TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jubiliejų švenčiantis Ubartas: nori būti geras sportininkas – būk geras žmogus

Romas Ubartas
Alfredo Pliadžio nuotr. / Romas Ubartas
Šaltinis: sportas.info
0
A A

Ir žvaigždės sensta. Barselonos olimpiniam čempionui disko metikui vilniečiui Romui Ubartui gegužės 26 dieną suėjo 50 metų.

Legendinis disko metikas R.Ubartas visiems laikams įėjo į Lietuvos sporto istoriją. Jis – 1986 m. Europos čempionas, 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių vicečempionas, 1987 m., 1988 m. ir 1991 m. „Grand Prix“ laimėtojas, 1992 m. Barselonos olimpinis čempionas. Jis triskart gerino Lietuvos rekordus: 1981 m. Feodosijoje diską numetė 65,62, 1982 m. Taline – 67,88 ir 1988 m. Smalininkuose – 70,06.

Tiktai 2000 m. birželio 11 d. Tartu jo rekordą pagerino Virgilijus Alekna (70,39). R.Ubartas dalyvavo Seulo, Barselonos ir Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, pastarosiose per iškilmingą žaidynių atidarymą nešė Lietuvos vėliavą. Jis ir dabar niekur nedingo. Dirba Lietuvos olimpiniame sporte centre lengvosios atletikos treneriu, ugdo jaunuosius lengvaatlečius.

Aktyviai dalyvauja visuose Lietuvos tautinio olimpinio komiteto renginiuose, labai mėgsta Olimpinę dieną ir susitikimus olimpiečių klube, kur susiburia draugai olimpiečiai. Vėl pajunta pergalės skonį – veteranų komandoje „Salelita“ aktyviai žaidžia krepšinį, dalyvauja Lietuvos veteranų čempionate ir šiemet tapo savo amžiaus grupės (+50 m.) Lietuvos veteranų čempionu!

„Krepšinis tapo mano hobiu. Aikštelėje man patinka išsilieti, pasigrumti, susitikti su draugais, trumpam atsitraukti nuo darbų. Į namus grįžtu kaip šilkinis. Vyrams reikia turėti kokį nors hobį, išlieti adrenaliną“, – sako R.Ubartas.

– Į duris pasibeldė pusės amžiaus jubiliejus, kaip vertinate savo metus?

– Per tuos metus buvo visko: ir džiaugsmo, ir ašarų. Labiau prisimenu tai, kas buvo gero. Ypač prisimenu tuos žmones, kurie man padėjo. Ir vaikystėje, ir vėliau, kai sportavau. Dėkoju Dievui, kad jis man padėjo susitikti su tais žmonėmis. Labai anksti (būdamas 53 metų) iš gyvenimo išėjo mano treneris Vytautas Jaras, kuris buvo sukaupęs milžinišką trenerio patirtį, kurios nesuspėjo perteikti man.

Jis mane ugdė ir kaip sportininką, ir kaip žmogų. Esu labai dėkingas visiems tiems, kurie man padėjo tapti Barselonos olimpiniu čempionu. Visi laukė to medalio, dėl manęs jie darė viską, kad tik jį laimėčiau. Kaip sportininkas, didžiulę patirtį įgijau atstovaudamas SSRS rinktinei, joje subrendau. Vėliau savo patirtį realizavau Barselonoje. Buvo ir bėdų, bet jų nenoriu prisiminti. Mano 50 metų kelias buvo labai vingiuotas. Žmonės matė, kada man sunku, ir nuoširdžiai padėdavo ar paguosdavo. Savo gyvenime įsigijau tiktai draugų, bet ne priešų.

– Ar esate patenkintas savo gyvenimu?

– Taip. Ne visiems pavyksta padaryti tai, aš padariau. Nenoriu teigti, kad Barselonoje padariau žygdarbį, bet vis dėlto esu pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas. Dabar, kai jau seniai baigiau sportinę karjerą ir mintimis grįžtu atgal, daug ką daryčiau kitaip. Atėjo patirtis, bet metai ne tie, nebėra sveikatos ir jėgų. O diską galėjau mesti dar toliau, ką ne kartą dariau per treniruotes, galėjau pasiekti netgi pasaulio rekordą. Tiktai reikėjo taisyti metimų techniką.

Ir dabar mano visas gyvenimas susietas su sportu. Dirbu mėgstamą darbą, trečius metus treniruoju vaikus. Ugdau ir disko metikus, ir rutulio stūmikus – jų iš pradžių nespecializuoju, viskas paaiškėja vėliau. Stengiuosi, kad viskas klostytųsi kuo geriau. Bet visko būna: ir sėkmių, ir nesėkmių. Svajoju išugdyti gerą metiką, tačiau iš karto to padaryti neįmanoma. Grupėje turiu porą metikų, kurie su manimi nori dirbti, o aš su jais, sportininkų rezultatai po truputį gerėja.

Mano auklėtiniai yra visi atvažiavę iš kitų šalies vietų – vieni studijuoja Vilniuje, vienas kitas gyvena Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje. Laukiu dar tokio vaikino, kuriam galėčiau atiduoti viską, kaip man kadaise atidavė mano treneris šviesaus atminimo Vytautas Jaras. Tačiau pirmiausia reikia tokį talentą rasti. Esu kilęs iš Žemaitijos, charakterį turiu. Bandysiu gal savo gimtuose kraštuose to išskirtinio talento ieškoti. Tikrai žinau, kad Lietuvos kaime galima rasti vyrukų, kurie yra aukšti ir stiprūs, dirba ūkiškus darbus. Kaime, be to, visai kitas maistas ir oras.

– Trenerio darbas, ko gero, nėra tiktai lengvas pasivaikščiojimas?

– Manyčiau, kad trenerio darbas yra savotiškai sunkesnis nei sportininko. Sportuodamas žinojau, ko noriu ir siekiu. Trenerio darbe atsiranda daug organizacinių dalykų, kuriuos pats turi padaryti. Anksčiau apie juos negalvodavau, už mane viską darydavo treneris. Dabar viskas gula man ant pečių.

Stengiuosi, kad vaikai neprarastų savarankiškumo, kuo daugiau viską darytų patys. Ir ne tiktai sporte, bet ir moksle, buityje. Jeigu nori būti geras sportininkas, turi būti ir geras žmogus, bet reikia ir iš savęs, ir iš kitų daug ko reikalauti. Trenerio darbas man patinka. Bandžiau jėgas ir kitose srityse, bet jos man nebuvo prie širdies. Noriu tobulėti kaip treneris, kaupti patyrimą ir žinias.

Labai didelė pagalbininkė mano darbe – žmona Tatjana, be kurios pagalbos man būtų labai sunku. Ji man padeda išspręsti daug organizacinių klausimų. Mūsų tandemas – labai puikus. Prieš vestuves buvo daug įvairiausių nuomonių ir kalbų, kurios nepasitvirtino, nes su Tatjana kartu gyvename jau 24 metus.

– Dabar, kai jau viskas praeityje, gal galite pasakyti savo tolimų metimų receptą?

– Norint būti geru sportininku pirmiausia reikia būti geru žmogumi. Kiekvienam žmogui pasakyta, kas tu būsi, ir aš tuo tikiu. Manau, už mane buvo ir talentingesnių vaikinų. Toli mesti man daug padėjo treneris, jo pastangos per treniruotes. Mano buvo geri fiziniai duomenys (ūgis – 2,03 m), šitai sričiai buvau talentingas – viskas susidėjo į vieną vietą, dar sėkmė.

Barselonoje Larsas Rydelis nepateko į finalą – jeigu jis ten būtų rungtyniavęs, ką gali žinoti, kaip viskas būtų susiklostę. Man tikrai pasisekė, finale jaučiausi visai kitaip, buvo mano diena. Apskritai diską galėjau ir toliau numesti, tarkime, kokius 72 metrus, ką dariau per treniruotes, bet turėjau  techninių klaidų, kurių iki pačios sportinės karjeros pabaigos negalėjau ištaisyti.

Dabar tie, kurie nori gerinti pasaulio rekordus, važiuoja į Ameriką, kur stadionai yra atviri ir galima gaudyti vėją. Tuo metu SSRS rinktinėje nebuvo tokių uždavinių – svarbiausia buvo laimėti varžybas. Diskas, kurių keletą turiu savo namuose, ir dabar mane traukia, bet kartais kūnas nebelaiko. Jeigu kartais pamėtau, iš karto pradeda skaudėti ranką.

– Jubiliejaus išvakarėse su žmona Tatjana susirengėte į Maskvą. Ką ten veikėte?

– Maskvoje palaidota žmonos mama, kurios gegužės 19 d. buvo gimimo diena. Tomis pat dienomis Maskvoje vyko ir tarptautinės lengvosios atletikos varžybos, per kurias mano mokinys rutulio stūmikas dešimtokas Mantas Jusis siekė kelialapio į Singapūre vyksiančias jaunimo olimpines žaidynes. Prieš trejus metus jis atvažiavo iš Švenčionėlių, į mano grupę jį nukreipė daugkartinis Lietuvos 400 m distancijos čempionatas Raimondas Turla, dabar dirbantis treneriu. Aukštas vaikinas (apie 1,90 m) yra tikrai talentingas, man su juo patinka dirbti.

sportas.info
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką