Seule vykusias IBSA Pasaulio žaidynes skambėjo taip: „Dziudo imtynių turnyre vienintelis Lietuvos atstovas Osvaldas Bareikis iškovojo vieną pergalę, patyrė pralaimėjimą ir medalių dalybose nedalyvavo (15min).“ Tačiau Osvaldo galvoje dėjosi žymiai daugiau.

„Psichologiškai buvau visiškai sužlugdytas. Kovojau su japonu, tačiau psichologiškai nepasiruošiau. Galbūt per daug savimi pasitikėjau, tad labai greitai pralaimėjau. Ir dar tokiu paprastu veiksmu... Nulipdamas nuo tatamio nemačiau nei trenerio, nei kitų. Nubėgau į kampelį, kur nebuvo žmonių. Paverkiau. Bet nusprendžiau atsistoti – gana. Pagausiu jį per kitas varžybas“, – kiek tyliau nei įprastai dabar kalbėjo Osvaldas.

Nanook/Osvaldas Bareikis
Nanook/Osvaldas Bareikis

Nebijo apakti, bet bijo nuvilti kitus

Jaunam dziudo imtynininkui tenka atlaikyti didžiulę atsakomybę ir spaudimą, užgulančius jo pečius, tačiau jis nebijo ir drąsiai žengia ant tatamio. Nebijo ir to, kad vieną dieną gali apakti. Labiausiai už viską jis bijo nuvilti kitus: mamą, tėtį, sesę, draugę, artimiausius draugus. Tuos, kurie labiausiai juo tiki.

„Kartais atrodo, kad noriu viską mesti, gana tų treniruočių. Tačiau artimieji ir draugai paragina: „Ką čia mesi, ką darysi, juk be sporto negali gyventi. Keliauk, atvežk mums medaliuką, mums reikia garsinti Lietuvą.“ Ir aš tiesiog jais patikiu. Mintyse sau kartoju – taip, aš tikrai galiu, aš jums parvešiu, įrodysiu. Tėvų ir draugų palaikymas daug duoda“, – apie savo artimiausius žmones pasakoja Osvaldas.

Įvykus Tarptautinio parolimpinio komiteto kvotų perskirstymui, Osvaldui atiteko vardinis kelialapis į Rio de Žaneirą. Jis iki paskutinės akimirkos delsė pranešti šią naujieną artimiesiems – norėjo būti tikras, kad tikrai iškeliaus į parolimpines žaidynes. „Sužinojusi mama labai apsidžiaugė, o sesei jau prižadėjau gausybę dovanų iš tolimos šalies“, – prasitaria Osvaldas.

Kova su svarstyklėmis ir savimi

Paaiškėjus, kad Osvaldas dalyvaus parolimpinėse, jis ėmė atkakliai ruoštis, didinti fizinį krūvį. Pusantros valandos – tiek laiko bene kasdien jis praleidžia dziudo salėje. Mankštinasi, grumiasi su priešininkais, klauso trenerio patarimų, tobulina techniką.

Dziudo salė, kurioje kalbamės su Osvaldu, pildosi – iš toli moja Jonas, ateina ir treneris Algis, kažkas kilnoja štangą. Už 15 minučių prasidės treniruotė. Girdėdamas šiuos garsus nejučia įsitempia ir Osvaldo kūnas. Tarsi laukdamas teisėjo švilpuko, kada galės pulti savo varžovą.

„Visą laiką bandau sau įrodyti, kad aš galiu. Tai yra nuolatinė kova su savimi. Aš galiu patekti į Rio. Todėl ir keliavau į treniruotes, į varžybas, stengiausi, jaudinausi, kad tik papulčiau. Bus daug nusipelniusių priešininkų, tačiau tas užsispyrimas ir noras nugalėti stipriausius veda mane į priekį“, – tvarkydamasis savo mėlyną kimono ir verždamas juodą diržą pokalbį užbaigia Osvaldas.

VIDEO: Dziudo imtynininko Osvaldo Bareikio kova Rio

VISAS MULTIMEDIJOS PROJEKTAS APIE LIETUVOS PAROLIMPIEČIUS „GALIA NUGALĖTI“ – ČIA.

Nanook/Osvaldas Bareikis
Nanook/Osvaldas Bareikis

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką