Sekite 15min Google
Kadaise profesionaliai plaukiojusi, šiandien grožio industrijoje dirbanti Eglė po vandeniu atrado ne ekstremalių pojūčių medžioklę, o priešingą būseną – ramybę. Vanduo jai tapo vieta, kur galima atsiriboti nuo kasdienio triukšmo, suvaldyti stresą ir net „nuplauti“ sunkias emocijas. Tačiau už šios ramybės slypi treniruotės, griežtos saugumo taisyklės ir labai aiškus suvokimas, kas gali nutikti peržengus savo galimybių ribą. Eglė pasakoja, ką žmogus išgyvena nerdamas į tamsą, kodėl laisvieji narai niekada neturėtų nerti vieni ir kaip sportas, kuriame nekvėpuoji, paradoksaliai pirmiausia išmoko taisyklingai kvėpuoti.
– Seniau buvote profesionali plaukikė. Kaip tai atvedė į laisvąjį nardymą?
– Laisvasis nardymas pas mane atėjo palengva. Pamenu, dar plaukdama baseine treniruočių metu mačiau, kaip gretimame takelyje žmonės neria į tolį, ir stebėjausi, kaip galima taip toli nunerti su vienu įkvėpimu, be specialios įrangos, ar sulaikyti kvėpavimą ilgiau nei kelias minutes. Laisvojo nardymo instruktorius Tadas Jurgaitis jau tada mane kalbino ateiti pabandyti, sakė: „Kai atsibos plaukti, ateik panardyti.“ Aš taip ir padariau.
Ir kaip tik mano vaikystės draugė Evelina, su kuria lankėme plaukimą, jau buvo pradėjusi nardyti, tad buvo žymiai drąsiau žengti pirmąjį žingsnį, ateiti į laisvojo nardymo kursus ir taip pradėti nuostabią kelionę po vandeniu – gilyn ne tik į ežerą, jūrą, bet, svarbiausia, į save.
– Kokios yra laisvojo nardymo rūšys? Kiek iš jų užsiimama Lietuvoje?
– Laisvasis nardymas – tai sportas, kai žmogus neria į gylį jūroje, ežere ar tam skirtame giliame baseine. Nardymas į gylį skirstomas į keturias pagrindines disciplinas – tai nėrimas su pelekais, vientisu plaukmeniu, „free immersion“, kai nenaudojami jokie plaukmenys, o tik traukiamasi rankomis už lyno žemyn ir aukštyn, ir nėrimas „varlyte“ be plaukmenų.
Taip pat yra „no limits“ disciplina – viena giliausių ir pavojingiausių disciplinų, kurios metu speciali svorio platforma tave panardina iki tam tikro gylio, o į paviršių iškyli su oro balionu.
Baseine nardome į tolį. Pagrindinės keturios disciplinos – nėrimas „varlyte“, plaukmenimis, monoplaukmeniu ir kvėpavimo sulaikymas statinėje būsenoje, plūduriuojant vandens paviršiuje veidu į vandenį.
Lietuvoje daugiausia užsiimama nardymu į tolį baseine, čia taip pat organizuojamos varžybos. 2024 m. Kaune vyko Pasaulio laisvojo nardymo varžybos.
Žiemos metu važiuojame treniruotis į Lenkijoje esantį „DeepSpot“ baseiną – vieną giliausių baseinų Europoje, kurio gylis siekia 45,5 m, o vasaros metu nardome Galvės ir Platelių ežeruose.
– Papasakokite, kaip vaizdžiai atrodo laisvasis nardymas žiūrint iš šalies. Kaip vyksta treniruotės? Kiek laiko jos užima per savaitę?
– Priklauso nuo situacijos – kur nardome, baseine ar atvirame vandens telkinyje, bet esmė ta, jog prieš nerdami atliekame kvėpavimo pratimus, tempimo pratimus, o jeigu norisi – kūno skenavimo, atsipalaidavimo meditaciją. Aptariame treniruotę: kas ir kokius nuotolius ners, kiek maždaug ners, kiek laiko užtruks, kad kuo tiksliau žinotume viską ir ko tikėtis.
Saugumo reikalavimai laisvajame nardyme yra pirmoje vietoje, pagrindinė taisyklė – nenardyti vienam.
Dažniausiai būna dvi nardymo treniruotės per savaitę. Viena treniruotė skirta dinaminiam nėrimui į tolį baseine, o kita – statinei disciplinai, kuomet sulaikome kvėpavimą ir plūduriuojame vandens paviršiuje, bandydami kuo ilgiau išbūti nekvėpavę po vandeniu.
Kitomis dienomis praktikuojame tempimo ir jogos pratimus, dirbame su svoriais sporto salėje ir, žinoma, ilsimės, rūpinamės geru miegu.
Intensyviausias pasiruošimas būna maždaug likus 2–3 mėn. iki varžybų, kuomet daromos trys nardymo sesijos per savaitę. Tad tuo metu gyveni režimu – sportas, darbas, miegas. Tačiau būtina į dienotvarkę įsivesti ir malonių momentų, kurie džiugintų vidų: muziką, meną, draugus, o nebūtų tik juodas darbas, nes labai lengva perdegti.
Iš šalies žiūrint, pačios laisvojo nardymo varžybos vyksta labai ramiai. Visi gerai nusiteikę: kas prieš nėrimą medituoja, kas daro kvėpavimo pratimus. Konkurencijos nesijaučia, ji jaučiasi tik pačiam su savimi, bet kai tai paleidi, ateina ir rezultatai. Viskas daug lengviau vyksta per malonumą, ne per stresą.
– Kiek Lietuvoje stipriai išvystytas šis sportas? Ar daug žmonių užsiima?
– Laisvasis nardymas Lietuvoje pradėjo vystytis maždaug nuo 2010–2011 m. Pirmieji entuziastai buvo Gytis Žilinskas, Tadas Jurgaitis ir Jurijus Nesvatas, vėliau tapę instruktoriais ir kitus mokę šio nuostabaus sporto.
Ši sporto šaka gan nauja Lietuvoje. Aktyviai treniruojasi 30–40 atletų, tačiau su šiuo sportu susipažino ir pirmo kurso mokymus praėjo daugiau nei 400 žmonių. Žmonės labai domisi šiuo sportu, o atletų skaičius pasaulyje kyla tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų.
– Kokia laisvajame nardyme dalis yra fiziologija, lyginant su psichologija?
– Kas mane ypač sužavėjo šiame sporte – tai, jog didžiąją dalį tavo rezultato lemia ne tik fiziniai duomenys, kurie taip pat yra labai svarbūs, ypač plaučių tūris, diafragmos elastingumas, ištvermė ir pan., bet dar svarbiau – tavo psichologinė būsena, sąmoningumas, miegas, poilsis. Visa tai turi didelę reikšmę laisvajame nardyme.
– Kaip kovojama su stresu ir kaip ruošiamasi psichologiškai?
– Su stresu geriausiai kovoja praktika. Kuo daugiau praktikos, tuo ramiau jautiesi, nes jau žinai, kad gali, esi jau tiek nunėręs ar išbuvęs po vandeniu nekvėpuodamas, tad bandai dar kelis metrus nunerti ar kelias sekundes ilgiau išbūti statinės būsenos. Taip po truputį tobulėji, jauti savo galimybių ribas ir po truputį jas pleti.
Ir, žinoma, kvėpavimo pratimai. Kad išmoktum nekvėpuoti, reikia išmokti taisyklingai kvėpuoti – diafragminiu, ramiu kvėpavimu galima aktyvinti parasimpatinę nervų sistemą ir padidinti klajoklio nervo aktyvumą, o tai padeda organizmui pereiti į ramybės ir atsipalaidavimo būseną. Tuo tarpu įtemptas, paviršutiniškas kvėpavimas krūtine dažnai susijęs su „kovok arba bėk“ reakcija.
– Kur geriau jaučiatės – ant žemės ar po vandeniu?
– Gerai jaučiuosi ir ant žemės, ir po vandeniu, tačiau buvimas vandenyje yra visai kitoks. Vos tik veidas panyra po vandeniu, įsijungia „mammalian dive reflex“ (žinduolių nardymo refleksas, – red. pastaba), kurio metu sulėtėja širdies ritmas, o tai padeda nurimti nervų sistemai. Tarsi įeini į meditacinę būseną, kai dėmesys nukrypsta į kūno pojūčius, buvimą čia ir dabar, su savimi, į save.
Šis ramybės patyrimas vandenyje įsirašo į nervų sistemą, todėl mintimis bet kada galiu grįžti į šią būseną, ypač kai patiriu stresą ar jaučiu, kad vis bėgu su darbais ir pan. Tada sąmoningai sustoju, atsisėdu, užsimerkiu ir nusikeliu į tą momentą. Įsivaizduoju, kad esu baseine, ramiai kvėpuoju pilvu, keli gilūs įkvėpimai ir panyru po vandeniu. Viskas aplink nurimsta, mane gaubia vanduo, atsispiriu nuo sienelės ir neriu į tolį. Grybšniai užtikrinti, ne dažni, kūnas ramus, atsipalaidavęs, slenku į tolį, patiriu skrydžio kosmose momentą, mane užlieja ramybės ir saugumo jausmas.
Užtenka 2–3 min. tokios vizualizacinės praktikos, kad nervų sistema susireguliuotų ir nurimtų.
– Kokios mintys būna galvoje neriant? Kuri dalis pačiai sunkiausia nėrime?
– Sunkiausia dalis nardyme – nepasiduoti negatyvioms mintims: „Man jau sunku“, „Gal jau išneriam“, lengva panika ir pan., kurios gali ateiti į galvą, kai neriami ilgi nuotoliai ar būnama ilgai po vandeniu sulaikius kvėpavimą.
Tačiau tu iš patirties žinai, kad viskas yra gerai – tiesiog taip veikia organizmas. Kūnas siunčia signalus į smegenis, kai CO₂ kiekis kraujyje pakyla, bet deguonies dar gali būti pakankamai. Atsiranda didelis noras iškvėpti, o paskui kvėpuoti, žinant šią teoriją darosi ramiau. Taip pat pradedi skenuoti savo kūną, stebėti visus kūno pojūčius, atsipalaiduoti, paleisti įtampą pečiuose, kakle, galvoti tik šviesius dalykus – ir tai veikia.
– Kas yra „atsijungimas“ ir ar jums yra tekę jį patirti?
– „Blackout“ laisvajame nardyme – tai sąmonės netekimas dėl per mažo deguonies kiekio smegenyse.
Nardant sulaikius kvėpavimą, organizmas palaipsniui sunaudoja kraujyje esantį deguonį. Kylant anglies dioksido kiekiui atsiranda vis stipresnis noras kvėpuoti, tačiau CO₂ nėra pagrindinis „blackout“ sukėlėjas – kritiniu momentu problema tampa tai, kad smegenims nebeužtenka deguonies.
Įdomiausia tai, kad „blackout“ dažnai įvyksta visai be dramatiškų pojūčių. Žmogus gali atrodyti sąmoningas, atlikti judesius, o tada staiga „išsijungti“. Ypač tai gali nutikti paskutinėje nėrimo dalyje arba kylant į paviršių, kai dėl slėgio pokyčio nardant į gylį sumažėja dalinis deguonies slėgis plaučiuose ir kraujyje.
– Ar teko patirti kritinių / rizikingų situacijų?
– Ne, man asmeniškai neteko patirti kritinių ar rizikingų situacijų, tačiau jeigu komandos draugams atsitiktų, žinau, kaip reikėtų elgtis. Mes esame to išmokyti – žinome, kaip suteikti pagalbą ir kaip elgtis stresinėse situacijose.
– Kokie ežerai Lietuvoje tinkami laisvajam nardymui? Ar tam reikalingas skaidrumas?
– Pagrindiniai ežerai Lietuvoje, tinkamiausi nardyti, yra Platelių ežeras dėl savo gylio, kuris siekia net 47 m, ir Galvės ežeras, esantis Trakuose. Jis pakankamai skaidrus ir tinka pradedantiesiems, o netoli kranto jau yra apie 25 m gylis.
– Kaip keičiasi vanduo ir aplinka neriant į gylį? Ar jaučiami sluoksniai?
– Neriant ežere vanduo labai greitai kinta – ne tik temperatūra, kuri paviršiuje gali būti 23 °C, o dugne – tik 4 °C, bet ir matomumas. Jis staigiai patamsėja maždaug po penkių metrų, gali būti aklina tamsa.
Tačiau tu jautiesi ramiai ir saugiai, nes neriame palei virvę, laikomės visų privalomų saugumo reikalavimų ir, žinoma, turime komandą, kuri prižiūri, tad pavyksta atsipalaiduoti ir mėgautis procesu.
– Ar aplinkiniai lengvai užsikrečia jūsų pomėgiu?
– Nemažai žmonių tuo domisi, klausinėja, o aš mielai jiems pasakoju. Yra ir keletas draugų, bandžiusių, praėjusių pirmo lygio laisvojo nardymo kursus, kuriuose žmonės per tris intensyvias dienas supažindinami su pagrindais, kvėpavimo sulaikymu po vandeniu statinėje būsenoje, nėrimu į tolį su pelekais baseine, atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimais ir pan. Juos veda laisvojo nardymo instruktorius Tadas Jurgaitis.
– Jūsų kasdienis darbas vyksta grožio industrijoje, o laisvalaikis – po vandeniu. Atrodytų, tai du visiškai skirtingi pasauliai. Kas juos jungia?
– Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai du skirtingi pasauliai, tačiau giliau pažvelgus galima atrasti sąsajų tarp jų. Tiek vandenyje, tiek grožio industrijoje pirmiausia vyrauja nuolatinis judesys.
Niekada nepamatysi tokio paties vandens paviršiaus, jis nuolat keičiasi, priklausomai nuo aplinkos veiksnių – oro, temperatūros, srovių ir pan., o mano darbe nėra tokių pačių darbo dienų. Galiu dirbti salone, fotosesijoje, dideliuose mados renginiuose, kur sutinku be galo daug įvairių žmonių, kuriu skirtingus įvaizdžius, tad tenka laviruoti „kaip jūroje tarp bangų“.
Ir tas man labai patinka, nes tai, ko išmokstu laisvojo nardymo treniruočių metu – kaip valdyti stresą, jausti kūno siunčiamus signalus, atsipalaiduoti, koncentruotis į tikslą ir pan. Visa tai man padeda darbe su klientais. Jie tai jaučia ir labai vertina mano ramybę, atsidavimą bei pastangas.
– Kas jums yra vanduo – darbo aplinka ar stichija, kurioje pailsite?
– Vanduo – tai mano stichija, kurioje pailsiu, pasikraunu naujų jėgų. Tai vieta, kurioje galiu palikti neigiamas emocijas, tarsi „nuplauti“, ir grįžti į gyvenimą su žymiai šviesesnėmis mintimis ir galva.
Buvo gyvenime tamsesnių laikotarpių, kai tik vanduo, plaukimas man padėjo „išplaukti“, tad labai džiaugiuosi, kad turiu tokią terpę, kuri mane ramina ir suteikia energijos. Tai apie buvimą čia ir dabar, kūno pojūčių išgryninimą ir atsipalaidavimą.
– Kokia jūsų svajonė – ką norėtumėte pasiekti laisvajame nardyme?
– Pamenu, kai tik pradėjau lankyti laisvojo nardymo kursus, mano svajonė buvo išlaikyti kursą, kad galėčiau su grupe plaukti laivu į jūrą ir nardyti su banginiais! Tas mane labai motyvavo ir padėjo įveikti tamsaus vandens baimę, kai reikėjo Platelių ežere nerti į gylį ir atlikti įvairius pratimus.
Banginių dar nesutikau atviroje jūroje, tačiau mano sąrašas jau sparčiai pildosi – esu nardžiusi su diugoniais, delfinais, vėžliais.
Bet už viso to slypi didesnė ir reikšmingesnė svajonė – noras kuo daugiau žmonių supažindinti su laisvuoju nardymu, rekreaciniu nardymu, pasakoti jiems apie ten slypintį povandeninį pasaulį, kaip svarbu tausoti gamtą, vandenynus, juose esančius gyvūnus, koralus, nes mes gyvename planetoje, kurios didžioji gyvybės sistema yra vandenynas.
– Ačiū už pokalbį.
-
Viena tarp vyrų. Kinologė R.Dykinaitė: „18-ojo gimtadienio proga vietoj baikerio batų pasidovanojau šunį“
-
Jos mus saugo. Ugniagesė gelbėtoja L.Lelevičiūtė: „Laukiau net 12 metų, kad galėčiau dirbti trokštamą darbą“
-
Jos mus saugo. Prezidentės asmens sargybinė S.Daumantienė: „Turiu būti nematoma, bet viską matyti“
-
Jos mus saugo. VST kinologė K.Misiūnaitė: „Šuns praradimas man tolygus artimo žmogaus netekčiai“
-
Jos mus saugo. Minosvaidžių būrio vadė G.Kancevičiūtė: „Mano didžiausia baimė – netekti šalies laisvės“
-
Tūkstančius mirusiųjų išskrodusi Karolina: „Tai mūsų tylieji pacientai“
-
Geležinė ledi Rūta plaukte, bėgte ir dviračiu kas savaitę įveikia šimtus kilometrų
-
Pirmą kartą ant irklentės? Čempionė atskleidė tris svarbiausius patarimus
