Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

60-metį švenčianti pasaulio šuolių į tolį rekordininkė Vilhelmina Bardauskienė: „Rūta Meilutytė ant gražios bangos, Ričardas Berankis turi ryšį su kamuoliuku“

Vilhelmina Bardauskienė 1978 m.
LAF archyvo nuotr. / Vilhelmina Bardauskienė 1978 m.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Nedžiūgauju aš per daug dėl šio jubiliejaus. Smagu tik tai, kad bus proga su draugėmis į „Stiklius“ nueiti“, – guviai į 15min.lt sveikinimus 60-mečio proga atsako praeityje garsi šuolininkė į tolį Vilhelmina Bardauskienė. Be sporto savęs neįsivaizduojanti moteris į visus klausimus atsakinėja trykštančia energija ar ... trumpesniu atodūsiu. Ne kiekvienam ir būtų lengva atsigręžti į savo pasaulio rekordu paženklintą sportinį kelią ir išlikti abejingu.

Vilhelmina Bardauskienė pasitraukti iš didžiojo sporto nusprendė gana anksti. Pati prisipažįsta, kad išeiti būnant vos 27-erių nebuvo lengva – dar keletą metų nostalgijos kamuojama ji grįždavo į smėlio karjerus Valakampiuose.

Žinoma, tai jau ne tas Moldovos sostinės Kišiniovo stadionas, kuriame ji tapo pirmąja moterimi istorijoje, nušokusia daugiau nei septynis metrus. Ir ne per finalines varžybas, o tik kvalifikaciniame etape. Šiandien tokiais šuoliais pasaulio rekordo siekia ir 16-metė Rūta Meilutytė. Žinoma šalies sportininkė V.Bardauskienė sako, kad kiekvienas jaunuolis yra neišlukštentas grūdas, kurį privalu supažindinti su sportu ir tinkamai ugdyti.

– Kaip švęsite jubiliejų? – 15min.lt paklausė V.Bardauskienės.

– Taip jau atsitiks, kad jubiliejus bus švenčiamas keliais frontais. Atskirai su visais giminaičiais ir draugais. Su draugėmis jau nusprendėme, kad eisime į „Stiklius“. Pagalvojome, kad nusipelnėme šešiasdešimtmečio proga.

Nereiks tada pačioms suktis, gaminti, o viskas bus patiekta. Seniai bebuvome tad norisi išskirtinai atšvęsti. Nėra taip, kad mane šita proga labai džiugina. Geriau jau tas jubiliejus prabėgtų man nežinant. Norisi dar pasijusti damomis...

– Ar vis dar sportuojate?

– Visų pirma,  dažnai žolę pjaunu – kartais tai labai rimtas sportas. Tačiau turiu namuose ir treniruoklių, visada yra gerai pasportuoti. Sūnus Tomas dar žadėjo gimtadienio proga kažkaip patobulinti mano sporto centriuką.

Net nežinau, ką jis ten dar prigalvos. Man ir taip gerai. Aš įsitikinusi, kad visuomet reikia palaikyti sportinę formą ir iš didžiojo sporto išeiti palaipsniui. Ir ne tik sportininkams, bet ir paprastiems žmonėms. Manau, tai yra ir savotiškas europietiškumo ženklas. Mūsų mažai šalelei reikia tokio sportinio entuziazmo. Man pačiai, jeigu nepasportuoju, tarsi kažko trūksta. Organizmas jau yra pripratęs. Patariu visiems susidraugauti su sportu.

Niekas neįsivaizdavo, kad rekordas gali būti pagerintas jau kvalifikacijoje. Vieninteliai nufilmavę mano rekordą buvo Šveicarijos televizijos atstovai, kurie vėliau labai brangiai tą medžiagą pardavė.

– O kuo be sporto su malonumu užsiimate?

– Šiuo metu kurpiu tokią knygutę. Galbūt tai bus savotiška odė minčiai. Jau nuo seno rašinėju visokias savo mintis ir aforizmus. Norisi viską sudėti į vieną, nes jau susikaupė. Norėjau išleisti šio jubiliejaus proga, bet jau nebespėsiu. Galbūt bus tik saviškiams, bet man pačiai literatūra yra be galo įdomi. Iš visų meno formų žodis mane labiausiai traukia.

– Ar jaučiate, kad Lietuvos žmonės prisimena jūsų sportinius pasiekimus?

– Nelabai jaučiu to pripažinimo, bet pati dėl to esu kalta. Juk sporte jau mažai sukuosi, nedirbu trenere ir viešumoje mažiau rodausi. Kažkiek tik olimpiečiui sūnui padėdavau psichologiškai pasirengti. O jis jau sakydavo, kad jų bendraamžiai apie mane iš vadovėlių mokosi. Tačiau man pačiai, kai apie tai pagalvoju, yra tiesiog be galo gera. Tas aštuntasis dešimtmetis buvo toks sėkmingas ir nepamirštamas. Pamąstau, kad galėjau dar ilgiau užsilikti sporte, bet juk vyras draudė. O aš jo ir paklausiau... Jis niekada nenorėjo manęs matyti sporte. 27-erių metų pabaigti sportininkės karjerą yra per daug anksti. Mano treneris irgi buvo pervargęs ir patarė man kurti šeimą. Nebuvo lengva išeiti, kai buvau paskyrusi tam visą jaunystę. Ir baigusi karjerą dar dažnai nulėkdavau į Valakampius, treniruodavausi smėlio karjeruose.

– Kaip tuomet, tapusi pirmąja moterimi, peršokusia daugiau nei 7 metrus, jautėtės?

– Prisimenu viską labai gerai. Juk tai ir yra mano didžiausias gyvenimo pasiekimas – tai, ką aš nuveikiau sporte. Pamenu, kaip Kišiniove, tuomet jau prieš startą jaučiausi labai gerai. Ruošėmės Europos čempionatui ir dar tik gerinau savo formą. Nesitikėjau, kad pavyks taip gerai nušokti. Nors rinktinės treneris yra man sakęs, kad jeigu neperšoksiu daugiau nei 7 metrų, tai savęs nerealizuosiu. Jau tuomet Kišiniove net keli šuoliai buvo daugiau nei 7 metrai. Tačiau jie nebuvo gramatiškai teisingi, techniškai išpildyti. Tikrai ne. Po sėkmingo pasirodymo turėjau susikaupti ir neišbarstyti savęs, nes po nepilno mėnesio laukė Europos čempionatas. Tuomet neišmintingai pasaulio rekordą pagerinau jau kvalifikacinėse varžybose, vykusiose ryte. Niekas neįsivaizdavo, kad rekordas gali būti pagerintas jau kvalifikacijoje. Vieninteliai nufilmavę mano rekordą buvo Šveicarijos televizijos atstovai, kurie vėliau labai brangiai tą medžiagą pardavė.

– Spaudimas turėjo būti nemenkas finale. Kas jeigu būtumėte netapusi čempione?

– Taip, kaip ir sakiau, labai netikėta, kai toks rezultatas parodomas kvalifikacijoje. Dar reikėjo susikaupti ir įrodyti, kad esu verta Europos čempionės titulo. Kova buvo nelengva ir sąlygos ne pačios geriausios – vos 11 laipsnių šilumos ir lietus. Tačiau man pavyko tapti čempione ir džiaugsmas buvo didelis. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šalies. Na aišku, tuomet oficialiai Sovietų Sąjungos atstovė, bet visi juk iš pavardės matė, kad lietuvė. Apskritai, Baltijos šalių sportininkus netgi vadindavo nacionalistais, mes visi turėjome savo braižą ir atsiribojome nuo sovietų rinktinės.

– Kaip per šį laiką pasikeitė šuoliai į tolį?

– Tai yra viena iš seniausių olimpinių sporto šakų. Su Romu Ubartu ir Virgilijumi Alekna kalbėjome, kad disko metikų skulptūros yra klasika. Tačiau šuoliai į tolį taip pat yra labai sena sporto šaka. Smagu yra matyti, kad ir besikeičiančią, bet išlikusią tokią gražią sporto šaką. Dar mano laiku būdavo bandoma šuolius atlikti su salto, bet neprigijo. Manau, labiausiai pasikeitė sportininkų psichologinis pasiruošimas, motyvacija.

Baltijos šalių sportininkus netgi vadindavo nacionalistais, mes visi turėjome savo braižą ir atsiribojome nuo sovietų rinktinės.

– O kaip ši sporto šaka vystosi Lietuvoje?

– Aš labai retai nuvykstu į varžybas, iš tiesų. Tiesiog nėra mano rungtyje tokių sportininkų, kurie trauktų. Kažkodėl neiškyla tos naujos šuolių į tolį žvaigždės. Pati, atrodo, su krauju ir prakaitu varžiausi šioje rungtyje ir jeigu tęstųsi tradicija, galėčiau sakyti, kad tai yra ir mano palikimas. Manau, kad čia svarbu ir tai, kad dabartiniai vaikai yra išaugę ant asfalto, o ne laukuose, gamtoje. Tuomet natūralus maistas buvo savaime suprantamas, o dabar mes jau atsigręžiame į ekologiją, kaip kažką nauja. Reikia tiesiog, kad iš kažkur atsirastų talentų. Kita problema yra prastos treniruočių sąlygos. Sakyčiau, kad lengvaatlečiai yra apgenėti. Ir finansiškai ir trenerių prasme. Mano kartos mokytojų jau nebėra, o jaunesni vis dažniau pasuka verslo keliu. Ir save kažkiek kaltinu, kad netapau trenere, bet čia yra be galo sudėtingas darbas, reikia tam jau gimti. Tai yra daugiau negu tik sportas.

– Ką manote apie trišuolininkę Dovilę Dzindzaletaitę?

– Jau senokai ją teko matyti, gal prieš dvejus metus. Norėčiau pažiūrėti, kaip vyksta jos tobulėjimas. Svarbu pamatyti, jos sportinę elgseną, susikaupimą. Prieš šuolį žmoguje įvyksta drama. Labai svarbu būti asmenybe, kurią įsimintų. Ji tikrai labai simpatiška jauna mergina. Apskritai, reikia, kad jauni žmonės eitų ir bandytų save atrasti sporte. Nes jeigu galime iš jų kaip iš grūdų išlukštenti baltymą, tai verta tai daryti ir stengtis. Didysis sportas beprotiškai nulipdo gyvenimui. Kad ir kokios traumos gali pasitaikyti, tai nėra svarbu. Nieko nėra neįveikiamo.

– Kokie šiuolaikiniai lietuvių sportininkai yra tie išlukštenti grūdai?

– Aišku, kad negalima nesižavėti ir negerbti Virgilijaus Aleknos. Man visuomet net žandikaulis atvimpa, kai jis vėl ir vėl gerai pasirodo. Šitaip ilgai išbūti sporto viršūnėje tikrai kažkas nepaprasta. Žmogus turi turėti dovaną. Sporte turi būti aštrus ir žinoti, kada panaudoti tą spirgėjimą savyje. Bet ne bet kur, o kur reikia. O jis tai sugeba. Jo savybėms reikėtų odę išdainuoti.

– O kas žavi iš jaunųjų mūsų sportininkų?

– Žinoma, dabar ant labai gražios bangos yra mūsų Rūta Meilutytė. Viskas buvo su ja teisingai padaryta – laiku surasta ir kur reikia nukreipta. Iš tokios medžiagytės išauginta puiki sportininkė. Reikia jai palinkėti ilgos karjeros. Aš visada džiaugiuosi ja ir sakau, kad "ir dar, ir dar"... Nes ji tikrai gali. Žavu.

Kai aš pamačiau žaidžiantį Ričardą Berankį, taip pat buvau sužavėta. Kaip jis, rodos, psichologiškai valdo tą kamuoliuką. Gali pamatyti, kad jis turi ryšį su kamuoliuku. Jis visuomet susikaupęs, neišsibarstęs. Ir tai yra labai svarbu jauniems sportininkams – neišdalyti savęs smulkmenoms. Jeigu jau išsijoji, tai turi save vėl lyg gyvsidabris į krūvelę surinkti ir kovoti. Dideliems pasiekimams tai yra labai svarbu. Nors jo fiziniai duomenys ir nėra įspūdingi, bet kamuoliuko valdymas mane pavergė.

Vilhelmina Bardauskienė
Sporto šaka – šuoliai į tolį
Populiariausia Lietuvos sportininkė (1977, 1978)
Lietuvos čempionė: šuolio į tolį (1971, 1979), estafetės 4 × 100 m bėgimo (1969, 1971)
7 kartus gerino Lietuvos šuolio į tolį rekordus (nuo 6,12 m – 1969 iki 7, 09 m – 1978)
1978 tapo Europos čempione (Praha, 6,88 m) ir du kartus pasaulio rekordininke (Kišiniovas, 7,07 m; Praha, 7,09 m)
Pirmoji moteris pasaulyje, nušokusi į tolį per 7 metrus.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką