Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 14d. 18:12

Pirmasis olimpinis čempionas R.Ubartas: svarbus ritualas ir graudulys

25 LTOK metai – 25 medaliai
LTOK archyvo nuotr. / 25 LTOK metai – 25 medaliai

Prieš ketvirtį amžiaus olimpiniu čempionu tapęs Romas Ubartas tą 1992-ųjų rugpjūčio 5-ąją prisimena puikiai. Tačiau jo atmintyje išliko ne tik geriausios emocijos. Laikui bėgant, buvęs sportininkas supranta, kad kai kuriuos žingsnius buvo galima žengti kita kryptimi.

Iš pradžių nusikelkime į 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių disko metimo rungties finalą.

R.Ubrato rezultatą penktuoju metimu pagerino Robertas Schultas. Iki tol pirmavęs lietuvis turėjo du bandymus aplenkti varžovą.

„Žinojau, kad reikia padaryt šitą metimą. Jau penktas bandymas buvo, ant šešto nenorėjau visko palikt“, – prisiminė disko metikas.

Jis neskubėdamas paėmė diską ir patraukė sektoriaus link. Tačiau dar neįėjęs į jį R.Ubartas sustojo ir žiūrėjo į tolį. Sukaupęs viską, ką tuo metu turėjo, jis sviedė diską 65 metrus ir 12 centimetrų, o tai jam vėl grąžino lyderio poziciją.

Bet kas gi vyko sportininko viduje, kai jis sausakimšame stadione prieš metimą žvelgė kažkur į tolį? „Galiu pasakyt, kad čia buvo toks mano susikaupimo ritualas. Galbūt žiūrėjau į tolį, bet nieko nemačiau: nei žmonių, nei stadiono. Visas buvau savy. Reikėjo atsijungti nuo visko, stadione – daug žmonių, visi triukšmauja.

stopkardras/Romas Ubartas ruošiasi lemiamam metimui 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse
stopkardras/Romas Ubartas ruošiasi lemiamam metimui 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse

Tačiau negalėjau susikaustyti. Mūsų sporto šaka tokia, kad negali susikaustyti, nes tada raumuo trumpėja ir negali pasiekti maksimalaus rezultato“, – pasakojo R.Ubartas.

Žvelgdamas tolyn jis suprato, kad reikia vadovautis taisykle „dabar arba niekada“. „Šita olimpiada turi būti mano“, – tokios mintys okupavo disko metiką.

Kai Schultas nenumetė toliau, supratau, kad esu pirmas, todėl prieš šeštą metimą buvo euforija. Galėjau jau ir nemesti

Olimpiniu čempionu jis tapo po to, kai šeštuoju bandymu R.Schultas nenusviedė disko toliau, tačiau lietuvis vis tik turėjo atlikti paskutinį – čempionišką – metimą.

R.Ubartas jo mesti jau nelabai ir norėjo, nes tuo metu rūpėjo išeiti iš sektoriaus, pakelti Lietuvos vėliavą ir džiaugtis pergale.

„Net nelabai gerai ir jaučiausi. Nežinau, ar tai buvo susijaudinimas, ar kas. Kai Schultas nenumetė toliau, supratau, kad esu pirmas, todėl prieš šeštą metimą buvo euforija. Galėjau jau ir nemesti“, – juokiasi sportininkas.

Tapęs olimpiniu čempionu R.Ubartas džiaugėsi ne dėl savęs. Jam nukrito atsakomybės našta, mat sportininkas nenorėjo nuvilti ne tik artimųjų ar Lietuvos žmonių, bet ir sunkiai sirgusio šviesaus atminimo trenerio Vytauto Jaro.

Apdovanojimų ceremonija buvo viena jausmingiausių akimirkų naujai iškeptam olimpiniam čempionui. Juk būtent jo garbei pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo skambėjo Lietuvos himnas, o į viršų kilo trispalvė.

„Užlipau ant pjedestalo. Jaučiau, kad šypsausi lig ausų. O tada ta iškilminga akimirka, kai himną pradėjo grot. Tada jau susijaudinimas buvo“, – neslėpė R.Ubartas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Romas Ubartas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Romas Ubartas

Tačiau, kiek prisimena, ašaros jis neišspaudė. „Nesu mėgėjas verkt per daug, bet toks išdidus grauduliukas buvo. Už šalį, kad padarėm viską, ką reikėjo“, – prisiminimais dalijosi 1992-ųjų olimpinis čempionas.

Paklaustas, kaip šventė, R.Ubartas kalbėjo dviprasmiškai: „Oi... Švenčių buvo daug. Olimpiniam kaimely susirinkom visi ant vejos priešais namą, kuriame gyvenom, sunešėm viską, ką turėjom, ir šventėm, kiek galėjom. O Lietuvoje kitos šventės buvo.

Jį milžiniška žmonių minia Lietuvoje pasitiko kartu su bronzine krepšinio rinktine, bet disko metikas tikina nesijautęs užgožtas populiariausio šalies sporto atstovų.

Tų švenčių buvo daug, galėjo būti ir mažiau, nes jos „išjungia“ tave iš tikro tikslo, iš profesijos. Sportininkas, net jei ir yra olimpinis čempionas, turi dar kažką bandyti pasiekti

„Ne, čia viskas natūralu. Krepšinis Lietuvoje yra sporto šaka numeris vienas. Pats mėgstu žaisti. Kiekvienas žmogus žiūri pagal save, ką jis labiau gerbia. Manau, kad tuo metu džiaugėsi ir mano, ir krepšininkų pergale. Aš į tuos dalykus žiūriu ramiai. Garbė yra toks dalykas: ji ateina ir išeina. Jei į ją žiūrėsi labai aštriai, tau pačiam nuo to tik blogiau. Svarbiausia, kad Lietuvos žmonės džiaugėsi ir mes jų neapvylėme“, – samprotavo buvęs disko metikas.

Tačiau R.Ubartas sako, kad emocijos per tuos 25-erius prabėgusius metus nesumažėjo: „Jos truputį apsinešioja gal, bet pagrindinė mintis ir akimirkos pasiliko. Aišku, į viską žiūri kažkiek santūriau, nes ir amžius, ir viskas. Žinai, kad atėjo kiti čempionai: ir Virgis, ir Gudžius eina geru keliu. Į viską žiūri paprasčiau: po tavęs ateina kiti.“

Olimpinį aukso medalį R.Ubartas laiko namuose, tačiau specialaus stendo nėra įsirengęs, o ir apdovanojimų savo kasdien nežiūri, nemėgsta gyventi prisiminimais.

Kai pokalbis ėjo į pabaigą, buvęs sportininkas vis užsiminė, kad švenčių po olimpinio aukso buvo per daug, o naujų tikslų – per mažai.

Tad paklaustas, ką dabar patartų R.Ubartui, ką tik tapusiam olimpiniu čempionu, vyras buvo atviras: „Čia tai bent klausimėlis (juokiasi). Žinai, vienintelį dalyką pasakyčiau: „Sugrįžk į tikrovę.“ Čia yra vienintelis dalykas, kurį jam pasakyčiau. Euforija praeina.“

Teko pasitikslinti, ar R.Ubartas iš tikrųjų mano, kad per ilgai skrajojo padangėse. Vyras pripažįsta, kad, tikriausiai, taip.

Jaunąją disko metikų kartą auginantis buvęs sportininkas sako, kad didžiausią gyvenimo tikslą jis įvykdė dar 1992-aisiais, tačiau, palinkėjus olimpiadą užkariauti kaip treneriui, R.Ubartas pralinksmėjo: „O, šito aš norėčiau, čia irgi vienas iš gerų mano tikslų.“

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

01:22
01:12
09:06

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką