Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lengvaatletis Marius Šavelskis: ne kiekvienas bėgikas greičiu gali lenkti ėjikus

Marius Šavelskis ir Marius Žiūkas
Alfredo Pliadžio nuotr. / Marius Šavelskis ir Marius Žiūkas
Šaltinis: 15min
0
A A

Balandį paskelbus Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvus lengvaatlečiams, paaiškėjo, kad keturi sportinio ėjimo atstovai juos įvykdė dar pirmaisiais šių metų mėnesiais. Patekimas į olimpiadą bene didžiausią džiaugsmą suteikė žaidynėse debiutuosiančiam 20-mečiui Mariui Šavelskiui.

„Nuostabi žinia! Visas kūnas nutirpo, dalyvavimas olimpinėse žaidynėse yra viena didžiausių mano gyvenimo svajonių!“ – tąkart džiūgavo lengvaatletis.

Kitą savaitę, liepos 9–12 dienomis, Estijoje vyks Europos jaunimo iki 23 metų čempionatas, į kurį lietuvis atvyks būdamas vienu iš favoritų.

– Sublizgėjote praėjusių metų Europos čempionate Ciuriche. Ar tąkart pasiektas rezultatas nustebino?

– Prieš Europos čempionatą nesitikėjau, jog galiu užimti aukštą vietą, nes tai buvo pirmas startas suaugusiųjų rinktinėje. Mano užduotis buvo tiesiog kuo geriau pasirodyti, bet apie pasaulio čempionato normatyvą ten tikrai negalvojau. Gal tai ir buvo pagrindinis aspektas, dėl ko gerai pasirodžiau – nejaučiau jokio spaudimo ir ėjau „pagavęs“ emociją.

– Po Ciuricho sekė geriausių Lietuvos lengvaatlečių rinkimai, kuriuose patekote tarp lyderių, treniruočių stovykla PAR. Ar pajautėte, jog pamažu tampate profesionalu?

– Taip. Pradėjau žiūrėti į sportą ne kaip užsiėmimą po mokslų, bet kaip į darbą. Tai yra juodas ir sunkus darbas, turi įdėti visą save, bandyti nebegali.

– Prieš porą mėnesių paaiškėjo, jog iškovojote teisę dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Euforija turbūt jau nuslūgo. Ar mintimis nukeliaujae į Braziliją? Kas pasikeitė iškovojus kelialapį?

– Emocijos nuslūgo ir prasidėjo planų kūrimas. Sezonas laukia labai sunkus, manęs laukia pirmosios olimpinės žaidynės ir norisi pasirodyti kuo geriau. Kitąmet reikės padaryti daug daugiau, norint pasiekti geriausią rezultatą Rio de Žaneire.

Treneriai ir aplinkiniai žmonės, patekus į olimpines žaidynes, į mane pradėjo žiūrėti kiek kitaip. Anksčiau buvau jaunas sportininkas, o šį sezoną laukia ir pasaulio čempionatas, ir Europos jaunimo čempionatas, kuriame reikės kovoti dėl aukštų vietų, o ne vien tik dėl rezultato. Visi pamatė, jog rezultatai gerėja ir kabinuosi į sportą.

– Grįžkime į pačią pradžią. Kodėl sportinis ėjimas?

– Vaikystėje išbandžiau labai daug sporto šakų – krepšinį, futbolą, tinklinį. Pradėjęs lankyti sportinį ėjimą pajutau, jog tai mano sporto šaka, o po poros metų pasirodė ir pirmieji geri rezultatai. Sportas tarsi narkotikas – kuo daugiau sportuoji, tuo labiau užsivedi.

– Atsiranda manančių, jog į sportinį ėjimą pasuka tie, kurie nėra talentingi bėgime. Sutinkate?

– Tikrai ne. Sportinis ėjimas yra sudėtingesnė sporto šaka nei bėgimas. Ten tu gali tiesiog iš visų jėgų, o ėjime mes turime specialią techniką, kurios negalime pažeisti. Bėgime nėra diskvalifikacijos, o mes turime būti psichologiškai gerai pasirengę, kad galėtumėme save valdyti. Ėjime greitis taip pat yra didelis: pasaulio ir Europos rekordininkai 20 km įveikė vidutinišku 3 min. 40 sek. per kilometrą greičiu. Ne kiekvienas Lietuvos bėgikas sugebėtų tokiu greičiu nubėgti.

– O pats sportinio ėjimo varžybas žiūrite mielai?

– Žinoma. Visada einu palaikyti savų, kitų distancijų dalyvių.

– Pastaraisiais metais sportinį ėjimą drebino dopingo skandalai, į kuriuos ypač dažnai įsivelia Rusijos atletai. Sutiktumėt, jog diskvalifikuoti reikėtų ne vien sportininkus, bet gal ir visą šios šalies ėjikų „šeimą“?

– Sutikčiau. Rusai elgiasi nesąžiningai kitų atžvilgiu. Esu skaitęs interviu sportininkų, kurie medalius po rusų ėjikų diskvalifikacijų atgavo tik dabar. Jų emocijos kitokios nei turėtų būti – nebėra to džiaugsmo. Rusijos ėjikai visi priklausė vienai sporto mokyklai, juos treniravo tas pats treneris, tad bent trenerį ir jo sportininkus diskvalifikuočiau visam laikui.

– Lietuvos ėjikų rezultatai vis gerėja, bet iki medalių pritrūksta. Realu, jog medalį į Lietuvą parvežtumėt, pavyzdžiui, jūs?

– Kaip ir kiekvienas sportininkas to tikiuosi, bet tam reikia įdėti dar labai daug darbo. Rezultatai gerėja, bet iki medalio dar reikia priaugt. Tikiuosi, jog po kelerių metų galėsiu Lietuvai padovanoti medalį.

– Kitą savaitę dalyvausi Europos jaunimo iki 23 metų čempionate, kuriame esate laikomas vienu iš favoritų. Koks planas minimum?

– Norisi parodyti gerą rezultatą, bet nejaučiu jokio spaudimo. Padarysiu, ką galiu. Planas minimum – ketvertukas. Tai yra daug, tačiau be kovos nepasiduosiu.

– Esate studentas ir tuo pačiu metu Pietų Korėjoje vyks universiada. Jei galėtumėt rinktis, kurioms varžyboms teiktumėt prioritetą?

– Europos čempionatas man svarbesnis, nes čia yra aukštesnio lygio varžybos. Universiadoje startuoja tik studentai. Be to, toks jaunimo čempionatas man yra paskutinis, o į universiadą galėsiu nuvažiuoti ir po dvejų metų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką