Europos čempionato bronzos medaliais Rečicėje sprinto distancijoje pasipuošė ir dvivietės baidarės įgula Edvinas Ramanauskas bei Aurimas Lankas.
„Su treneriu visada stengiamės analizuoti klaidas, treniruočių planus, nevengiame eksperimentuoti. Šiuo metu atradome tai, kas mane veda į priekį“, – prasitaria I.Navakauskas.
Tiesa, nedaug trūko, kad šio medalio baidarininkas būtų neiškovojęs. Iki Europos čempionato likus pusantro mėnesio Lietuvos rinktinės irkluotojai rengėsi į treniruočių stovyklą Kroatijoje. Likus vos valandai iki išvykimo lietingu oru Vilniuje I.Navakauskas nesuvaldė mašinos ir atsitrenkė į betono atitvarą.
„Mašiną sudaužiau nepataisomai, bet man nieko neatsitiko. Atvažiavo policija, viską apiforminome ir kartu su atskubėjusiais komandos draugais spėjome į lėktuvą“, – pasakoja I.Navakauskas.
Europos čempionato medalininko treneris Romas Petrukanecas savo auklėtinį vadina labai kruopščiu, precizišku, atkakliu, pasitikinčiu savimi ir žinančiu, ko nori: „Kai Ignas atvažiavo studijuoti į Vilnių, tarp savo bendraamžių baidarininkų Lietuvoje buvo penktas šeštas. Jo meistriškumas smarkiai ūgtelėjo atsiradus naujai olimpinei 200 m distancijai. Ši rungtis Ignui labai tiko pagal fizinius duomenis ir įgimtas savybes.
Daug metų žaidžiau šachmatais, net tapau atskyrininku. Vieną dieną pabuvau ir futbolininku
Nepaisant gana sudėtingos atrankos, Ignas turi gerų perspektyvų patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Gal netgi iš pirmo karto, svariai pasirodęs per pasaulio čempionatą“.
Netrukus I.Navakauskas vėl gins Lietuvos garbę – jis lenktyniaus Baku rytoj startuojančiose Europos žaidynėse.
– Ignai, kiek metų jau irkluojate?
– Penkiolika. Į baidarių irklavimą patekau atsitiktinai. Gyvenau Marijampolėje, tėvams padėjau statyti namą ir sykį po darbų nuvažiavome į užtvanką išsimaudyti. Ten sutikau kelis draugus, kurie pasiūlė lankyti irklavimo pratybas. Atsidūriau labai rūpestingo ir gero trenerio Beno Jankevičiaus grupėje.
Vienu metu keturvietę baidarę irklavau su savo broliais – dvyniu Tomu ir vyriausiuoju Aivaru. Su Tomu dar sėsdavau į dvivietę baidarę, tačiau jis gavo traumą ir metė irkluoti. Dabar jis pasinėręs į kultūrizmą. Visa mano šeima sportiška: mama buvo plaukikė, o tėtis – sunkumų kilnotojas.
– Ar baidarių irklavimas buvo jūsų pirmoji sporto šaka?
– Ne. Daug metų žaidžiau šachmatais, net tapau atskyrininku. Vieną dieną pabuvau ir futbolininku, bet šachmatų treneris neleido lankyti šios sporto šakos pratybų.
Prieš penkerius metus Marijampolėje pastatyta nauja irklavimo bazė, kurioje yra puikios sąlygos treniruotis. Neabejoju, kad čia išaugs ne vienas didelio meistriškumo irkluotojas.
– Kuo jums patrauklus baidarių irklavimas?
– Puiki gamta, grynas oras, vanduo, saulė. Žiemą einame treniruotis į sporto salę, žaidžiame futbolą, stiprėjame fiziškai. Baidarių irklavimas – įvairiapusiška sporto šaka, todėl mane ir žavi.
– Marijampolėje sportinį kelią pradėjo pasaulio ir Europos čempionas baidarininkas Egidijus Balčiūnas. Ar jis turėjo kokios nors įtakos jūsų pasirinkimui irkluoti?
– Jaunystėje jis man buvo vienas didžiausių autoritetų. Egidijų taip pat treniravo B.Jankevičius. 2013-aisiais mes pagaliau susitikome, sėdome į dvivietę baidarę ir Europos čempionate užėmėme ketvirtą vietą.
– Kada pasiekėte pirmąsias pergales?
– Aštuonerius metus per įvairias Lietuvos varžybas buvau autsaideris, turėjau prastos kokybės vokišką baidarę. Bet nenuleidau rankų, daug treniravausi, labai stengiausi. Mane ypač palaikė tėvai, draugai. Pamažu pralaužiau ledus, ėmiau tobulėti, tikėjau savimi. Treneris nupirko geresnę valtį, kurią buvo kur kas lengviau irkluoti.
Pirmąją pergalę pasiekiau seniai. Prisimenu, tada Šiauliuose ilgą distanciją pakeitė 200 m nuotolis, kuris kitais metais buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Tapau nugalėtoju ir pajutau, kad 200 m yra mano nuotolis. Ji man – nuostabi Dievo dovana.
Lietuvos sporto universiteto laboratorijoje atlikti tyrimai parodė, kad esu įgimtas sprinteris, o genetiniai kraujo tyrimai patvirtino, jog esu gimęs irkluoti trumpą distanciją. Labai aukštas ir mano šuolis – iš vietos pašoku 81 cm. Profesoriaus Juozo Skernevičiaus teigimu, mano raumenys labai staigūs.
200 m nuotolis – labai trumpas, bet dirbti reikia ypač daug. Čia nugalėtoją lemia tūkstantosios sekundės dalys. Netgi padaryta mažiausia klaidelė gali nustumti į rikiuotės galą. Reikia irkluoti labai atsakingai, gerai apgalvoti kiekvieną yrį.
Aštuonerius metus per įvairias Lietuvos varžybas buvau autsaideris, turėjau prastos kokybės vokišką baidarę. Bet nenuleidau rankų, daug treniravausi, labai stengiausi.
– Ar atvažiavęs studijuoti į Vilnių greitai čia apsipratote?
– Marijampolėje baigiau Rygiškių Jono gimnaziją ir 2008 m. atvažiavau studijuoti kūno kultūros į Lietuvos edukologijos universitetą. Daug dėmesio skyriau mokslui. Keldavausi šeštą ryto ir eidavau irkluoti, o po to skubėdavau į paskaitas.
Labai norėjau treniruotis pas R.Petrukanecą, kuriam aktyvaus sportavimo metais irgi geriausiai sekėsi 200 m distancijoje. Jis mane tobulina nuo pirmosios dienos, kai tik atvykau čia studijuoti. Treneris perteikia didžiulę savo patirtį, ypač puikiai išmano techniką, yra puikus psichologas. Pas mano trenerį, kuris yra ir Lietuvos baidarių irklavimo rinktinės vyriausiasis treneris, treniruojasi visi geriausi šalies baidarininkai sprinteriai.
Priprasti prie naujos aplinkos iš pradžių buvo sunku, bet palyginti greitai pavyko prisitaikyti. Ketverius metus gyvenau Lietuvos edukologijos universiteto studentų bendrabutyje, o dabar – Lietuvos olimpinio sporto centro viešbutyje. Treniruojuosi dukart per dieną, laisvo laiko kaip ir neturiu.
– Irkluodamas dvivietę baidarę su E.Balčiūnu nepatekote į Londono olimpines žaidynes. Kodėl nebandote toliau irkluoti dvivietės?
Lietuvos sporto universiteto laboratorijoje atlikti tyrimai parodė, kad esu įgimtas sprinteris, o genetiniai kraujo tyrimai patvirtino, jog esu gimęs irkluoti trumpą distanciją.
– Bandžiau irkluoti ir su perspektyviu baidarininku Matu Grikšu, bet nepavyko. Lietuvoje yra geresnė įgula – Europos čempionato bronzos medalininkai Edvinas Ramanauskas ir Aurimas Lankas. Tad su treneriu nusprendėme, kad aš irkluosiu vienvietę baidarę.
– Europos čempionato medalis įkvėpė siekti naujų pergalių?
– Medalis parodė, kad su treneriu dirbame teisinga linkme. Manau, kuo tolyn, tuo viskas bus geryn. Medalis motyvuoja, bet nesėkmės dar labiau. Mano stipriausia vieta – startas, pati varžybų pradžia. Per šiųmetį Europos čempionatą didžiąją distancijos dalį pirmavau, bet prieš pat finišą pritrūkau jėgų.
– Baigėte Lietuvos edukologijos universitetą, turite bakalauro diplomą, o dabar studijuojate Mykolo Romerio universitete ir siekiate magistro diplomo. Ar baigęs sportinę karjerą nesirengiate papildyti trenerių gretų?
– Studijuoju sporto industrijų vadybą. Liko labai nedaug: du egzaminai ir parašyti magistro darbą. Man 25-eri, nesu jaunas, todėl galvoju apie savo ateitį – baigęs sportinę karjerą nenorėčiau būti bedarbis. Jeigu bus galimybė, bandysiu dirbti treneriu, o jeigu ne, reikės kažką galvoti.
– Pasekėte savo trenerio pavyzdžiu ir Europos čempionate iškovojote bronzos medalį. Savo mokytoją norėsite ir pralenkti?
– Mano vienintelis tikslas – tapti olimpiniu čempionu.
– Ar sudėtinga Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atranka?
– Baidarininkams iškovoti kelialapį į Rio nėra taip paprasta. Šiemet iš pasaulio čempionato į olimpines žaidynes pateks vos aštuoni vienvietininkai baidarininkai, o kitais metais dar du. Todėl pagrindinis šių metų mano tikslas – gerai pasirengti pasaulio čempionatui, kuris rugpjūčio viduryje vyks Milane.
– Palaikote ryšius su savo pirmuoju treneriu?
– Taip, treneris labai džiaugėsi mano medaliu, paskambino ir pasveikino. Pasakė, kad ir Marijampolėje bus įrengta 200 m distancija. Prieš penkerius metus Marijampolėje pastatyta nauja irklavimo bazė, kurioje yra puikios sąlygos treniruotis. Neabejoju, kad čia išaugs ne vienas didelio meistriškumo irkluotojas. Ši irklavimo bazė netoli mano namų, mašina nuvažiuoti trunka vos keletą minučių. Kai grįžtu namo, visada nuvykstu į šią bazę pairkluoti.
