TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaida Žūsinaitė: tikslas, kantrybė ir džiaugsmo ašaros

Vaida Žūsinaitė
Vytauto Dranginio nuotr. / Vaida Žūsinaitė
Šaltinis: www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt
0
A A

Iš pirmo žvilgsnio – kukli, smulkaus sudėjimo, žaviai besišypsanti mergina. Vis dėlto giliai viduje slypinti kantrybė ir ištvermė, ko gero, didesnė už ją pačią. Tuo neabejoja nei sportininkės treneriai ar šeimos nariai, nei lengvosios atletikos ekspertai. Taip save apibūdina ir pati bėgikė Vaida Žūsinaitė – maratonus ji sako tiesiog tyliai iškenčianti.

Sportininkės karjerą 29-erių alytiškė pradėjo nuo trumpesnių distancijų – dažniausiai tai būdavo 1500 m, 3000 m ar 3000 m kliūtinio bėgimo rungtys. Vis dėlto jau tada V.Žūsinaitė žinojo, kad ateityje jėgas išbandys bėgdama 42 km 195 m trasą – tam ji jautėsi tinkama ir fiziškai, ir psichologiškai.

„Nuo mažens mėgstu iššūkius, nebijau save priversti, esu labiau linkusi į kentėjimą nei vidutinius bėgimus, o viso to ir reikia maratonuose“, – sako lengvaatletė.

Vis dėlto, pasak merginos, būnant 18–20 metų, didžiausią bėgikų iššūkį – maratoną – įveikti dar per sunku, tad ji pati šioje rungtyje startavo tik prieš trejus metus. Tiesa, V.Žūsinaitė palyginti vėlai pradėjo apskritai sportuoti. Vis dėlto tai nesutrukdė (o gal, lengvaatletės nuomone, netgi padėjo) siekti geriausių rezultatų bei išvykti net į olimpines žaidynes.

Namų darbai ar treniruotės?

Nors dažniausiai sportininkų gyvenimo aprašymuose pirmieji treniruočių metai sutampa su pirmąja mokyklos klase ar būna dar ankstesni, V.Žūsinaitė – išimtis. Stropi ir pareiginga Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos mokinė, kuriai namų darbai svarbesni nei popamokinė veikla – tokią save prisimena olimpietė.

Vis dėlto mergaitės vikrumą ir iš tėčio paveldėtą sportiškumą pastebėjęs kūno kultūros mokytojas Raimundas Soraka jai neleido panirti tik į mokslus: V.Žūsinaitė nuolat buvo siunčiama į miesto bėgimo, krepšinio rungtynes, dalyvaudavo „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“. Penktoje klasėje laimėjusi Alytaus miesto kroso varžybas, ji pradėjo lankyti lengvosios atletikos būrelį.

„Neilgam – supratau, kad neturiu tiek laiko, geriau pasimokysiu, paruošiu pamokas“, – prisimena V.Žūsinaitė.

Augusto Didžgalvio nuotr./Vaida Žūsinaitė
Augusto Didžgalvio nuotr./Vaida Žūsinaitė

Nors treniruočių po pusės metų jau nebelankė, įvairiose miesto ir šalies varžybose dalyvavo ir toliau. Kai būdama septyniolikos Lietuvos jaunių čempionate užėmė ketvirtąją vietą, mergina suprato, kad gali pasiekti dar daugiau, tad nusprendė pradėti rimtai treniruotis. Sprendimą nulėmė ir ja tikėję žmonės.

„Pasirodo, kad kūno kultūros mokytojas bei pirmasis treneris Antanas Naruševičius buvo sutarę: stumkim, vežkim šitą mergaitę, iš jos tikrai kas nors išeis“, – pasakoja maratonininkė.

Nors daugeliui atrodo, kad toks „stūmis“ įvyko per vėlai, jos nuomone, maratonai, ilgos distancijos – tai ištvermės sportas, tad „pats pikas ateina vyresniame amžiuje“.

„Jei būčiau rimtai užsikabinusi penktoje klasėje, gal mane būtų siuntę į trumpesnes rungtis, gal būtų perspaudę, sulaužę ir būčiau metusi bėgimą. Manau, viskas laiku ir dar turiu laiko“ , – šypsosi V.Žūsinaitė.

Nors dažniausiai sportininkų gyvenimo aprašymuose pirmieji treniruočių metai sutampa su pirmąja mokyklos klase ar būna dar ankstesni, V.Žūsinaitė – išimtis.

Svarbiausi išbandymai

Ir nors pradėjo vėlai, pasiekė jau daug. Alytiškė per 12 profesionalaus sporto metų dalyvavo ne viename Europos čempionate, yra Lietuvos rekordininkė, nuolat gerina asmeninius rezultatus. Vis dėlto merginai labiausiai įsimena varžybos, tampančios tramplinu į tolesnius pasiekimus ar verčiančios keistis kaip asmenybei.

2009 m. Kaune vykęs Europos U23 lengvosios atletikos čempionatas, kaip įvardija pati V.Žūsinaitė, tapo karjeros duobe. Nors sportininkė šiam startui ilgai ir intensyviai ruošėsi, rezultatai nuvylė, o patirtos traumos privertė praleisti ne vienerias varžybas. Vis dėlto mergina visur įžvelgia pliusų: „Jeigu tada man būtų pasisekę, gal būčiau ir toliau bėgusi 5 ar 10 km, bet dabar mano takelis – gerokai ilgesnis.“

Žinoma, įžvelgti nesėkmių naudą pavyksta gerokai vėliau – permąstant prabėgusius metus ar vartant treniruočių planus. Per varžybas viskas atrodo gerokai sudėtingiau. Nors V.Žūsinaitė sako dažniausiai ramiai iškenčianti visus kilometrus, bėgikė turi ir kitokios patirties.

„2016 m. pavasarį Hanoverio maratone psichologiškai buvo labai sunku – juk vyko kova dėl paskutinės vietos į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Pamenu tada nuo streso pradėjo ir ausyse ūžti, ir akis trūkčioti“, – prisimena mergina. Vis dėlto, jau patekus į olimpines žaidynes ir bėgant ten, jaudulio, pasak sportininkės, beveik nebuvo, į maratoną V.Žūsinaitė žvelgė kaip į šventę.

„Sakiau sau: padariau viską, ką galiu, esu sveika, nieko neskauda, įveiksiu“, – šypsosi lengvaatletė.

Išsikelti tikslą ir jo siekti

O tokio požiūrio ji sako išmokusi iš knygos „Bijok, bet vis tiek daryk“.

„Kai 2014 m. jau galvojau, kad užteks tų sportų, knygoje perskaičiau apie vidinį plepį – kiekviename žmoguje gyvenantį didžiausią jo priešą. Supratau, kad būtent tai man ir trukdo: ateidavau į startą ir jau galvodavau, ką pasakysiu treneriui, jeigu blogai nubėgsiu: ai, tai čia lyja, vėjas. Iš karto nuteikdavau save blogai baigčiai“, – pasakoja V.Žūsinaitė.

Perskaičiusi minėtą knygą, mergina nusprendė dirbti su savimi: „Prieš kiekvieną startą stengdavausi vyti tas mintis, vos pradedi kažką panašaus galvoti ir blokuoji: aš pasiruošiau, aš padariau, aš nubėgsiu.“

Būtent motyvacija – o tai gali būti tiek aukšti asmeniniai rezultatai, tiek pasiekimai svarbiose varžybose ar tiesiog nauji bateliai – padeda V.Žūsinaitei siekti užsibrėžtų tikslų. Vis dėlto bėgant tenka ir meluoti sau. „Kad nepasiduotum, apgaudinėji save tiek treniruotėse, tiek varžybose: dar 5 km ir bus 30, tada liks tik dvylika, o tie 12 jau visiškai lengva. Jau 32, liko tik dešimt“, – šypsosi bėgikė.

Vytauto Dranginio nuotr./Vaida Žūsinaitė
Vytauto Dranginio nuotr./Vaida Žūsinaitė

Pasiekus tikslą belieka džiaugsmo ašaros. „Džiaugsmas stipresnis už fizinį skausmą. Emocijas ypač sustiprina pasiektas tikslas, geras rezultatas, tada tikrai iš džiaugsmo verki. Jei nepasiseka, tai džiaugiesi, kad bent jau baigėsi ta kančia“ , – sako V.Žūsinaitė.

O ištvermingoji ir kantrioji bėgikė pasiruošusi įveikti dar ne vieną tūkstantį kilometrų (per metus nubėga daugiau nei 5000) bei pasiekti ne vieną rekordą. Ji įsitikinusi: svarbiausia – tikslas. Tad V.Žūsinaitė tyliai ir kantriai ruošiasi patekti į 25-etuką pasaulio čempionate Londone, o tada laukia kita stotelė – Tokijo olimpinės žaidynės.

Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką