„Labai sunku pasirinkti tarp „Didžiojo kirčio“ turnyro ir olimpinių žaidynių, – interviu tinklapiui Noz.de pasakojo maestro. – „Didžiojo kirčio“ turnyrai mums yra prioritetas ir tai yra akivaizdu, tačiau olimpiada taip pat turi didelę svarbą. Jeigu pralaimi, tai turi laukti ketverius metus, kad vėl galėtum išbandyti savo laimę.
Mes nesame pripratę taip sakyti. Mes esame pripratę po prasto pasirodymo turnyre bandyti savo laimę kitąmet.
Kodėl man svarbios olimpinės žaidynės? Vaikystėje dažnai jas žiūrėdavau, o labiausiai manė įkvėpdavo krepšininkai Michaelas Jordanas bei Shaquille'as O'Nealas ir Šveicarijos tenisininko Marco Rosseto olimpinis aukso medalis.
Žaidžiau Sidnėjaus olimpiados pusfinalyje dar kai buvau paauglys, o tuomet du kartus pralaimėjau, todėl buvo labai skaudu. Viduje jaučiau tuštumą, nes man reikėjo medalio, tačiau tuo pat metu susipažinau su savo būsima žmona Mirka.
Mane įkvepia daugelis žmonių: Michaelis Schumacheris, Tigeris Woodsas, Valentino Rossis. Jų dominavimas savame sporte yra fenomenalus. O šiandien? Kasdien susipažįstu su daug įdomių žmonių. Šiais metais dalyvavau Oskarų įteikimo ceremonijoje ir ten teko pabendrauti su ne viena įspūdinga asmenybe.
Ateityje norėčiau laimėti savo aštuntąjį titulą Vimbldone, nes triumfuodamas ten jaučiuosi nepakartojamai.
Nežinau ar imsiuosi trenerio karjeros, kai nebežaisiu teniso. Norėčiau daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Dabar mėgaujuosi savo laiku, kurį praleidžiu su žmona keliaudamas po pasaulį. Galbūt pradėsiu ką nors treniruoti, kai būsiu senelis. Man labai patinka dalinti patarimus, todėl visuomet padėsiu jauniems tenisininkams.“
