Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pirmasis Londono žaidynių prizininko boksininko Evaldo Petrausko treneris Vincas Murauskas: „Dabar svajoju treniruoti savo anūką“

Evaldas Petrauskas su pirmuoju treneriu Vicu Murausku
Alfredo Pliadžio nuotr. / Evaldas Petrauskas su pirmuoju treneriu Vicu Murausku
Šaltinis: 15min
0
A A

Bokso treneris Vincas Murauskas nėra vienas iš tų trenerių, kurie vos kartą prisilietę prie būsimo rinktinės sportininko ir jam skinantis kelią į aukštumas, bando priminti apie savo senus nuopelnus. Daugiau nei 40 metų bokso treneriu Šilutėje dirbantis V.Murauskas pirmą kartą su Londono žaidynių bronzos medalininku Evaldu Petrausku susitiko tuomet, kai jam buvo septyneri. Ir kai pastarasis šoko į savo šlovės zenitą, V.Murauskas nepuolė visiems šaukti, jog tai jo auklėtinis – tiesiog toliau dirbo.

Apie savo bokso kelią, geriausius sportininkus, įdomiausias istorijas bokso mėgėjams prakalbo pats V.Murauskas.

– Kokiomis aplinkybėmis jūsų gyvenimas tapo susijęs su boksu?

– Šilutėje bokso nebuvo, bet sužinojau, kad vienas vaikinukas iš Pagėgių važinėja į Karaliaučių. Neturėjome jokių lėšų, o už keliones tekdavo mokėti, tad į supirkimo punktą priduodavome tuščius butelius ir taip prasimanydavome pinigų.

Žinoma, ne visada mes tos taros pririnkdavome, kartais brolis sušelpdavo. Ne mažai kartų rizikuodavome keliauti be bilietų, teko būti ir išmestiems iš autobuso. Nuvažiuodavome iki Pagėgių, kuriuose apie valandą laukdavome autobuso iki Karaliaučiaus. Nusigavus iki jo, dar apie pusantros valandos lūkuriuodavome prie bokso salės ir laukdavome treniruočių pradžios.

Po jos stiklinė pomidorų sulčių su bandele būdavo didžiausiu delikatesu. Į treniruotę iš Šilutės vykdavome tiesiai po pamokų, nevalgę. Analogiškai keliaudavome namo, į kuriuos nusigaudavau apie pusę vienuoliktos vakaro, nes nuo Šilutės dar apie penkis kilometrus kulniuodavau pėsčiomis iki savo namų kaime.

– Kokiais metais visa tai vyko?

– Pradžių pradžia bokse buvo 1962 metais. Tiesa, prieš tai labai aktyviai važinėjau dviračiu, lankiau imtynes, kol galų galiausiai mano širdį užkariavo boksas.

– Kas jus išmokė bokso paslapčių?

– Mane treniravo nusipelnę bokso treneriai Sergejus Muhinas ir Ivanas Kotikovas. Šie žmonės man davė be galo daug.

– Kaip toliau klostėsi jūsų, kaip kovotojo karjera?

– Dažniausiai dalyvaudavome Kaliningrade vykstančiose varžybose. 1967-aisiais metais išvykau tarnauti į armiją Estijoje, po to – Į Ukrainą. Atitarnavęs Ukrainoje pusmečiui buvau išsiūstas į Kazachstaną. Armijoje taip pat intensyviai boksavausi. Ringe turėjau apie 80 kovų, didžiausiu pasiekimo galėčiau įvardinti armijos čempionate iškovotą sidabro medalį.

– Kada pradėjote dirbti treneriu?

– 1971-aisiais metais iš armijos grįžau į gimtinę ir Šilutėje pradėjau dirbti bokso treneriu visuomeniniais pagrindais. Surinkau grupelę vaikinukų, profesinė mokykla, kurioje startavome, nupirko inventoriaus. Tuo metu bokso maišai buvo didžiausias deficitas ir tik pažinčių dėka jų pavyko įsigyti Vilniuje. Dauguma jų, nors ir gerokai sulopyti, tarnauja ir šiandien.

– Ar nekildavo sunkumų privilioti jauną žmogų į bokso salę?

– Absoliučiai ne, vaikų ateidavo labai daug. Salėje visiems sustatyti prireikdavo dviejų eilių. Kadangi dvikovinių sporto šakų tuomet nebuvo daug, ši tendencija vyravo ilgą laiką.

– Ką jums reiškia šis darbas?

– Pasakysiu taip, jei eini į darbą su malonumu, tarytum į šventę, tuomet tai suteikia džiaugsmą ir malonumą. Jei prioritetinis siekis sukasi aplink pinigus, galima pamiršti rezultatus ir tikslų įgyvendinimą.

Boksas yra mano gyvenimas. Treneris privalo auklėtinius mylėti lygiai taip pat, kaip savo vaikus. Reikia ir į mokyklą nueiti, turi žinoti apie jį viską. Jeigu tu nori, kad vaikas ateitų į treniruotę, atidirbtų, išeitų ir nesistengi daugiau nieko matyti, tau nieko nepavyks. Apie jaunuolį kartais turi žinoti daugiau, nei jis pats apie save žino.

Kartais jie patys manęs klausia iš kur sužinojau vieną ar kitą detalę. Pagalbą suteikti reikia ne tik treniruotėje, bet ir už jos ribų. Bendravimas su mokytojais, tėveliais, pačių sportininkų draugais, kartais reikia išspręsti begalę problemų. Tokia mano darbo filosofija.

– Supažindinkite su savo dienos darbotvarke.

– Be penkiolikos šešios keliuosi, o septintą prasideda rytinė treniruotė, kuri trunka apie valandą. Po to išvežioju auklėtinius po mokyklas, tuo pačiu pasidomiu ir kitų savo kovotojų klausimais. Taip belakstant dienelė ir persirita į antrąją pusę. Trečią valandą startuojame su kitomis grupėmis ir vakare baigiame po septynių. Tiesa, antradieniais dar treniruoju Vainute ir Žemaičių Naumiestyje, grįžtu apie dešimtą

– Kiekvienam užsibrėžtam tikslui tenka kažką aukoti. Ką praranda treneris?

– Vienintelis trūkumas ir kartu nuoskauda, kurią jaučiu, yra nepakankamai visus šiuos metus parodytas dėmesys šeimai.

– Ar dažnai teko keisti treniruočių bazę?

– Šilutėje šiuo metu treniruojamės jau aštuntoje salėje. Vienoje vietoje padirbu, išvaro, einu į kitą. Boksas ne futbolas ar krepšinis, kamuolio nepasiimsi ir nenubėgsi pasitreniruoti kitur. Mums parankiausia turėti vieną bazę, kurią galima pilnai sukomplektuoti, įrengti ir suteikti atletams pilnavertes sąlygas. Salė turi būti specializuota išskirtinai boksui.

– Kiek laiko per savaitę skiriate treniruotėms?

– Treniruojamės penkis kartus per savaitę, o su lyderiais papildomai dirbu ir rytais nuo septynių iki pusės devynių. Po to aš juos asmeniškai nuvežu į mokyklas. Visi yra atleisti nuo pirmosios pamokos, bet tai nereiškia, kad mes neatsiskaitome. Vaikinai su kaupu atidirba ir mokyklose.

– Bokso treneris Vincas Murauskas. Koks jis?

– Atsakysiu trumpai. Esu labai griežtas, bet teisingas.

– Kaip svarbu yra išmanyti kovotojo psichologiją?

– Kiekvienas vaikas yra vis kitoks. Vienam tą patį reikia kartoti ir 50 kartų, nes įsisavina sunkiai, o kitam užtenka ir keleto kartų. Jis momentaliai pagauna tą judesį, smūgį, puikiai muša į letenas ir maišą. Kas gi vyksta toliau?

Varžybose tas, kuriam sunkiai sekasi treniruotėse, ima ir nustebina – laimi vieną kovą po kitos, eina tik į priekį, o pranašesnis treniruotėje psichologiškai perdega atėjus momentui pasirodyti ringe. Tai daug laiko ir energijos kainuojantis darbas, kiekvieną reikia pažinti, perprasti ir taikyti būtent jam tinkamą treniruočių metodiką.

– Ar bokso pasaulyje turite trenerį autoritetą?

– Žaviuosi olimpinio čempiono Vasilijaus Lomačenkos tėvu Anatolijumi. Nuo penkerių metų pradėtą treniruoti sūnų atvesti ant aukščiausio olimpinio pjedestalo – didžiulis laimėjimas.

– Tėvų palaikymas ugdant kovotoją. Kiek jis svarbus?

-Labai svarbu. Puikiausias pavyzdys Londono olimpiados prizininko Evaldo Petrausko tėvas Algis. Jis visada suinteresuotas savo sūnaus sportine karjera, būna, kartais pats atvažiuoja ir treniruojasi. Jis visada spaudžia siekti maksimalaus rezultato.

Žinoma, kitiems tėvams tai nėra itin aktualu. Jie niekada nepasidomi savo vaikų rezultatais. Tuomet užauginti aukšto kalibro boksininką yra nepaprastai sunku. Mano manymu glaudus ryšys tarp trenerio, tėvų ir trenerio – būtinas.

– Šiandieninis boksininkas etalonas?

– E.Petrauskas ir manau ne tik mano, bet ir daugumos Lietuvos bokso šeimos narių. Puikiausias pavyzdys kaip reikia siekti pergalės.

– Papasakokite apie pirmuosius E. Petrausko žingsnius šioje sporto šakoje.

– Jo brolis Arvydas, kuris jau buvo tapęs Europos bokso čempionato prizininku, atsivedė jaunesnįjį brolį į treniruotes. Tuomet jis buvo septynių metų amžiaus. Kaip šiandien atsimenu tą vaizdą, kuomet visi žaidė regbį ir šis mažiukas kaip lūšis šokdavo ant kitų, kad pelnytų palankesnę poziciją. Tuo momentu supratau, kad šis žvėriukas neeilinis. Evaldas išsiskyrė kovingumu nuo pat pirmosios treniruotės. Nepaisant savo nedidelio ūgio, ėjo į priekį kaip tankas ir viską kompensavo savo tvirtu charakteriu.

– Kaip klostėsi pirmieji Evaldo startai oficialiose varžybose?

– Nuo pat pirmojo gongo dūžio prasidėjo jo lyderystė. Jis tapo visų amžiaus grupių šalies čempionu, o vėliau tapo grėsminga jėga ir tarptautiniuose vandenyse.

– Kokia įsimintiniausia jūsų pergalė dirbant treneriu?

– Įvardinčiau abi olimpiadas, kuriose suspindėjo Evaldas – 2010-ais metais pirmosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse Singapūre iškovotas auksas ir bronza 2012-ais metais Londone.

– Ar galėtumėte įvardinti savo auklėtinį, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių metė boksą, bet galėjo tapti sekančia didele žvaigžde?

– Vis dėl to norėčiau paminėti du – Žydrūną Jucių ir Askanijų Milkitą. Tai buvo nerealūs kovotojai, kurie galėjo tapti pasaulinio lygio žvaigždėmis. Deja, dėl įvairių priežačių tam išsipildyti nebuvo lemta.

– Geriau, Jūsų nuomone, sekasi tiems, kurie daug dirba ar tiesiog reikia talento?

– Geriausiai kuomet žmogus turi visko bent po truputį. Kartais sportininkas turi talentą, bet yra didelis tinginys ar bevalis. Tarkime E. Petrauskas nepasižymi dideliu talentu, bet yra be galo užsispyręs ir atkaklus. Visi jo pasiekimai atėjo tik per tvirtą charakterį.

– Ar galėtumėte sudaryti visų laikų stipriausių savo auklėtinių penketuką?

– Evaldas Petrauskas, Edgaras Skurdelis, Askanijus Milkitas, Arvydas Čekaitis ir Kęstutis Sandanavičius.

– Žinome, kad kai kurių iš jūsų auklėtinių keliai su boksu neišsiskyrė ir jie jau daugelį metų sėkmingai dirba trenerio darbą.

– Taip, labai džiaugiuosi, kad tokie žmonės kaip Stasys Balčiauskas, Kazys Daknys ir Askanijus Milkitas dirba su jaunimu, tiesia naujus tiltus bokse. S. Balčiauską ir K. Daknį kažkadaise rekomendavau aš, o A. Milkitas trenerio darbą susirado pats nuvykęs į užsienį.

Matėsi, kad šie vyrai degė noru treniruoti vaikus, o šiandieniniai jų rezultatai patys kalba už save. Beje, panašu, kad vienas iš mano buvusių auklėtinių, Paulius Petronis, taip pat sieks save realizuoti šiame amplua. Paulius yra labai darbštus ir gabus žmogus.

– Dažna sportuoti pradėjusių problema – motyvacijos stoka. Kaip motyvuojate kovotojus?

– Kiekvieno trenerio tikslas yra iš vaiko užauginti žmogų, parengti čempioną. Manau bent vienas čempionas salėje jau yra puiki motyvacija siekti rezultatų.

Vaikai, kurie pas mane treniruotes lanko bent du metus, kiekvienas tampa čempionu kurioje nors amžiaus grupėje. Vieno Šilutės daugiabučio laiptinėje gyveno net trys mano auklėtiniai, visi buvo tapę šalies čempionais.

– Ar svarbus aplinkinių žmonių palaikymas įgyvendinant užsibrėžtus tikslus?

– Kaip sakoma geriau šimtas draugų, nei šimtas pinigų (šypsosi). Žmonių palaikymas ir pagalba yra be galo svarbus momentas mums visiems. Keliaujame iš varžybų į varžybas po visą šalį, o kartais ir į užsienį. Be savo rėmėjų tikrai neišsiverstume, esu be galo jiems dėkingas.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Su žmona Danute užauginome sūnų Donatą ir dukras Danutę ir Laimutę, kuriuos be galo mylime, o trys anūkėliai – didžiausias mūsų džiaugsmas. Didžiuojamės marčia Inesa bei žentais Mariumi ir Tomu, tai nuostabūs žmonės. Esame laimingi, turėdami tokią šeimą.

– Koks yra jūsų hobis, jei tokiam lieka laiko?

– Mėgstu gėles, klausytis muzikos. Jau 16 metų turiu medžiotojo pažymėjimą, tik dar nei karto nebuvau medžioklėje (juokiasi). Tiesa, namuose gaudau kurmius. Štai tokie mano hobiai.

– Mėgstate keliauti?

– Tam paprasčiausiai nėra laiko. Su šeima dukart esame buvę JAV ir tai visos mūsų kelionės. Dirbtume dviese (treneriai), būtų kita kalba, o dabar man išvykus, auklėtiniai liktų vieni. Tokių dalykų aš netoleruoju.

– Niekada nepagalvojote apie pamainą sau?

– Kaip ir sakiau, esu griežtas. Noriu, kad treneris, kuris ateitų su manimi dirbti, būtų pasišventęs bendram tikslui. Žmogus privalo atiduoti visą širdį šiam sportui, o ne atstovėti darbo valandas ir gauti už tai atlygį. Kita vertus, jauni žmonės ir nesiveržia į šį darbą, nes atlyginimas nėra įspūdingas.

– Nebuvo kilęs noras viską mesti ir imtis kitos veiklos? (Ilga pauzė, trenerio akys prisipildo ašarų).

– Niekada...

– Didžiausia jūsų svajonė?

– Ji labai paprasta. Trokštu, kad kuo daugiau vaikų treniruotųsi, siektų užsibrėžto tikslo ir vienas iš jų taptų sekančiu E. Petrausku.

– Jūsų linkėjimas visiems bokso mylėtojams?

– Visiems linkiu sveikatos, neužmiršti mylimo sporto ir kuo geresnių rezultatų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką