„Jimmy Connorsas man įsiminė labiausiai, nes jis buvo labai įdomi asmenybė. Jo žaidimas buvo labai universalus, o jo karjera buvo itin ilga. Jis žaidė „US Open“ pusfinalyje, kai jam buvo 39-eri metai, – prisiminė B.Rebeuh. – Su Johnu McEnroe buvo dirbti sunkiausia.
Su Yannicku Noah taip pat buvo nelengva, tačiau tik tuomet, kai jis žaisdavo namų kortuose. Ne visada sunku yra su pačiais tenisininkais. Viskas priklauso nuo vietos ir aplinkybių. Ivano Lendlo mačuose buvo teisėjauti lengva, tačiau jeigu jis rungtyniavo prieš J.McEnroe, tai jau tapdavo sunku.
Andre Agassis buvo vienintelis tenisininkas, kuris mane vertino. Jo nemačiau jau labai seniai. Jis yra vienintelis žaidėjas, kuris man padovanojo netikėtą dovaną baigus karjerą. Jis man atsiuntė tuziną 1982-ų metų „Château Margaux“ šampano.
Kalbant apie dvikovą, kurios nepamiršiu niekada, tai, ko gero, būtų 1991-ų metų J.Connorso ir M.Chango mačas „Roland Garros“ varžybose. Didžiąją dvikovos dalį Jimmy'is vijosi savo varžovą ir penktame sete laimėjo pirmąjį geimą. Tačiau jis buvo išsekęs. Nei aš, nei kiti to nepastebėjo. Jis nutraukė mačą, o tai buvo lyg kartų kaita. Legenda pasitraukė ir estafetę perdavė jaunam tenisininkui.
Sunkiausią akimirką patyriau 1995-ais metais Vimbldone. Jeffas Tarango dėl mano sprendimo pasitraukė iš mačo ir pavadino mane didžiausiu sukčiumi, kokį jis yra sutikęs. Negana to, jo žmona trenkė man per veidą. Turėjau ir sudėtingesnių dvikovų, tačiau tokia pabaiga nebuvo naudinga nei jam, nei man.
Dirbdamas teisėju privalėjau daug keliauti, todėl retai buvau su savo šeima. Gailiuosi, kad pasirinkau šią profesiją, nes per ją praradau savo žmoną bei šeimyninį gyvenimą.“
