Bergene (Norvegija) vykusiose pirmenybių šuolio su kartimi finale dvidešimtmetė kaunietė įveikė 4,35 m aukštį, pagerino Lietuvos rekordą ir pasipuošė sidabro medaliu.
„Pats medalis – tai tik simbolis, – 15min sakė jaunoji sportininkė. – Tačiau jis primena viską, ką teko pereiti – sunkius etapus, skausmą, pastangas, aukas. Tai ne tik mano, bet ir mano trenerės Ritos Sadzevičienės, kuri visuomet buvo šalia, tikėjo ir vedė pirmyn darbas. Medalis – tai ne pergalės įrodymas, o tylus priminimas, kiek daug buvo padaryta, kad tą akimirką pasiekčiau.“
Priminsime, kad tai nėra pirmasis lengvaatletės trofėjus tarptautinėse varžybose: prieš dvejus metus R.Miklyčiūtė pasipuošė sidabru Europos U20 čempionate.
„Šuolis su kartimi – labai sudėtinga rungtis, – priminė Rugilė. – Ji reikalauja ne tik jėgos, greičio ir lankstumo, bet ir gimnastinių įgūdžių bei stipraus psichologinio pasiruošimo. Be šių elementų, nežinau, ar būtų įmanoma tapti tikru šuolininku. Tai sportas, kuris iš tavęs pareikalauja visko, bet kartu ir labai daug duoda.“
Neįprasta pradžia
Pati R.Miklyčiūtė nusijuokia, kai pradeda pasakoti apie savo pirmuosius žingsnius lengvojoje atletikoje – viskas prasidėjo gana neįprastai.
„Dažniausiai vaikus į sportą atveda tėvai, tačiau mane su šia sporto šaka supažindino mano pradinių klasių mokytoja – Vilija Skystimaitė, – su šypsena veide pasakojimą pradėjo Rugilė. – Būtent jos dėka pirmą kartą nuėjau į treniruotę pas R.Sadzevičienę. Pirmųjų treniruočių, tiesą sakant, nepamenu – tai įvyko tikrai seniai. Tačiau faktas, kad likau sportuoti iki šiol, greičiausiai, reiškia vieną: tos pirmosios treniruotės mane sužavėjo. Jos kažką manyje pažadino... Gal smalsumą, gal norą judėti, gal tiesiog gerą jausmą, kad esu ten, kur turiu būti.“
Pasirodo, sportas niekada merginai nebuvo svetimas. „Mama lankė kultūrizmą, todėl dažnai mane vesdavosi kartu į sporto salę. Neturėdavau kur dingti, tad tekdavo būti šalia, o kartais net pati pabandydavau kilnoti svorius.“
„Tačiau, nors sporto aplinkoje augau nuo pat mažens, kitų veiklų, kurios būtų rimtai konkuravusios su lengvąja atletika, nebuvo. Nuo pat pirmųjų treniruočių likau ištikima šiai sporto šakai – ji tapo man sava, – teigė R.Miklyčiūtė. – Žinoma, turėjau ir idealų, kuriuos nuolat sekdavau. Augau tuo metu, kai dar vis bėgiodavo Usainas Boltas ir gerindavo pasaulio rekordus.
Jis buvo tikras mano vaikystės idealas – įkvepiantis, greitas, charizmatiškas. Visada žavėjausi jo lengvumu ir pasitikėjimu savimi. Tačiau metams bėgant, kai pati pradėjau gilintis į šuolį su kartimi, mano idealai natūraliai pasikeitė. Šiandien mane įkvepia tokie sportininkai kaip Armandas Duplantis.“
Euforija ore
Pasak R.Miklyčiūtės, šuolio su kartimi žavesys slypi rungties sudėtingume ir išskirtinume.
„Šioje rungtyje susijungia daugybė elementų: greitis, jėga, technika, drąsa ir koordinacija. Man tai ne tik sportas, bet ir tam tikra meno forma, – sakė atletė. – Tačiau bene stipriausias jausmas – skrydžio akimirka. Kai atliekas techniškai atlieka taisyklingą šuolį, kūnas tarsi pakyla virš visko, jauti laisvę, lengvumą, kažką, ko neįmanoma tiksliai nupasakoti. Tai tarsi trumpa euforijos būsena ore, kurios niekas kitas nesupras, jei pats to nepatyrė.“
Tačiau šiam jausmui turi būti pasirengęs: šuolininkė primena, kad siekiant gerų rezultatų, negalima pamiršti ir psichologinio pasirengimo.
„Psichologija mano rungtyje kaip ir visame sporte yra be galo svarbi. Jei nesusitvarkysi su savo mintimis bėgimo takelyje ar sektoriuje, tai nespėsi susitvarkyti ir su pačiu savimi“, – pabrėžė R.Miklyčiūtė.
Netgi po Europos U23 finalo mergina teigė, kad jai padėjo prieš tai įvykęs pokalbis su trenere. „Po kvalifikacijos man labai reikėjo to pokalbio su trenere. Galvoje sukosi daug neatsakytų klausimų, kurie nedavė ramybės, trukdė susikaupti. Džiaugiuosi, kad turiu tokią palaikančią trenerę! Ji ne tik žino, ką pasakyti, bet ir moka nuraminti. Jos dėka sugebėjau atsigauti psichologiškai, susikaupti ir tiesiog daryti tai, ką moku geriausiai. Būtent tas vidinis susitvarkymas atvedė mane prie gero rezultato ir prie sidabro medalio Lietuvai“, – nusišypsojo sportininkė.
Sporto dovanos
Paklausta, ką pačiai reiškia būti sportininke, Rugilė atvira: „Džiaugiuosi, kad esu atsidavusi sportui.“
„Man sportas – tai ne tik veikla ar treniruotės, tai aistra, kuri tapo meile, gyvenimo būdu, o gal net mano identiteto dalimi. Kai žengiu į sektorių, jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti! Tai – tikroji aš, – užtikrintai kalbėjo R.Miklyčiūtė. – Bet suprantu, kad po šiuo klausimu slepiasi labai daug. Sportininko gyvenimas tikrai nėra rožėmis klotas. Reikia daug ko atsisakyti – vakarėlių, naktinėjimo su draugais, spontaniškumo. Aukoji ir savo kūną: traumos, nuovargis, skausmas tampa kasdienybe. Psichologinis spaudimas – dar viena svarbi dalis: kai visi tikisi iš tavęs gero rezultato, bet tau nepavyksta... Tenka tai išgyventi ir išbūti. Pergalės ir pralaimėjimai keičiasi greičiau nei metų laikai. Tačiau nepaisant visko, sportas dovanoja daug daugiau nei atima. Jis dovanoja tvirtą kūną ir valią, savęs pažinimą, supratimą, kiek daug gali pasiekti, jei dirbi visa širdimi. Jis dovanoja naujas pažintis, draugystes ir akimirkas, kurių neįmanoma nusipirkti.“
Pasak jaunosios atletės, sportininko gyvenimas – tai paradoksas! „Kuo daugiau jis iš tavęs reikalauja, tuo daugiau tau ir gražina... Bet gražina ne visiems, o tik tiems, kurie eina visa širdimi.“
Rekordai ir hobiai
R.Miklyčiūtė – daugkartinė šalies čempionė bei nacionalinio rekordo gerintoja.
„Mūsų nacionalinis rekordas ilgą laiką nebuvo labai aukštas, palyginti su kitomis šalimis. Tai lėmė ne tik sportininkų skaičius, bet ir inventoriaus trūkumas. Dabar, kai turime geresnes sąlygas – tiek inventorių, kurio dalį suteikia Lietuvos lengvosios atletikos federacija ir Kauno sporto mokykla „Startas“, o taip pat ir tėvelių 2 procentai paramos, galime tikėtis naujų rekordų, – nusišypsojo Rugilė. – Ar prie jų priprantama? To tikrai nežinau. Aš stengiuosi mažiau galvoti apie rekordus ir tiesiog eiti virš savo galimybių. Nors nesu tiksliai suskaičiavusi, kiek kartų pavyko pagerinti nacionalinį rekordą, būtų įdomu tai sužinoti. Tačiau vienas dalykas tikrai aiškus, saldžiausias rekordas buvo pirmasis. Tuomet buvau jauna, siekiau tikslo labiausiai, ir jo pasiekimas buvo ypatingas momentas mano karjeroje.“
Prieš trejus metus R. Miklyčiūtė tapo pirmąją Lietuvos moterimi, įveikusia 4 metrų aukštį, tais pačiais metais pagerino šalies rekordą (4,10 m). Prieš dvejus metus Europos U20 čempionate buvo dar kartą pagerintas rekordas (4,15 m). Šiais metais Europos komandinio čempionate rekordas vėl buvo pagerintas (4,30 m), paskutinis rekordinis šuolis – būtent sidabrinis Europos U23 čempionato skrydis – 4,35 m.
Suprasti akimirksniu
- Palyginimui, 2024 m. olimpinėse žaidynėse čempionė Nina Kennedy iš Australijos peršoko 4,90 m, kitos dvi prizininkės – 4,80 m
- Olimpinėse žaidynėse kelio iš atrankos į finalą riba buvo 4,40 m – pirmuoju bandymu šį aukštį įveikusios 19 atlečių į finalą pateko, kitais bandymais 4,40 kartelę peršokusios – ne.
Tačiau bent jau trumpam pamirškime rekordus...
„Kai nesportuoju, stengiuosi į savo gyvenimą įnešti kitokių žinių: skaitau knygas arba išeinu susitikti su draugais, – nusišypso Rugilė. – Turiu įvairių hobių, kurie, galbūt, skambės kiek neįprastai, bet man labai patinka domėtis automobiliais ir kita technika. Tai vienas iš mėgstamiausių užsiėmimų šiuo metu.
O jei pradėtume kalbėti apie muziką, ji yra kaip geriausias draugas. Klausausi jos kiekvieną kartą, kai tik turiu progą. Muzikos skonis mano paprastas – nesu išranki. Patinka įvairūs žanrai – nuo šiuolaikinių kūrinių iki senų laikų dainų.“
