Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Svajūnas Mikalčius: „Regbį reikia žaisti taip, kaip leidžia taisyklės“

Svajūnas Mikalčius
Artūro STAPONKAUS nuotr. / Svajūnas Mikalčius
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dažnai susiduriama su nuomone, kad regbis – agresyvi sporto šaka. Jį žaidžia tik tvirti, stambūs vyrai, kurie nepraleidžia progos pademonstruoti savo jėgą ir pranašumą.

Tačiau apie šio žaidimo žavesį, stiprų sportininkų psichologinį ir fizinį pasirengimą, apie savo, kaip regbininko ir šios sporto šakos trenerio, karjerą papasakojo buvęs regbio žaidėjas, regbio klubo „Salda“ treneris ir dabartinis Šiaulių sporto mokyklos „Klevas“ direktorius Svajūnas Mikalčius.

– Kodėl pasirinkote būtent regbį?

– Nuo pat vaikystės buvau sportiškas ir domėjausi sportu. Mokiausi Tytuvėnų mokykloje, bet po armijos grįžau į Šiaulius. Čia mano brolis Egidijus jau žaidė regbį, kažkaip ir aš nuėjau į treniruotę, sudalyvavau varžybose ir taip gavosi, kad papuoliau į regbio pasaulį. Nuo 1988 metų pradėjau žaisti tuometiniame regbio klube „Vairas“. 2000 metais baigiau karjerą šiame klube, tada man pasiūlė trenerio darbą regbio klube „Salda“ ir aš sutikau. Regbio treneriu išdirbau 6 metus, o šiuo metu esu sporto mokyklos „Klevas“ direktorius.

– Ar tiesa, kad regbis – gana agresyvus sportas?

– Regbis, žinoma, ne šachmatai, agresijos šiame sporte reikia. Tačiau bėda, kad žmonės dažnai nesupranta, kas yra agresija. Šiame sporte agresija – tai ne pulti muštis ar stengtis sužaloti kitą žmogų. Regbio rungtynėms reikia nusiteikti žaisti taip, kiek leidžia taisyklės, o po rungtynių tu vėl esi toks žmogus, koks esi už šio sporto ribų. Kiekvienas geras sportininkas bet kokioje sporto šakoje turi mokėti susikoncentruoti. Per tą laiką, kai sportininkas yra žaidimo aikštelėje, jis turi būti agresyvus tik tiek, kiek reikia, ryžtingas ir tuo momentu galvoti tik apie save, nes kitaip pergalių nepasieks.

Per tą laiką, kai sportininkas yra žaidimo aikštelėje, jis turi būti agresyvus tik tiek, kiek reikia, ryžtingas ir tuo momentu galvoti tik apie save, nes kitaip pergalių nepasieks.

Jei atsiprašinėsi, leisi priešininkui lipti ant galvos, gerų rezultatų tikrai nebus. Aš manau, kad kaip tik žmonės, kurie sportuoja, ypač kovinėse sporto šakose, agresijos neturi, nes jiems svarbiausia sportas, pasiekimai tam tikroje srityje ir visai neįdomu veltis į kokį nors konfliktą. Pastebėjau, kad daugiausiai į konfliktus veliasi jauni žmonės, kurie yra išgėrę ir visai nesportavę. Net gaila į tokius žiūrėti. Jie pilni agresijos, nori išsilieti ir neturi, kur save parodyti. O jaunas žmogus, kuris save išreiškia sporte, mene ar kur kitur, siekia visai kitokių tikslų.

– Ar savo komandai buvote griežtas treneris?

– Sunku pačiam spręsti, ar buvau griežtas. Vis dėlto, ar tu esi griežtas, ar tu esi tiesiog draugas, labai priklauso nuo treniruojamų sportininkų amžiaus, jų kultūros ir esamos situacijos. Tuo metu, kai vyksta įtemptos varžybos ir lieka paskutinės minutės, tu tikrai neisi ir nemaldausi sportininko, kad būtų geras ir greičiau bėgtų. Tokiais atvejais, žinoma, reikia valdingai ir griežtai kontroliuoti situaciją.

Bet kada treniruoji vaikus, jaunimą, supranti, kad jie mėgsta draugauti, todėl ir tu turi būti jų draugas. Kai treniravau  „Saldos“ regbio komandą, joje buvo 15 startinių žaidėjų, kurie visi turėjo aukštąjį  išsilavinimą arba mokėsi aukštojoje mokykloje. Suprantama, kad su tokiais žmonėmis nereikia nei pyktis, nei konfliktuoti. Jie tiesiog yra kultūringi ir protingi žmonės.

Džiaugiuosi, kad man pasisekė pažinti, turėti ir treniruoti tokią komandą. Būtina suprasti, kad pasirinkti vadovavimo stilių ir pritaikyti jį komandai yra gana sudėtinga, nes nuo to priklauso visos komandos sėkmė.

Žinote, lengviausia pasakyti, ką davė, daug sunkiau apibūdinti, kokie mes būtume žmonės, jei nebūtume pasirinkę sportininko karjeros ir savo sporto šakos. 

Tačiau aš visada stengiausi suprasti žmones. Mes buvome sportininkai mėgėjai ir aš visada savo komandai, kol jie buvo dar jauni vyrai, sakydavau, kad svarbiausia yra mokslas, o po to tik sportas. Dabar tie vyrai yra vedę, turi šeimas. Tai savaime aišku, kad šiuo metu jiems pirmiausia yra šeimos, darbas ir tik po to sportas.

– Kokie fiziniai duomenys reikalingi, kad galėtum žaisti regbį?

– Regbis ir yra tuo įdomus, kad jį gali žaisti bet kas ir fizinis pasirengimas – bent jau vaikų grupėse – nėra svarbus.

Pavyzdžiui, vienas vaikas į šią sporto šaką ateina iš šeimos, kur visai nejudėjo, kitas ateina iš kaimo – aišku, kad jis fiziškai daug stipresnis. Bet įdomiausia, kad tik po metų, dvejų ar daugiau, kai tie vaikai ūgteli tiek kaip sportininkai, tiek kaip individualybės išaiškėja tikrieji talentai, tai, kas slypi jų viduje.

Regbyje, jeigu tu aukštas, stambus, bet lėtesnis, tau atsiras vieta grumtynėse, jeigu tu esi stambus, tvirto sudėjimo, žinoma, kad būsi pirmos linijos žaidėjas ir gali padaryti didžiulę karjerą. Jeigu esi greitas, vikrus ir stambus, būsi trijų ketvirčių žaidėjas, kur reikalingas labai didelis greitis. Treneris visą laiką sportininkui parinks tokią vietą startinėje sudėtyje, kur regbininkas atsiskleis geriausiai.

Todėl čia ypač svarbus trenerio vaidmuo. Treneris tinkamą vietą sportininkui turi rasti ne vien atsižvelgdamas į jo fizinę formą, bet ir į psichologinį pasiruošimą. Pavyzdžiui, žaidžiant grumtynėse būtinai reikia gero psichologinio pasiruošimo ir jeigu mažą vaiką iškart išsiųsi į grumtynes, kai yra akivaizdžiai matoma, kad jis nedrąsus, kuklus, tada toks vaikas gali ir nebesportuoti. Regbio žaidime yra labai daug pedagogikos ir psichologijos, bet rasti vietą galima bet kuriam.

– Kaip vyksta sportininko pasiruošimas varžyboms?

– Manau, svarbiausia yra psichologinis nusiteikimas ir susikoncentravimas. Kiekvienas regbininkas turi būti ramus, susikaupęs, savimi pasitikintis.

Pavyzdžiui, ruošiantis varžyboms, kiekvienam save šiame sporte realizavusiam žmogui rimtis ir susikoncentravimas yra būtini. Pasiruošimas prasideda jau vakare prieš varžybas, kai sportininkas  susideda aprangą, susitvarko, ją išsilygina, nes ji turi būti tvarkinga ir švari. Kai regbininkas pasižiūri, ar jo tvarkingi, švarūs sportiniai bateliai, tai jis jau nuo to momento pradeda ruoštis.

Nori nenori – sportininkas pagalvoja apie tai, kaip žais, kokie deriniai yra padaryti, turi viską  vizualiai atsiminti. Jau rytą atsikėlęs privalo tiksliai žinoti, kada, kokius pusryčius valgys prieš rungtynes. Viskas privalo būti sudėliota, kad sportininkas eitų darniai ir žinotų, jog viskas vyksta tvarkingai, taip, kaip turi būti. Tik tada jam seksis rungtynėse.

Kai aš suvokiau, kad komandoje žaidžia apie 17 žmonių, kurie studijuoja ar yra įgyję aukštąjį išsilavinimą, tai man buvo pats didžiausias pasiekimas.

– Ar regbis Lietuvoje pakankamai vertinamas?

– Manau, kad Lietuva pakankamai myli regbį ir kitas sporto šakas. Tik, žinoma, reikia įvertinti tai, kad mūsų tik 3 milijonai. Didelių lygų mes negalime įkurti. Svajoju ir siūlau, kad ateityje reikėtų daryti bendrą Baltijos šalių čempionatą. Gal šie lūkesčiai ir išsipildys, ką gali žinoti.

Galiu pasakyti, kad Lietuvoje žiūrovai ir miesteliai yra labai maži, todėl mums sunku į tą didelę sporto sistemą įsisukti. O užsienyje gyvuoja senos tradicijos, ten turtinga ekonomika, dideli kontraktai. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje ne tik regbis, bet ir kitos sporto šakos, kaip kriketas, plaukimas, žolės riedulys ir dar begalė kitų sporto šakų, yra labai išvystytos, ten sportininkams didelės galimybės.

Savaime aišku, kad dėl šių priežasčių mūsų šalies sportininkai ir žiūri, kur jiems geriau, kur daugiau perspektyvų. Bet galiu drąsiai teigti, kad kažko pasiekti Lietuvoje taip pat galima. Pas mus tikrai yra gerų, kvalifikuotų trenerių. Sąlygų, aišku, visą laiką norime geresnių, bet puikių trenerių ir galimybių, manau, užtenka, kad taptum geru sportininku ir gimtojoje šalyje.

– Ką jums davė ši sporto šaka?

– Žinote, lengviausia pasakyti, ką davė, daug sunkiau apibūdinti, kokie mes būtume žmonės, jei nebūtume pasirinkę sportininko karjeros ir savo sporto šakos. Bet aš manau, kad bet kokioje veikloje – sporte, mene, kultūroje, jei žmogus kažko siekia, pirmiausia turi išmokti būti kantrus, valingas, užsispyręs ir, be abejo, darbštus.

Šios savybės ateina tada, kai tu myli tai, ką darai, kai atiduoti visą save, kad pasiektum norimų rezultatų. Tik būdamas savimi užtikrintas, ryžtingas ir kantrus bet kokioje profesijoje ar sporte pasieksi tai, ko trokšti.

– Kokia pergale labiausiai didžiuojatės savo ilgos karjeros kelyje?

– Aš pasikartosiu apie savo kadaise treniruotą „Saldos“ komandą. Kai aš suvokiau, kad komandoje žaidžia apie 17 žmonių, kurie studijuoja ar yra įgyję aukštąjį išsilavinimą, tai man buvo pats didžiausias pasiekimas. Kai žmonės myli mokslą, stengiasi kažko jame pasiekti, bet tuo pačiu sportuoja ir jaučia aistrą regbiui, man, kaip treneriui, tai neapsakomas jausmas.

Ir dabar, kai su tais žmonėmis susitinku, pamatau, kad jie jau turi šeimas, gerus darbus, gerai gyvena, puikiai tvarkosi savo gyvenimus ir vis dar myli šią sporto šaką. Man tai pats didžiausias ir labiausiai vertinamas pasiekimas.

„Per tą laiką, kai regbininkas yra žaidimo aikštelėje, jis turi būti agresyvus tik tiek, kiek reikia, ryžtingas ir tuo momentu galvoti tik apie save, nes kitaip pergalių nepasieks“, – aiškino S. Mikalčius.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Temos Regbis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką