Nors „Coca Cola“ daugelio yra laikoma ne pačiu geriausiu pasirinkimu, tačiau pirmas dalykas, kurį išgirstu iš ultra bėgiko Vaido Žlabio, yra tai, kad būtent šis kaloringas ir daug cukraus turintis gėrimas, ilgų distancijų bėgikams yra tikras išsigelbėjimas.
„Šaulys pagal gimimo datą, karys iš pašaukimo, bėgikas iš idėjos“, – taip prisistato vienas iš jauniausių Lietuvos ultra bėgikų ir kuopos vadas 28-erių V.Žlabys. Vyras ultra distancijas bėgioja trejus metus ir džiaugiasi ne tik savo, bet ir bėgikų bendruomenės pasiekimais.
Šaulys pagal gimimo datą, karys iš pašaukimo, bėgikas iš idėjos.
D.Bičkūnienę jau galima laikyti veterane – ji bėga jau dešimt metų, o ultra distancijas pasirinko po to, kai iššūkio nebekėlė maratonai.
„Kai nubėgau 17 maratonų, pajaučiau, kad tai yra nuobodu – o kas toliau? Aštuonioliktas maratonas? Nebeįdomu. Tada ir pradėjau bėgti ultra distancijas. Mano pirma distancija buvo 68 kilometrai. Dabar jau esu dalyvavusi šešiose varžybose, kurios buvo ilgesnės nei 100 kilometrų. Ilgiausia – bėgimas aplink Monblaną – 168 kilometrai ir šešių dienų bėgimas per Alpes“, – laisvalaikio pasiekimus vardija 16 metų personalo vadove dirbanti moteris.
Ne geležiniai – trasoje valgo ir geria
Mažiau ilgų distancijų bėgimu besidomintiems žmonėms kyla įvairių klausimų – kaip galima ištisą parą bėgti ir nevalgyti, nemiegoti?
Kiekvienas privalo apskaičiuoti, kiek jam gali prireikti skysčių.
„Nesame geležiniai žmonės. Ultra bėgimai skiriasi nuo maratonų, į kuriuos žmonės ateina lengvai apsirengę, tik su sportiniais bateliais. Čia yra reikalavimai, ką reikia neštis su savimi – mobiliosios priemonės, vanduo, šiltesni rūbai ir maistas. Ir tai tikrai yra reikalinga.
Teko dalyvauti varžybose, kuriose prieš keletą metų mirė du žmonės. Jie tiesiog sušalo, nes užėjo pūga. Jie nebuvo pasirengę ir sušalo likus 10 minučių iki finišo. Niekada nežinai, kas gali nutikti. Trasoje kas 10 ar 20 km yra paruoštos maitinėlės, kuriose gali gauti maisto. Asortimentas priklauso nuo regiono. Kai kur duoda ir vyno. Atrodo, keista, bet viskas priklauso nuo valstybės, kurioje bėgame“, – pasakoja dešimtyje ultra bėgimų jau dalyvavęs V.Žlabys.
Bėgikas pabrėžia, kad kiekvienas privalo apskaičiuoti, kiek jam gali prireikti skysčių. Jis bėgdamas 130 kilometrų Gran Kanarijoje išgėrė 21 litrą skysčių, o Danguolė per 168 kilometrus išgėrė vos tris litrus skysčių.
Kas verčia bėgti?
Kokie žmonės nusprendžia savo laisvalaikį paskirti 100 kilometrų bėgimams? Vieno atsakymo ar vieno tipo žmonių tarp ultra bėgikų nėra, sako V.Blažys ir D.Bičkūnienė. Kiekvienas suranda sau svarbiausią tikslą ir jo siekia.
„Ką pradėjai, tą turi ir pabaigti.“ Šiais laikais tai nemadinga, tačiau tai yra esminis dalykas.
Dažniausiai ultra distancijas pasirenka brandesnio amžiaus bėgikai, kurie turi bazinį fizinį pasirengimą. Negali gulėti ant sofos ir vieną dieną nusprendžia leistis į ultra bėgimą. Tam reikalingas pasirengimas.
„Man nėra svarbus rezultatas. Man tai charakterio stiprinimas ir savęs atradimas. Jeigu jau pradėjau, tai aš noriu pabaigti. Teko neseniai kalbėtis su dvyliktokais ir pasakoti jiems apie bėgimą. Jie manęs klausė, kas yra svarbiausia. „Ką pradėjai, tą turi ir pabaigti“, – atsakiau jiems. Šiais laikais tai nemadinga, tačiau, tai yra esminis dalykas“, – pasakoja D.Bičkūnienė.
V.Blažys susidomėjęs bėgimu skaičiavo kilometrus, tačiau šio įpročio vėliau atsikratė: „Yra žmonių, kurie maniakiškai nusistato kilometrų skaičių, kuriuos nubėgs per metus. Aš irgi taip darydavau. Tačiau, kai juos nubėgi, dingsta tikslas tai daryti. Kuo toliau, tuo labiau tau yra svarbiausia pamatyti ir pajausti, o ne nubėgti tam tikrą skaičių kilometrų. Atsiranda kitos vertybės.“
Sunkiausia – apgaudinėti save
Ultra bėgimus renkasi brandesnio amžiaus žmonės ir dėl to, kad tai reikalauja psichologinio tvirtumo. Žmogus bėgdamas kovoja su savyje kylančiais prieštaravimais. Nubėgus 50 kilometrų ir prieš save išvydus statų kalną, gali palūžti ne vienas. Iš kur surasti jėgų?
Kai bėgi 160 kilometrų, starte niekada negalvoji, kad bėgsi dabar 160 km. Taip ir žaidi su savimi.
„Svarbiausia yra ištverti psichologinius lūžius varžybų metu. Būna, kad bėgi ir matai, kad tavęs laukia ypač status kalnas, tuomet ir turi kovoti su savimi. Iššūkis yra ir pasirengti varžyboms, kurios vyksta Katare, kur sąlygos yra visiškai kitokios. Tu esi prie jų nepratęs, bet ištveri“, – kylančius iššūkius apibūdino V.Žlabys.
D.Bičkūnienei sporto gydytojas yra pasakęs, kad talento būti sportininke ji neturi, tačiau, kaip ir dažnai gyvenime, daug ką gali atpirkti valia: „Mokykloje niekada nebuvau ta, kuri stovi už medžio, kad tik nereikėtų bėgioti, tačiau jokių išskirtinių pasiekimų neturėjau. Kai pradėjau bėgioti ir nuėjau pas sporto gydytoją, man pasakė, kad aš neturiu jokių Dievo duotų savybių būti sportininke, bet turiu geležinę valią. Aš tada „žiauriai“ nusiminiau. Kai būna sunku, aš stengiuosi psichologiškai nepalūžti. Kai bėgi 160 kilometrų, starte niekada negalvoji, kad bėgsi dabar 160 km. Taip ir žaidi su savimi.“
Praktiškesnis iššūkis ultra bėgikams yra išlaidos. Brangų malonumą sportininkams reikia apmokėti iš savo lėšų. Lietuvos lengvosios atletikos federacija ir pasaulinė ultra bėgikų organizacija skiria minimalų finansavimą. Tai irgi atbaido dalį norinčių įsitraukti į šį sportą.
Populiarūs bėgimai – grožio paradėlis
Lietuvoje rengiami maratonai ir pusmaratoniai ne visada būna sutelkiami į bėgimą.
„Žmonės per daug gilinasi į geresnius sportinius batelius, kuriuos mato reklamose. Juk viskas yra žmogaus valioje ir mintyse. Žmonės tai pamiršta. Usainas Boltas reklamuoja kažkokius batelius ir man tai nekelia emocijų, nes žinau, kad jis ir be jų gerai prabėgs. Esminis dalykas yra darbas, o ne bateliai“, – masiškai bėgti pradėjusių entuziastų požiūrį apibūdina V.Žlabys.
Dabar man 43-eji ir smagu girdėti, kai kažkas sako, kad mano figūra atrodo kaip 20-metės. Džiaugsmelis yra.
D.Bičkūnienė taip pat pastebi rinkodaros pavergtų jaunųjų bėgikų įpročius: „Ką tik pradėjęs bėgioti žmogus pradeda „postinti“ „Edomondo“, kad jis nubėgo 3 kilometrus. Man tokie mados dalykai visai nerūpi. Neseniai vykęs „Nike“ bėgimas irgi labiau priminė grožio paradėlį, o ne bėgimą. Galbūt jauniems žmonėms reikia pro tai praeiti.“
Tiesa, moteris pripažįsta, kad dešimt metų intensyviai trukęs bėgiojimas šiandien leidžia džiaugtis jaunatviška išvaizda: „Kai man buvo 30 metų, turėjau du vaikus pametinukus. Treji metai man buvo apibrėžti tam tikrose ribose ir tai buvo juodas iššūkis. Bėgimas man padėjo ištverti. Taip atradau save. Dabar man 43-eji ir smagu girdėti, kai kažkas sako, kad mano figūra atrodo kaip 20-metės. Džiaugsmelis yra. Tai palaiko gerą nuotaiką ir savijautą.“
